Iš „Gimtadienio laiškų“

TED HUGHES

Apie vieno garsiausių britų poetų Tedo Hugheso (1930–1998) knygą „Gimtadienio laiškai“ (Birthday Letters, 1998) buvo daug rašyta, tačiau tiksliausiai ją apibūdino Nobelio premijos laureatas poetas Seamusas Heaney. Jis palygino „Laiškų“ poveikį su dekompresine liga, kai skaitytojas beveik fiziškai jaučia emocinius teksto svyravimus. Kalbos srautas įtraukia jį tarsi lavina ir skaitant paskutines eilutes jam ima trūkti oro. Paties tikriausio – iš deguonies ir azoto, o ne metaforiško oro.

Knyga sudaryta iš 88 eilėraščių, parašytų (su keletu išimčių) verlibru. „Gimtadienio laiškai“ – tai chronologinis vienos garsiausių XX amžiaus literatūrinių porų – Sylvios Plath ir Tedo Hugheso – tarpusavio santykių dienoraštis. Šis dienoraštis primena ir šeimos nuotraukų albumą: Tedo ir Sylvios vestuvės, medaus mėnuo Paryžiuje, Sylvia prie rašomojo stalo, jie abu svečiuose, abu keliauja po JAV.

S. Plath ir T. Hughesas susitiko praeito amžiaus šeštajame dešimtmetyje Kembridže. Sylvia atvyko į Kembridžą gavusi itin gabiems studentams skirtą stipendiją, o Tedas universitete studijavo antropologiją ir archeologiją. Jie susitiko 1956-aisiais vakarėlyje ir tais pačiais metais susituokė. Netrukus Tedas, paragintas žmonos, išsiunčia savo pirmąją poezijos knygą „Vanagas lietuje“ (The Hawk in the Rain) literatūros konkursui JAV. Žiuri, kurios nariai buvo Wystanas Hugh Audenas, Stephenas Spenderis ir Marianne Moore, išrenka šią knygą iš 287 kitų pretendentų rankraščių ir 1957-aisiais ji išleidžiama.

Dvejus metus – nuo 1957 iki 1959-ųjų – poetų pora keliauja po JAV, o vėliau grįžta į Angliją ir įsikuria provincijoje. 1960-ųjų pradžioje gimsta dukra Frieda. Tais pačiais metais pasirodo pirmasis Sylvios eilėraščių rinkinys „Kolosas“ (The Colossus and Other Poems). Kritikai prabyla apie neeilinį S. Plath talentą. Po dvejų metų gimsta sūnus Nicholas. Tais pačiais metais S. Plath apkaltina T. Hughesą neištikimybe su gera savo drauge Asia Wevill ir išvažiuoja su vaikais į Londoną. 1963-iaisiais, pamaitinusi ir paguldžiusi vaikus, ji nusižudo savo namų virtuvėje.

T. Hugheso ir S. Plath santykius lydėjo daugybė gandų dar poetei esant gyvai. Po jos mirties šie gandai pamažu susiklostė į legendą, esą niūrus tironas, cinikas ir mizantropas Tedas kankino žmoną tol, kol ji nusižudė. Puoselėjama JAV ir Anglijos feminisčių, ši legenda gyvavo ilgus dešimtmečius, kol pasirodė T. Hugheso knyga „Gimtadienio laiškai“.

Apie tai, kad Sylvia bandė nusižudyti ne vieną kartą, feministės kažkaip pasistengė užmiršti. Pirmą kartą ji bandė nusižudyti migdomaisiais dar paauglystėje. Antrą kartą, vairuodama automobilį, pasuko vairą į priešpriešinio eismo juostą ir tik per stebuklą liko gyva. Trečią, paskutinį, kartą pasinaudojo orkaite.

Pats T. Hughesas nelaimę komentuoti atsisakė, tačiau ilgam metė rašyti: užsiėmė vertimais, rengė spaudai pomirtines Sylvios poezijos knygas. Deja, likimas vėl priminė apie save. 1969-aisiais lygiai taip pat nusižudė Tedo draugė Asia. Ji nužudė ir savo bei Tedo dukterį – ketverių metų Alexandrą.

Apie savo ir Sylvios santykius T. Hughesas neužsiminė trisdešimt penkerius metus. Per juos jis tapo Anglijos poetu laureatu, išvertė Ovidijaus „Metamorfozes“, pelnė karališkąjį ordiną. Visus šiuos metus jis į stalčių rašė eilėraščius, skirtus Sylviai, jųdviejų santuokai, meilei, ir juose bandė suprasti ir aprašyti, kas iš tikrųjų atsitiko. Knyga „Gimtadienio laiškai“ pasirodė 1998-aisiais prieš pat poeto mirtį.

Šūvis

Tavo garbinimui reikėjo dievo.
Susirasdavo jį pats, užpildydavo tuštumą.
Raumeningi vaikinai tapdavo dievais –
Sudievinti tavo aklo susižavėjimo,
Regis, nuo pat pradžių sukurto dievui.
Tai buvo dievoieška. Dievorada.
Tavo Tėtukas taikėsi tavimi į Dievą,
Kai jo mirtis nuspaudė gaiduką.

Tą akimirką

Išvydai visą savo gyvenimą. Lėkei rikošetu
Per žvaigždės karjerą
Įniršusi
It greitaeigė kulka,
Negalinti atsikratyt nė vieno kinetinės
Energijos džaulio. Išrinktieji
Beveik visi ir žūdavo jums susidūrus –
Jie buvo pernelyg mirtingi, jie neištvėrė. Jie buvo išmąstyti,
Laikini, teoriniai, tik auros.
Garso barjerai tavo skrydyje.
Tačiau tarp permirkusių ašaromis servetėlių,
Šeštadienio naktų panikoje,
Po viena ar kita šukuosena,
Už rikošeto
Ir tylančių riksmų kaskadų
Buvai nenukrypstanti.
Padengta aukso luobu, nulieta iš sidabro,
Nikelio antgaliu. Trajektorija tobula,
Tarsi skrietum padangėmis. Net randas ant skruosto,
Lyg skrisdama būtum šonu kliudžius cementą,
Atrodė lyg griovelis, paliktas graižtvos,
Patvirtinantis tavo tikrumą.

Tikrasis tavo taikinys

Prisidengė manim. Tėtukas,
Dievas su rūkstančiu šautuvu. Ilgą laiką,
Išsiblaškęs tarsi migla, nė nežinojau
Esąs pašautas,
Ir perskrodei švariai mane –
Kad įsiraustum pagaliau į pačią dievo širdį.

Manimi dėtas, koks tinkamas raganius
Galėjo pagauti tave skrydyje plikomis rankomis,
Pamėtyti, vėstančią, iš vieno delno į kitą,
Netekusią dievo, laimingą, nurimusią.

O aš pajėgiau išlaikyt

Tik sruogą tavo plaukų, naktinius marškinius, laikrodį, žiedą.

Epifanija

Londonas. Tamsiai alyvinės švelnios
Balandžio vakaro sutemos.
Čok Farmo tiltu
Skubu į metro. Jaunas tėvas –
Galva sukasi nuo bemiegių naktų
Ir naujų pojūčių.
Priešais ateina vaikinas.

Žvilgtelėjau praeidamas (ką jis čia turi?
ne, negali būti), o tada staiga supratau,
ką matęs.

Mažą žvėrelį, įkištą

Po užsagstytu švarku. Taip mano vaikystėje

Angliakasiai nešiodavo po striukėmis

Medžioklinius šuniukus. Tačiau svarbiausia – akys,

Bandančios sugauti mano žvilgsnį – tokios pažįstamos!

Didžiulės ausys, išgąstingas padaužos snukutis –

Žvelgė pro švarko atlapus priešišku,

Piktu žvilgsniu.

„Juk tai lapiukas!“ –

Išgirdau savo nustebusį balsą.

Vaikinas sustojo. „Iš kur jį gavot? Ką

Ruošiatės su juo daryti?“

Tik pamanykit, lapiukas

Ant pačios Čok Farm tilto keteros!

„Galiu parduoti. Už svarą.“ „Bet

Kur jį radot? Ką su juo darysit?“

„Et, kas nors nupirks. Juk tik už svarą!“

Išsišiepė.

O aš galvojau –

Ką pasakytum tu. Kaip sugyventume visi

Mūsų ankštam butely? Su kūdikiu?

Kaip susitvarkytum su jo pirmykščiu kvapu

Ir nesutramdoma energija?

O kai jis, paaugęs, pasijus savimi,

Ką darysime su nenuspėjama, veržlia,

Šoklia lape?

Kur dėsim ilganosį, nenustygstantį žvėrį?

Kuriam kasnakt nubėgti reikia dvidešimtį mylių,

Kurio beribio alkio nepasotinsim?

Persikeldami, kaskart suardysime

Jo kosminę tvarką –

Kaip susidorosime su tuo?

O lapiukas vis dairėsi pro mano petį į praeivius,

Į vieną, į kitą. Vėl į mane.

Jam tereikėjo tik sėkmės.

Jau išaugęs iš žinduklių,

Tačiau akutės dar mažos,

Apvalios, našlaitiškos, sielvartingos,

Lyg būtų verkęs. Likęs

Be melsvo motinos pieno, žaislų iš plunksnų ir kailio,

Jaukios tamsios irštvos laimės. Ir neaprėpiamo

Žvaigždynų šnabždesio,

Iš kurio visąlaik sugrįždavo Motina.

Mano mintys kaip stambūs, įkyrūs šunys

Vis sukiojosi aplink jį uostinėdamos.

O tada nuėjau,

Tarsi prasilenkdamas su savo likimu.

Praradau tą lapiuką. Įmečiau

Atgal į ateitį,

Jo laukiančią Londone ir nuskubėjau

Į metro, nėriau į jo gelmes

Paskubomis. Jei tik būčiau sumokėjęs,

Jei tik būčiau sumokėjęs tą svarą ir grįžęs

Pas tave su lapiuku glėbyje –

Jei būčiau suvokęs, kad gyvenimas kartu, su lape –

Santuokos išbandymas, jos sutvirtinimas,

Būčiau išlaikęs šį išbandymą. O tu ar būtum?

Tačiau neišlaikiau. Ir mūsų santuoka neišlaikė.

.

Narcizai

Pameni, kaip skynėme tuos narcizus?
Niekas daugiau nepamena, tik aš.
Tavo dukra atbėgo su pilnu glėbiu, nenustygstanti, laiminga,
Skynusi derlių. Ji jau pamiršo.
Ji net tavęs nebeprisimena. Ir mes juos pardavėm.
Tai skamba it šventvagystė, bet pardavėm.
Nejau buvom tokie vargšai? Senasis Stounmanas, bakalėjininkas,
Žvairas, raudonas kaip burokas nuo kraujo spaudimo
(Tai buvo jo paskutinė proga,
Jis mirs per didžiąsias šalnas kaip ir tu),
Jis mus įtikino. Pirkdavo
Juos kiekvieną pavasarį, septyni pensai už tuziną,
„Namų paprotys“.

Be to, nebuvome tikri ar norime turėti

Kokios nors nuosavybės. Labiausiai troškome

Paversti viską pelnu.

Vis dar klajokliai – vis dar svetimi

Visam savo turtui. Narcizai

Buvo nepelnytas atlygis,

Atsitiktinis lobis. Jie dygo sau,

Ir dygo.

Lyg ne iš dirvos atsirastų, o kristų iš dangaus.

Mūsų gyvenimai buvo tarsi išpuolis prieš mūsų sėkmę.

Žinojom, kad gyvensim amžinai. Nesupratom,

Ką reiškia trumpalaikis nemarių narcizų

Žvilgsnis. Neatpažinom

Vestuvinio efemeriško skrydžio –

Mūsų dienų!

Manėme, jie netikėta sėkmė.

Nė nebūtume patikėję, kad tai paskutinis palaiminimas.

Ir mes juos pardavėm. Plūkėmės pardavinėdami

Tarsi vargtume kieno nors

Gėlių ūkyje. Tu lenkei nugarą

Balandžio lietuje – tavo paskutinio balandžio.

Mes lenkėmės kartu, tarp tylių

Susipynusių stiebų cyptelėjimų, purtėme šlapias gubas

Iš mergaitiškų šokių suknelių –

Ką tik išsiritusius laumžirgius, drėgnus ir perregimus,

Per anksti išsiskleidusius.

Mes krovėme jų trapias švieseles ant varstoto,

Kiekvieną tuziną apsupome lapais –

Smailiais it geležtės, lanksčiais, čiuopiančiais orą, cinko ir sidabro spalvos –

Sustatėme jų žalius kotus į kibirą vandens,

Jų ovalius, mėsingus kotus,

Ir pardavėm, septyni pensai už puokštę –

Vėjo žaizdas, tamsios žemės spazmus,

Pritvinkusius bekvapių metalų,

Gilaus stingdančio kapo apvalančią liepsną,

Ledo kvėpavimą –

Mes pardavėm juos, kad nuvystų.

Derlius augo greičiau, nei jį retinom.

Galiausiai buvom užlieti

Ir pametėm vestuvinę dovaną – žirkles.

Nuo tol kiekvieną kovą jie vėl iškildavo

Iš tų pačių svogūnėlių, tie patys

Pirmieji kūdikiški atlydžio riksmai,

Balerinos, atvykusios prieš suskambant muzikai, drebulio

Krečiamos metų skersvėjuose.

Su ta pačia prisiminimų banga, plazdendami

Jie sugrįžta, kad pamirštų tave, palinkusią

Už tamsių balandžio lietaus užuolaidų,

Karpančią stiebus.

Tačiau kažkur tavo žirklės prisimena. Kad ir kur jos būtų.

Čia ar kitur, ašmenys plačiai pražioti,

Balandis po balandžio

Grimztantys gilyn

Į dirvą – inkaras, surūdijęs kryžius.

Vertė Marius Burokas
Vertėjas dėkoja Tomui Čepaičiui už pastabas