Ekspromtas iš Diuseldorfo meno akademijos
MONIKA FURMANAVIČIŪTĖ
Per sniegynų ir šalčio sukaustytą Europą keliaujame Vokietijos Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės link. Šiais metais bene dvidešimtą kartą Dailės akademijos studentai lanko Diuseldorfo vaizduojamojo meno akademijoje vykstančias atvirąsias darbų peržiūras. Keliauja, žiūri, stebisi. Grįžę dalinasi įspūdžiais ir dūsaudami ar keiksnodami lygina su peržiūromis Vilniuje. Atvirų peržiūrų Diuseldorfo akademijoje metu studentai viešai pristato savo kūrinius plačiajai visuomenei. Kontaktų, kontraktų ir kitų profesionalaus menininko karjeros sudėtinių dalių pradžia. Smalsu dalyvauti, įdomu lyginti ir naudinga išvysti iš viso pasaulio į Diuseldorfo akademiją susirinkusių bendraamžių kūrybą.
Autorės nuotrauka
Diuseldorfo meno akademija – garsi mokykla. Čia mokėsi ir dirbo tokie menininkai kaip Josephas Beuysas, Gerhardas Richteris, Sigmaras Polke, Thomas Demandas, Anselmas Kieferis, Andreasas Gursky ir kiti. Visa tai mes puikiai žinome prieš kelionę, todėl dar smalsiau žvalgomės po akademijos erdves. 1773 m. specialiai meno akademijai statytas pastatas liko beveik nepakitęs. Ir šiandien pribloškia erdviomis auditorijomis, įspūdingais interjerais. Akivaizdu – šios erdvės puikiai tinka ir šiuolaikiniam menui.
Artėdami link akademijos stebime jos link plaukiančius žmonių srautus. Visuomenės susidomėjimas jaunųjų kūryba pavydėtinas. Viduje pasitinka didelis šurmulys, triukšmingos diskusijos kūrinių fone, spalvingai apsirengę studentai: pankiškos šukuosenos, bohemiškas įvaizdis. Kai kurie atrodo susitapatinę su savo paveikslais, lyg būtų ką tik iš jų nužengę. Žinoma, teatralizuojama sąmoningai, tačiau kartais labai efektingai. Visą renginio laiką, it knygų pardavėjai mūsų knygų mugėje, studentai aktyviai pristatinėja savo darbus kiekvienam besidominčiam, rodo darbų aplankus ir atrodo labai aktyvūs bei motyvuoti. Dar visai neseniai ši meno institucija sąmoningai neišdavinėjo jokių aukštąjį mokslą liudijančių diplomų. Tokia vidaus politika, galima manyti, tik dar tikslingiau nuteikdavo kūrybinei laisvei meno studijas besirenkantį jauną žmogų.
Autorės nuotrauka
Stebėdamas dūzgiančius meno studentus, neįžvelgsi susikaustymo, depresyvių nuotaikų ar mums, lietuviams, dažnai skiepijamo santūrumo. Toks visuotinis klegesys ir dinamika smarkiai trukdė užsiimti kurio nors darbo rimtesne analize. Kūriniai, sąmoningai integruoti į aplinką, švietė beveik atvira spalvų paletės skale ar net fluorescencinėmis spalvomis. Pratęsdami visuotinį triukšmą, kūriniai plepiai pasakojo savas istorijas, kupinas begalės informacijos ir visokiausių ženkliškųjų papildinių. Visų aukštalubių auditorijų ekspozicijos liejosi į vientisą spalvų karnavalą, kuriame buvo sunku ką nors išskirti ar imtis tapybos subtilybių analizės ir vertinimo.
Šiais metais akivaizdžiai dominavo tapyba, objektai ir skulptūros. Videodarbų mažai, dažniausiai jie tarsi instaliacijos pratęsia autoriaus tapybos ar fotografijos darbų idėjas. Ekspozicijoje veši medijų niveliacija: tapybos darbai verčiami objektais (pavyzdžiui, lentyna su knygomis ar akvariumu), o skulptūra aptapoma, išdažoma. Daiktai, peizažas, figūros paveiksle dažnai sumaišomi į vieną raizginį, neartikuliuojant jų prasmių, sudarkant gamtos dėsnius. Fonas, žiūrėk, lipa į pirmą planą, žmonių kūnų dalys liejasi su aplinka, pakimba erdvėje ar apskritai netenka reikšmės. Mistifikuota realybė dvelkia apokalipsės paženklintu menu. Paveiksluose neretai galima užtikti klasikinio meno citatų, priešpriešinamų postmoderniems papildiniams. Tapybos figūratyvumą įvardinčiau „naujuoju daiktiškumu“. Netgi abstrakcijos dėliojamos iš atpažįstamų figūrų ar objektų. Sunku įžvelgti fotografijos įtaką tapybai, kas taip būdinga šiandieniniams jauniems lietuvių tapytojams.
Iš Diuseldorfo į Vilnių parsivežiau išprotėjusios materijos pasaulio apokalipsės akivaizdoje įspūdį: tarsi mėginama kalbėti apie šiuolaikinį žmogų technologijų invazijos kupiname pasaulyje, kur asmenybė niveliuojasi su destruktyvia aplinka, netekdama savo pačios tapatumo. Nebegali pasitikėti netgi savo rega – ji apgaulinga kaip ir yrantys gamtos dėsniai. Šios tendencijos artimos ir mūsų jaunajai menininkų kartai, tik smarkiai skiriasi kontekstas, kuriame išaugome ir kuriame gyvename, mūsų tapybos genai ir temperamentas.
