Budynės

KERRY SHAWN KEYS

Robertui Service’ui

Buvau sujaudinta. Prieš kelias dienas paštu gavau specialų kvietimą, tarsi viskas būtų suplanuota. Budynės bus Sąjungoje šeštadienį, o laidotuvės kitą dieną. Nebuvo pasakyta, kieno budynės, bet man tai nerūpėjo, nes kvietimų gaunu retai, ir buvau pasiryžusi eiti, nors ir dangus griūtų. Tik pora dienų pasiruošti. Paštą pasiimu grįžusi iš darbo. Paprastai savaitgaliai būna gana nuobodūs, ir aš tiesiog sėdžiu namie neturėdama ką veikti, kartkarčiais neįspėjusi užeina kokia bendradarbė išgerti naminės arba pasižiūrėti per televizorių kokio nors trilerio. Ne apie pabaisas, bet iš realaus gyvenimo – apie vampyrus, vilkolakius ir zombius. Žodžiu, ėmiau galvoti, kuo apsirengti – ar išsipuošti, ar eiti savo kasdieninėm kelnėm. Galvojau apie tai ištisas valandas ir net miegoti nuėjau su šia mintimi. Atrodo paika, bet aš negalėjau į tai pažiūrėti atmestinai. Aš ir šiaip praleidžiu ištisas valandas, kol apsirengiu – vonios kambaryje, ant unitazo ir prieš veidrodį. O pastaruoju metu sukausi lėčiau nei įprastai, nes nekaip jaučiausi – ko gero, turiu opą ar ką nors tokio, o kur dar naktinis prakaitavimas ir skausmai krūtinėje – atrodo, skylės širdyje, – ką ir kalbėti apie koją, ją skaudėjo labiau nei anksčiau. Bet rytą pabudusi žinojau, ką daryti: su naujais marškiniais ir kojinėmis atrodysiu tikrai gerai, jeigu kartais ten būtų kokių nors įdomių tipų, su kuriais ne kasdien susitinku. Iki Sąjungos nelabai toli. Pastaruoju metu budynių būdavo tiek pat kiek literatūrinių renginių, kai kurie žmonės net kaip tik ten parankiai numirdavo, tad būdavo dvigubas įvykis, bet kvietimų aš negaudavau. Turėtų būti pirmenybinis laiškas, o juk aš nesu niekieno pirmenybė, tik savo šuns, kuris žymi savo teritoriją ant manęs, kai tik gali. Jo vardas Zopi – beglobis mišrūnas, prieš keletą metų pasiėmiau jį viename kurorte. Pamaniau, kad verčiau važiuosiu autobusu, užuot ėjusi pėsčia, nes nekaip jaučiausi ir nenorėjau pakeliui patekti į kokią nors bėdą – dar ims iš paskos sekti koks nors glitus užsienietis arba policininkas, palaikę mane kekše. Užsieniečiai – tik dagys po uodega, bet farai gali būti pavojingi.

Edward J. Steichen. Marlene Dietrich. 1932

Na, kai ten nuėjau, prie durų stovėjo įprastinė kompanija ir rūkė – atrodo, net truputį nustebo mane pamatę, nes nebelabai ten lankydavausi, neidavau net į kavinę viduje, kuri iki draudimo rūkyti buvo viena mėgstamiausių mano skylių. Prieš įeidama nusprendžiau parūkyti. Labiausiai mėgdavau „George Sand“, bet jų nebegamina, tad perėjau prie „DeadEnd“ – jau seniai mano mėgstamiausias nuodas. Jie plepėjosi kaip įprasta, bet visi atrodė truputį susinervinę, net, regis, nervingai smailakiavo į mane, tad nuspaudžiau cyzą į sieną ir įėjau vidun. Žmonių gyvas velnias, vos prasibroviau koridoriumi iki paskaitų salės, kur buvo budynės. Čia vėl nuolatiniai, kurie eina į kone visus skaitymus ir paskaitas, dažnai gali išgirsti, kaip jie knarkia, net sienos dreba, arba matai, kaip užsnūsta vidury, o pabaigoj krūptelėdami pabunda, tikėdamiesi, kad bus priėmimas su nemokamu alkoholiu ir sausu maistu. Koks čia maistas, čia gali gaut tik peno apmąstymams, tad man ėmė vytis mintys. Jei būtų mano valia, visus juos išmesčiau rykliams. Praeitą kartą buvau prieš pusmetį, ir atrodė beveik taip pat – žiūrovų cirkas, nukaršėlių sambūris. Tada buvo ypatingas įvykis – virtualios budynės, surengtos vieno vietinio literato. Dalyvauti galėjo visi – ateiti atitinkamai apsirengę, trumpam atsigulti į karstą, perskaityti savo pačių parašytą nekrologą. Kažkoks šėtoniškas kaukių balius. Aš irgi dalyvavau, bet man visai nepatiko, kol vienas dalyvis perdozavo ir mirė tiesiog karste. Tai jau buvo geras, šiurpokas teatrinio realybės šou ir mirties mišinys. Šį kartą buvo visai kitaip. Vis dar nežinojau, kieno budynės, nes kvietime nebuvo parašyta. Atsinešiau geltonų pienių pasiskynusi už kampo – didelę puokštę, nes išmąsčiau, kad bus ypatingas atvejis, jeigu net lavono pavardės nedrįso paminėti. Kad būtumėt matę, kaip aš nustebau nuėjusi prie karsto! Aplinkui žydi įmantrios žvakės, gražios gėlės – lelijos, rožės, chrizantemos, o jame nieko – tik suknista koja su menka kosmetika. Iš pradžių atrodė kaip žuvis arba undinė. Nuo šlaunies iki dažytų nagų, nepadoriai nuoga, tik keletas siūlių ir randų, ir pora žiedlapių nuo gėlių, jeigu tai galima vadinti drabužiais. Kad būtų nors kokia rožinė kojinė, pirštinė arba stiklinė šlepetė. Bet koja daili, man priminė Marlenę Dietrich tuose klasikiniuose filmukuose. Man tinka ir moterys, tai ji visada mane veždavo. Tikrai buvo nei šis, nei tas. Kaip kažkoks nevykęs pokštas, o aš gaišdama laiką važiavau, paskui parke tipenau tarp šunšūdžių, kad paskinčiau gėlių. Taip sureagavau iš pradžių, bet paskui nusiraminau ir įžvelgiau grožį – gal tai dada arba „Fluxus“ hepeningas ar kas panašaus. Pamaniau, gal dar įžygiuos kokie nors apsimestiniai anarchistai su vandens šautuvais arba šūdų maišais ir pavers tai tikru įvykiu. Arba apsilankys užsimaskavęs Santa Anna. Aš tik stovėjau bijodama, kad kojos pirštai ims ir sukrutės. Ačiū Dievui, nekrustelėjo. Spoksojau ir spoksojau, nežinodama, juoktis ar verkti. Matyt, buvau plačiai išsižiojusi, nes sėdintys žmonės vėpsojo į mane, o žinau, kad mano dantys ne per geriausi, ir kartais man užeina česnakų persivalgymo priepuoliai. O gal dėl to, kad buvau be liemenėlės, o palaidinukėje buvo kandžių išėsta skylutė. Ir tik tada, kažkaip susigėdusi, nudelbiau žvilgsnį į grindis ir pamačiau, kad stoviu ant vienos kojos. Jėzau Kristau! Kartais, kai ko nors nežinai, tai ir nesirūpini, kol nesužinai, tad kai pamačiau stovinti ant vienos kojos, kaip koks Afganistano karo veteranas prie bažnyčios, ėmiau netekti pusiausvyros ir įsikibau į karsto kraštą. Atspėjot, jis pakrypo kaip kanoja ir išvertė suknistą koją tiesiai ant mano dešiniosios pirštų. Oi! Bet būtų buvę daug blogiau, jeigu būtų užvirtęs visas karstas – koja bent jau buvo apyminkštė, nepaisant lavoninio sąstingio. Juodai persigandau, kaip kažin ką. Tarsi tikras gyvo protezo trileris būtų iššokęs iš televizoriaus ir mane užpuolęs. Visi tebespoksojo, niekas nepuolė man padėti, bet pas mus taip jau būna – visi bijo įsivelti. Taigi, aš tik išstriksėjau iš ten kuo greičiau, net visą kelią namo parstriksėjau tarsi sukaustyta išgąsčio, užmiršusi ir apie autobusą, ir apie taksi. Tikriausiai atrodžiau kaip rujojanti varlė, įsišovusi amfos, visu greičiu raunanti prie bet kokio prieinamo pimpalo ar pizės. Tik įėjusi vidun kiek apsiraminau, išpliumpiau pusę butelio degtinės, nušuoliavau ant sofos ir ėmiau vertinti padėtį. Taip, kojos tikrai nebeturiu – ji ir buvo ten karste. Tie patys randai ir siūlės. Turėjau iš karto suprasti. Ir galų gale suvokiau, kodėl visi spoksojo. Dabar klausimas, kaip man koją susigrąžinti – gal nueiti į laidotuves, nes į budynes niekaip nebegrįšiu, nesileisiu žeminama. Atsiguliau į sūrią vonią, paniurkiau klitorį, kol baigiau, net įsivaizdavau, kad mano trūkstama koja yra jardo ilgio stačias, mirkstantis ten su manim, ir pasijutau geriau. Ir kūriau planus, bet jie nelabai išdegė. Į laidotuvių pradžią Sąjungoje neisiu, nes būsiu visiems akyse ir neturėsiu kur pasislėpti. Verčiau iš anksto nueisiu į kapines ir pasislėpsiu netoliese už antkapio arba medžio, netgi atsinešiu žvakių ir pienių, kad nesukelčiau įtarimų dėl savo ketinimų, jeigu kas mane pamatytų. Na, bet pakartosiu: nelabai išdegė. Įsijungiau kompiuterį ir pagūglinau savo koją, kad surasčiau, kurias kapines jie pasirinko. Negalėjo būti ten, kur laidojami iškilūs asmenys – aš tik korektorė. Nors, ko gero, aukščiausio lygio. Taigi aišku – tie švancai sumanė įkišti mano kūną ir kraują neseniai atkurtose žydų kapinėse, nes buvo įtariama, kad mano proprosenelė iš tėvo pusės turėjo žydpalaikių kraujo. Kokia gėda, ir dar vienas akstinas pabandyti susigrąžinti koją ir net laikyti ją kaip įkaitę, kol jai bus sudarytos geresnės laidojimo sąlygos. Šiais laikais žmones įkaitais paprastai ima musulmonai arba pamišėliai, o ne žydai, bet, pusiau juokais, mes, klajojantys kaltinamieji Šventosios Žemės „palikuonys“, greiti mokytis. Į kapines nusigavau dar prieš aušrą, ir, patikėkit, nebuvo lengva. Kai susivoki turįs vieną koją, nieko nelieka, kaip tik įsijausti į tą vaidmenį. Vis dėlto užsimoviau kasdienines kelnes, kad jeigu mane kas pamatytų, trūkstama koja nekyšotų it skaudamas nykštys. Pasiėmiau akmenėlių apmėtyti ir popieriaus skiaučių, kad užsirašyčiau arba nusiųsčiau žinią mirusiesiems. Turėjau ir peilį – atpildui arba apsaugai, jeigu prireiktų. Štai ten laukdama šaltame rūke aš ir suvokiau – ir tai pakeitė mano visus planus, – kad sumanymas pagrobti visai beviltiškas, donkichotiškas. Tiesiog ten bus pernelyg daug žmonių. Juk laidotuvės sensacingos, net egzotiškos. Iki šiol niekas nėra buvęs kojos laidotuvėse. Prisistatys ir žurnalistai iš vadinamųjų geriausių laikraščių, apsirūpinusių talentingais rašeivomis, ieškančiais lengvo pinigo, nes pastaraisiais metais visi laikraščiai pavirto juoda bulvarybe. Pagalvojau, gal nusipjovus kitą koją ir, kol niekas neatėjęs, įdėjus į duobę kaip kokį asmeninį pareiškimą, lyg šuns, apmyžančio batą, bet mano peilis buvo per mažas ir gana bukas, labiau tinkamas nudurti meilužiui arba kiaulei negu ką nors nupjauti, ir kaipgi aš be abiejų kojų būčiau pasprukusi, nebent būtų kaip deus ex machina atsiradęs Zoro arba Vienišas Reindžeris. Tad, užuot paaukojusi savo vienintelę sveiką koją, įmečiau batą, taip iškart nušaudama du zuikius. Žinau, kad žydams batai patinka, ir man tikrai buvo gaila tos basos, namo grįžtančios karalienės. Juk bus tikrai šalta, ir ji nusipelnė kai ko geresnio negu Ievos kostiumas. Ne tai kojai, bet koks skirtumas. Paskui basa, įsiaudrinusi piruetais parsūkuriavau namo, jausdamasi bailė. Kitą dieną laikraštyje perskaičiau kažkokį lėkštą pasvarstymą apie tą batą. Niekam neužteko smegenų susigaudyti, kad jis mano. Buvo cituojamas paikas istorikas, sakantis, kad, matant kryžminę raištelių schemą, aišku, jog tai pagoniškas, protokrikščioniškas batas, įrodantis, kad šios kapinės senesnės už bet kokios kitos tautos įsigalėjimą ir todėl jas reikia iš naujo atkurti. Be to, rašė, kad numetus koją į duobę visas karstas sutrūkčiojo ir pasimuistė. Visa tai man mažai terūpėjo. O rūpėjo straipsnio pabaiga, kur buvo pasakyta, kad vienas laidotuvių dalyvis parsinešė batą namo. Ir aš žinau kuris. Jis tikrai patrauklus tipas, ir sako, kad eržilų kunigaikštis, galintis apšauti tamsos kunigaikštį. Toks keistuolis, panašus į nabokovišką vikšrų ir drugių kolekcininką. Ne šiaip koks eilinis vietinis šlaunų ar pėdų fetišistas. Šiaip ar taip, jeigu aš ir klystu, luošiai ir elgetos negali būti išrankūs, tad turiu mintį kada nors vėlai vakare nueiti į jo gūžtą, pademonstruoti jam šiek tiek šlaunies – tikroms gyvoms budynėms – ir parodyti, kad, nors aš ir apdovanota negalia, batas tinka.

Vertė Laimantas Jonušys