Ant Senos krantų

IRINA ODOJEVCEVA

Irina Odojevceva (tikr. Iraīda Heinike, 1895 m. Rygoje–1990 m. Leningrade) – poetė akmeistė, rašytoja – 1922 m. debiutavo poezijos rinkiniu „Stebuklų kiemas“. 1923 m. su vyru emigravo į Paryžių.

Parašė keletą romanų („Mirties angelas“,1927; „Izolda“, 1931; „Palik bet kokią viltį“, 1954), tačiau labiausiai išgarsėjo memuarais „Ant Nevos krantų“ (1967) ir „Ant Senos krantų“ (1983) apie žmones, kuriuos gerai pažinojo: Nikolajų Gumiliovą, Zinaidą Gipijus, Andrejų Belą, Osipą Mandelštamą, Ivaną Buniną ir kitus. Šios dvi knygos sukėlė daug kontroversijų tarp rusų emigrantų Paryžiuje, tačiau galėtų būti laikomos neįkainojamu dokumentu, nors jose ir netrūko fantazijos.

Siūlome memuarų ištrauką.

Buninas mane visada stebina tuo, kad kiekvieną kartą su juo susitikusi lyg pamatau jį skirtingais jo gyvenimo tarpsniais.

Štai dabar jis visiškai jaunas. Jo akys kupinos drąsos ir troškimo viską pavergti ir, aišku, jis jaučiasi pasaulio centru. Ir sunku patikėti, kad jis, lyg nuovargio pakirstas, ką tik buvo nuleidęs sunkius pilkai violetinius vokus ant patinusių visada budrių, beviltiškai liūdnų, senatviškų akių ir bejėgiškai gromuliavo lūpomis.

Jis šiek tiek palenkia galvą. Jo akių aš jau nematau. Jo veidas, apšviestas dviguba Viduržemio jūros saulėlydžio ir degančios krosnies šviesa, palengva praranda savo jaunatvišką, linksmą ir piktą švytėjimą; tampa matiniu, nejaunu ir nesenu, protingu ir nenusakomo amžiaus veidu.

– Keista, mane visada traukė kapinės, – staiga ištaria jis ir šis netikėtas perėjimas nuo Nobelio laureato prie kapinių mane lengvai išmuša iš vėžių. Ir gąsdina. Nejaugi jis vėl pradės apie mirtį?

Bet jis toliau dalykiškai kalba:

– Kiek aš jų per savo amžių mačiau. Ir net apie jas rašiau. Pamenate mano apsakymą apie Teresės Anželikos Obri – Proto deivės – kapą?

– Taip, pamenu. Perskaičiusi jūsų apsakymą vaikščiojau po Monmartro kapines ir jį atradau.

– Labai gerai, – pritaria jis. – Net jeigu ir nebuvote ten, o tik viską dabar sugalvojote, kad suteiktumėte man malonumą, tai ir už tai ačiū.

– Ne. Garbės žodis, buvau.

Jis linksi.

– Ką gi, tikiu. – Ir po pauzės: – O aistra kapinėms – tai rusų nacionalinis bruožas. Aistra kapinėms – labai rusiška aistra. Švenčių dienomis provincijos miestelis – juk jūs, ir labai gaila, visiškai nepažįstate rusų provincijos, o didžiavalstybinis Sankt Peterburgas – lyg viskas tik jame. Taigi, per šventes į kapines visi fabrikiniai su šeimomis keliaudavo. Lyg į iškylą – su virduliu, užkandžiais, na, ir suprantama, su degtinėle. Paminėti brangaus velionio, kartu su juo praleisti linksmą šventę. Viskas prasidėdavo rimtai ir oriai, na, bet paskui, kaip suprantame linksmybes Rusioje, – visi gerdavo, pasigerdavo, šokdavo, plėšdavo dainas. Retsykiais ir iki muštynių bei pjaustynių prieidavo, net iki to, kad kapinės netikėtai pasipuošdavo pirmalaikiu kapeliu po tokio šventinio vizito pas brangųjį numirėlį.

Jis žvelgia į laikrodį.

– Jau laikas pietauti. Kodėl gi Vera Nikolajevna neateina? Jūs turbūt jau seniai norite bėgti. Nusibodo su manim sėdėti.

– Ką jūs, Ivanai Aleksejevičiau, aš taip mėgstu…

– Nuobodžiauti su jumis, – pabaigia jis. – Žinau, žinau, nė kiek neabejoju. Įdomu ir pamokoma. Ir kiekvienam malonu.

Jis ironiškai prisimerkia, pakyla, pasikaišo chalato skvernus ir smulkia šiūruojančia eisena eina į Veros Nikolajevnos kambarį. Aš paskui jį.

– Negaliu ilgai sėdėti vienoje vietoje, nors į kitą kambarį, tokį pat bjaurų, pereiti, vis ne taip nuobodu. Lyg kvėpuoti lengviau.

Jis atsisėda į margu kartūnu apmuštą krėslą prie lango.

– Aš juk bastūnas. Kaip, niekada negirdėjote šito žodžio? Buvo tokie kazokai bastūnai. Negalėjo vietoje nusėdėti, juos vis traukdavo bastytis. Toks ir aš visą gyvenimą buvau. Juk aš beveik visą pasaulį apkeliavau. Kur tik aš nebuvęs? – jis atsidūsta ir užsidengia akis: – O dabar štai tupiu namuose, vos pusvalandžiui išeisiu – ir atgal į savo gurbą. Pavargau.

Jis atsidūsta ir užsidengia akis. Taip. Jis atrodo labai pavargęs. Jo galva nulinksta ant krūtinės. Jis greičiausiai užsnūdo. Pakylu ir stengdamasi netriukšmauti ant pirštų galų patraukiu link durų. Staiga jis šiurkščiai atmeta galvą link krėslo atlošo ir žiūri į mane šaltomis ir aštriomis, įdėmiomis akimis. Žiūri piktdžiugiškai triumfuodamas, lyg pagavęs mane nusikaltimo vietoje.

– Ką? Bėgti?.. Manote, užmigo seniokas. Kur tau! – bet, matydamas mano sumišimą, draugiškai paaiškina: – Aš visą rytą bandau prisiminti visokius pasakojimus – tuos pasakojimus, kuriuos norėjau parašyti ir neparašiau. Ir štai dabar atsiminiau vieną keistą istoriją. Kapinių. Kaip tik pratęsiant mūsų pokalbį. – Ir jau beveik linksmai, tonu, nemėgstančiu prieštaravimo: – Sėskitės! Papasakosiu. O jums skubėti, ačiū Dievui, nėra kur. Be to, kad mane išklausytumėte, galima ir svarbius reikalus atidėti. Ar ne taip?

– Ne tik galima, bet ir negalima neatidėti, – atsakau, vėl sėsdama priešais jį.

Ir jis pagyvėjęs pradeda pasakoti. O aš pavirstu apmirusia klausykla.

– Tai atsitiko vienam mano bičiuliui, gana gražiam, elegantiškam ir stotingam jaunuoliui. Tokiam pat bastūnui kaip ir aš. Atvažiavo jis į kažkurį Ukrainos miestelį šiaip sau, be jokio reikalo, žvilgterėti į jį – ir tolyn, kaip ir aš jaunystėje dažnai darydavau. Dieną viską, kaip ir priklauso, apžiūrėjo, nors iš esmės ir žiūrėti nebuvo į ką. Pavakarieniavo užeigoje. Ir pasidarė jam nuobodu ir ilgu. Ir reikėjo gi važiuoti čionai, be reikalo tik paskutinius pinigus išleido. Juk jo, kaip ir mano, pinigai visada buvo paskutiniai. Išėjo jis iš užeigos, o naktis tokia mėnesėta, paslaptinga, lyg pagal Gogolį: „Ar pažįstate ukrainietišką naktį? – Ne, jūs nepažįstate ukrainietiškos nakties.“ Be to, pavasaris, soduose žydi vyšnios, tarp jų – balti nameliai. Viskas tarsi sniegas – tviska. Milžiniškame tuščiame danguje rieda vienišas mėnulis. Tokia tyla. Tokia vienatvė. Lyg jis vienintelis šiame svetimame, miegančiame mieste.

O danguje debesys, panašūs į sniego kauburius. Aukštai apskritas žydras mėnulis tai prasmenga juose, tai vėl išplaukia į bekraštę mėlyną plynę. Naktis tokia nuostabi, tuščia, vieniša ir liūdna – kaip tik jam. Ir viskas aplinkui taip keista, nakties tobulybė tokia be tikslo žvilganti, kupina laukimo. Gatvės tuščios. Ir tokia tyla. Tokia vienatvė. Viduje – nerimas, lyg kažko lauktų, pats to nežinodamas.

Ir staiga visiškai šalia lyg violončelė uždainavo varteliai. Iš kvepiančio boluojančio sodo išėjo jauna moteris. Ar dėl mėnulio šviesos ir netikėtumo, ar iš tikrųjų ji buvo labai jau graži, bet jį nenumaldomai patraukė prie jos.

Ji stabtelėjo prie vartelių ir metė į jį spindintį juodų akių žvilgsnį, neaiškiai nusišypsojo, blykstelėjusi baltais dantimis. Po lengva suknele standžiai sujuostu liemeniu ryškėjo jos jaunas, lengvas, lankstus kūnas. Nerta iškirptė pabrėžė mažas, apvalias krūtis.

Jis taip pat sustojo, o ji pakėlė ranką ir pamojo jam – pavyk, girdi, mane. Žengė pirmyn, plona, liekna, kraipydama apvalias šlaunis, švytruodama sijonu, vis spartindama žingsnį. Jis paskui ją. Štai ji atsigręžė, įsitikino, kad jis eina paskui, ir vėl nusišypsojo, jau kitoniškai – džiaugsmingai.

Jis pavijo ją. Nusiėmė skrybėlę ir jai nusilenkė, susijaudinęs net nenumanė, ką pasakyti.

Ji taip pat sumišo, matyti, dar nepripratusi prie naktinių nuotykių.

– Jūs atvykėlis? – paklausė.

Jis jai paaiškino, kad vyksta pro šalį, ryte išvažiuoja ir labai norėtų su ja praleisti šį vakarą, jeigu galima.

– Tai labai puiku, – jinai apsidžiaugė ir paėmė jį už parankės. – Galima. Net labai galima.

Nuėjo kartu. Pokalbis nesimezgė. Ji atsakinėja vienskiemeniais – „taip“ ir „ne“. Nors ir šypsodamasi, atrodė susirūpinusi.

– Užeikim pas mane į viešbutį, – įsidrąsinęs pasiūlo jis, – išgersime vyno, pasėdėsime mano numeryje.

– Ne, į viešbutį man eiti užginta, – atsako ji. – Mane čia kiekvienas šuva pažįsta. Na, bet pamatysite – mes puikiausiai ir be viešbučio, be jūsų numerio apsieisime! – Ir ji nusijuokė, kaip jam pasirodė, kutenančiu undinės juoku. Ir tapo dar žavingesnė.

Jis staiga apglėbė ir pabučiavo jai į karštą švelnų kaklą, svaiginamai kvepiantį kažkuo moterišku. Ji jo neatstūmė, bet kažkaip dalykiškai pasiskubino:

– Eime, eime! – ir vėl, stipriai įsikibusi į parankę ir kaukšėdama kulniukais, smulkiais žingsneliais nuskubėjo dar greičiau.

– Kur jūs mane vedate? – įsidrąsino paklausti jis, nors jam buvo visiškai nesvarbu, kur ji jį veda, kad tik jaustų jos karštą ranką per švarko rankove, kad tik žingsniuotų šalia koja kojon ir galėtų gėrėtis jos nuostabiu veidu, apšviestu mėnesienos.

Jie tylėdami perėjo keletą tuščių gatvių, pasuko į kažkokį skersgatvį. Staiga jis pamatė kapines ir išsigandęs atšoko.

– Čia mums niekas netrukdys. Čia mums bus gera, – karštai ir aistringai sušnabždėjo jinai, – pamatysi, kaip bus gera!..

Kapinių vartai buvo atviri ir jis, nesvarstydamas, jausdamasis visai jos valioje, žingsniavo tarp kapų. Siaurose alėjose mirguliavo šviesos ir šešėlių dėmės. Kryžiai ir paminklai bolavo kaip cukrus tarp juodų lyg piramidės tuopų, smingančių į žvaigždes. Kapinių tyla keistai pynėsi su mėnulio šviesa, taip pat užburta ir nejudančia. Jis ėjo šalia jos, jau nieko nejausdamas, išskyrus jos artumą.

Ji sustojo prie vieno kapo. Virš jo bolavo milžiniškas vainikas su plačia raudona juosta.

Jis įkvėpė šviežios žemės ir šlykščiai saldaus, dusinančio, pragaištingo tuberozų kvapo.

– Čia mums bus gera, – vėl sušnabždėjo ji, – pamatysite, kaip gera!

Ji pradėjo skubiai traukti vainiką nuo kapo kauburio.

– Padėkite gi man, – trūksmingai pratarė ji, – man vienai sunku. Traukite jį. Traukite!

Bet jam taip drebėjo rankos, kad jis daugiau trukdė, negu jai padėjo. Pagaliau ji susidorojo su vainiku ir lyg su atodusiu, lyg su dejone krito paslika ant kapo kauburio. Jau gulėdama, patraukė jį ranka.

– Ateik pas mane!

Jis tik probėgšmais pamatė boluojančius jos kelius ir apsvaigusia galva puolė ant jos, apgraibomis surado jos karštas lūpas ir mirtiname alpulyje godžiai prisiglaudė prie jų. Ji aistringai jį apglėbė.

Jis jautė, kad jo gyvenime vyksta kažkas siaubingo ir keisto. Panašios laimės jis dar niekada nebuvo patyręs. Jam rodės, kad iki tos minutės jis nebuvo pažinęs nei meilės, nei aistros. Ji buvo jam pirmoji moteris. Ta, su kuria jis amžiams turi susijungti pačiu paslaptingiausiu, palaimingiausiu, mirtinu artumu. Šio artumo jau niekas pasaulyje negali išardyti. Jie amžiams neatskiriamai sujungti. Iš karto jo apdujusioje galvoje kilo mintis pasilikti šiame Ukrainos mieste visam laikui. Arba vežtis ją su savimi į Maskvą. Vesti. Ir niekada, iki pat mirties nesiskirti su ja.

Ji – jis tai juto – dalinosi jo žavėjimusi, raivėsi ir aistringai ir pasiaukojamai šūkčiojo:

– Ak, gera, gera! Dar! Dar!

Paskui, po kankinamai aistringų glamonių, jie ilgai gulėjo, tvirtai apsikabinę.

Aplinkui buvo paslaptingai šviesi naktis, be galo tyli, su neįtikėtinai ilgais kryžių ir tuopų šešėliais. Abu tylėjo, lyg bijodami sutrikdyti žavingą mėnulio tylą. Juk ir be žodžių viskas buvo aišku ir suprantama dabar, kai jie surado vienas kitą ir jau negalės išsiskirti.

Jis, jausdamas susižavėjimą ir dėkingumą, atsargiai bučiavo jos mažas apvalias krūtis su mažutėliais speneliais. „Bet juk ji dar visai mergaitė“, – su kankinančiu švelnumu pagalvojo.

Jos veidas buvo blyškus, sidabrinio lyg mėnesiena blyškumo. Jos akių ir plaukų juodumas darėsi dar juodesnis. Niekada jokiame veide jis nematė tokios palaimos išraiškos.

Ji laiminga ir pavargusi atsiduso ir staiga įsitempė, ištrūko iš jo glėbio, vikriai, lanksčiai pašoko ant kojų ir pradėjo purtyti nuo savo sulamdytos suknelės prilipusius žemės grumstus.

Jis taip pat pakilo ir, jausdamas vis dar didėjančią aistrą ir dėkingumą, priklaupė ant kelių, bučiuodamas jos bukanosius ožių odos pusbačius, aitriai kvepiančius šviežia žeme ir batų tepalu.

– Ai, ką jūs darote? – sušuko jinai. – Kelkitės! Aš skubu. Netrukdykite man. Manęs anyta pasiges.

Ji skubiai užsisegė sagas ant krūtinės ir, baltuose dantyse įsikandusi segtukus, aukštai pakėlusi plonytes rankas, apipynė galvą savo nuostabia išsidraikiusia kasa.

Jis suglumo ir tylėdamas stovėjo priešais ją, stebėdamas, kaip ji skubiai tvarkosi.

– Dvejus metus svajojau – štai nudvėsi, niekše, o aš ant tavo kapo… Ir sulaukiau… pagaliau! – staiga ji tyliai pratarė švilpiančiu įsiutusiu balsu.

Jis taip ir apstulbo.

– Kieno tai kapas?

– Kieno? – skardžiai perklausė ji ir pratrūko savo kutenančiu undinės juoku. – Mano vyro, žinoma! Kieno gi daugiau? Tik vakar jį, seną bjaurybę, palaidojome. Aš jau vakar buvau išėjusi, iki paryčių vaikštinėjau. Bet, kaip gaila, nieko tinkamo nesutikau, – ji paaiškino noriai ir džiaugsmingai. – O jus, balandėli, man tiesiog Dievas atsiuntė. Jaunas, apveidus, švelnus, be to, ne vietinis. Ak, kaip man dabar gera. Kaip aš šiandien gerai išsimiegosiu! – ir ji saldžiai ir tęsiamai nusižiovavo.

– Jūs, – paklausė jis, mikčiodamas, nustėręs iš baimės, – jūs padėjote jam numirti?

Jos besišypsančių lūpų kampučiai suvirpėjo. Gailesčio šešėlis praslydo jos laime švytinčiu veidu.

– Ne. Kur tau! Pats nudvėsė, nususęs šuva. Persigėrė. Lindo į palėpę ir nuo kopėčių kūlvirsčia nusirito. Nugarą susilaužė. O aš vis svajojau, kaip jį rudenį grybukais pavaišinsiu. Na, bet ir taip gerai. Gailėtis neverta. – Ji vėl nusikvatojo savo kutenančiu undinės juoku. – Jūs gi viską pilnutinai gavote, o apie mane ir kalbėti neverta – aš dabar kaip rojuje.

Jis vis dar stovėjo prieš ją, žvelgdamas apdujusiomis akimis. Ji paėmė jo ranką savo maža karšta ranka ir tvirtai paspaudė:

– Dėkoju, balandėli! Kaip jūs man pasitarnavote! Kaip pagal užsakymą! Na, aš eisiu. Kelią į viešbutį pats lengvai rasite – vis tiesiai šia alėja, o kai išeisite už vartelių, pasuksite į kairę, taip iš karto ir atsidursite prie jo. Nenuklysite.

Ji kruopščiai pasitaisė sijono klostes ir staiga, žemai pasilenkusi prie antkapio, aiškiai, su kažkokiu tūžmingu susižavėjimu ištarė rinktinius nacionalinius keiksmus ir garsiai nusispjovė ant kapo.

– Še tau, niekše!

Paskui iškart išsitiesė, iškėlė galvą ir užliejo jį laimingų juodų akių spindesiu.

– Na, likite sveikas, balandėli! Neminėkite bloguoju, – ir, linktelėjusi, skubiai nužingsniavo savo lengva eisena šviesos ir šešėlių išmarginta alėja, tai panirdama į šešėlius, tai vėl išnirdama į šviesą.

Jau nuėjusi ganėtinai toli, ji nesustodama atsisuko ir, pridėjusi delnus prie lūpų, sušuko:

– O koks jūsų vardas?

– Andrejus! – jo balsas nuskambėjo taip keistai ir kimiai, lyg ne jis, o kažkas kitas būtų atsakęs už jį.

– Net jūsų vardelis gražus! Aš dėl to, kad už jus mišias užsakyčiau. Amžinai melsiuosi už jus, Andriuša! – iš tolumos atskriejo jos balsas. Ir viskas nutilo.

Jis ilgai apdujęs nieko nesuprasdamas stovėjo, žvelgdamas į ištuštėjusią alėją. Paskui, atsipeikėjęs, iš visų jėgų metėsi bėgti iš kapinių. Jau beveik pribėgęs prie viešbučio, plaukuose pajuto vėjo dvelksmą ir miglotai atsiminė, kad jo nauja fetrinė skrybėlė liko ten, ant kapo. Ji kainavo labai brangiai, bet jis jos net nepagailėjo…

Štai jums mano bičiulio pasakojimas, štai jums ukrainietiška naktis – ne pagal Gogolį, – baigė Buninas, nusmaukė savo karakulinę kepuraitę ant pakaušio ir užsirūkė.

Klausiausi tylėdama ir nė karto jo nepertraukiau.

Iš: Ирина Одоевцева. На берегах Сены. Москва: Художественная литература, 1989
Vertė Donaldas Strikulis