Visuotinio raštingumo pasekmės

EMILIJA VISOCKAITĖ

Šiemetinėje Vilniaus knygų mugėje man malonūs buvo keturi dalykai. Galimybė įsigyti nenaujų knygų. Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro stende nemokamai gauta stiklinė karšto šokolado. Užkandžiai, pavadinti „Nepakeliama būties lengvybe“, „Hemingvėjaus pusryčiais“, „Šauniojo kareivio Šveiko sumuštiniais“ ir pan. Ir kai RoRa man linktelėjo.

Žmonių spūstis aš mėgstu – toks smagumas užeina, kai visi užpakaliais ir krūtimis susiremia. Bet štai knygų pristatymų jau pradėjau nebemėgti. Žodžiai, žodžiai, popieriai, kalbančios galvos. Galiu prisiekti, kad per dvi dienas, per 14 pristatymų (ar prisodinimų, anot L. Jonušio) išgirdau geriausiu atveju kokius du įdomius sakinius. Tačiau, žinoma, tarp 300 renginių mano aplankytieji tėra tik lašas.

Chrestomatijos „XX amžiaus literatūros teorijos“ (LLTI) dvitomio pristatymas galėjo būti labiau apgalvotas. Palaikyti gerą ūpą K. Nastopkos šmaikštumo nepakanka. Pirmąkart išversti reikšmingi filosofijos, psichoanalizės, feminizmo, marksizmo, literatūrologijos autoriai buvo paminėti prabėgom. Kažkodėl tik prabėgom prisidėjo ir N. Keršytė bei P. Subačius. Papasakojo, kad J. Lacaną verčiant buvo rengiami konsiliumai su prancūzais. Apskritai, nors lietuviškai daug kas sunkiai apsimąsto, šie vertimai yra maksimaliai geri.

LLTI taip pat išleido A. Kalėdos opus magnum – „Mitų ir poezijos žemė: Lietuva lenkų literatūroje“. Anot J. Sprindytės, tai sistemiškas, panoramiškas žvilgsnis nuo pačių pradžių iki (kiek mažiau) dabarties. Siekiama ne pasisavinti, o įsisavinti, suprasti lenkų literatūrą. Tuo pat metu kitoje vietoje L. Katkus skaitė esė iš savo knygos „Sklepas ir kitos esė“ (Rašytojų sąjungos leidykla), pirmiausia išleistos vokiškai – pagyvenusiems vokiečiams patirtis pasirodė pažįstama, tik iš kokiais dviem dešimtmečiais ankstesnės istorijos. Autorius pristatytas kaip netraumuotas sovietmečio patirties, įvaldęs autoironiją ir pasižymintis sveiku protu. K. Kirtiklio vaikystės kraštuose jei močiutė siųsdavo uogienės, tai į sklepą, bet jei vamzdis trūkdavo, tai padvale.

Knygos „Slemas Lietuvoje!“ („Kitos knygos“) šventimas prasidėjo D. Raibio greitakalbe ir klausimu, ar tikrai slemas pavojingas poezijai, jei neretai renginyje skaito 4 žmonės, o du iš jų girti. Knygą parėmė Kultūros ministerija. Buvo parodyta E. Janso filmo ištrauka. Tada pereita prie slemo praktikos. Tuo pat metu kitoje vietoje kažkodėl nuobodžiai buvo minimas šatėniškų tekstų rinktinės „Visi laiškai – žirafos“ („Vaga“) pasirodymas. Trūko muzikos. K. Navakas buvo paniręs į įsapnintą realybę ir džiaugėsi knygos iliustracijomis. „Žvalaus kraujo“ Akvilė kalbėti atsisakė, nors, pasak Kęstučio, „kiekvienas jos žodis su aukštakulniais“. D. Kalinauskaitė pasakė, kad tai durna, nenormali knyga, kurios neturėtų būti. Kaip ir žirafos, kai į ją pasižiūri, atrodo, negali būti.

Kūrybiškiausių knygų dvyliktuko pristatytojai gynėsi nuo G. Vaškelio, apsimetusio „žmogumi iš liaudies“, klausimų. Humoras (gal ir ne visada vykęs) atsako nesulaukė. Vėl išgirdome, kad prozoje mažėja skirtis tarp dokumentikos ir fikcijos. Be to, plinta religinis kičas. Komisijoje daugiausia diskusijų sukėlė „Lalagė“. R. Kmita išskyrė I. Butkutės debiutą, A. Skačkausko naivų santykį su kalba. Trejus metus laureate tapdavo prozos knyga, šiemet 10 iš 11 komisijos narių balsavo už D. Kajoko eilėraščius „Kurčiam asiliukui“ (Rašytojų sąjungos leidykla).

Metų verstinės knygos rinkimuose, regis, įsivėlė mažytis skandaliukas – kažkas nutekino informaciją „Lietuvos rytui“, o šis paskelbė gerų, bet ne geriausių knygų sąrašą. Pasidžiaugta naujais klasikinių kūrinių vertimais, bet kokiais – neišgirdome. Ilgokai buvo pasakojami šešetuko knygų siužetai, trūko apibendrinimų, statistikos. Pagirta „Baltų lankų“ leidykla, kurios leistų knygų pirmaisiais rinkimų metais tarp geriausiųjų nebuvo, antraisiais buvo viena, o šiemet – net keturios.

Užmarinuotas „Poezijos pavasaris“ bent jau almanacho sudarymo tvarką nusprendė pakeisti. Sudarytojai turėjo laisvę nebebendrauti su autoriais, nes tekstai atrinkti kantriai pervertus metų kultūrinę spaudą. Poetų įtraukta perpus mažiau nei įprastai. Nors, kaip ironizavo D. Petrošius, almanachas yra labiausiai prasiskolinęs visame Rytų pusrutulyje, poezijos kokybės atžvilgiu sudarytojai galės miegoti ramiai. Buvo paskaityta eilėraščių, iš jų maloniausiai skambėjo A. A. Jonyno.

Švelnus V. Daujotytės kalbėjimas apie knygą „Justino Marcinkevičiaus žemė“ („Alma littera“) skleidėsi tarp fotoaparatų blyksčių ir telefonų melodijų. Pasvarstyta, kad galbūt „Sienos“ autorius būtų nuėjęs A. Mackaus keliu, jei likimas būtų kitaip pasisukęs. Jo lemtis buvo būti su tauta ir tautoje, jis stovėjo taške, kuris nebūtinai buvo teisingas, bet – jo. V. Daujotytė vis sugriebdavo save šnekant pernelyg aukšta gaida, pernelyg gražiai. Publikos buvo lygiai tiek kiek per pokalbį su K. Sabaliauskaite.

Tragikomiškas pasirodė susitikimas su viena svarbiausių mugės viešnių, atitinkamai absurdiškai pakrikštytas: „Rutos Sepetys kelias iš Sibiro į sėkmę“. Autorė Sibire nebuvo, užtat graudinosi vos užsiminusi apie moteris, atskirtas nuo vyrų ir vaikų. Publika nesigraudino – junginėjo ausines, kuriose skambėjo pokalbio vertimas iš anglų kalbos. Knyga „Tarp pilkų debesų“ („Alma littera“) išversta į beveik 30 (!) kalbų. Autorės agentė pasakojo, kad Amerikoje net išsilavinę žmonės nėra susipažinę su šia istorijos dalimi, ir jai pačiai Sibiras buvęs visiška naujiena. Vertėja L. Būgienė, nepabūgusi vedėjo raginimo kalbėti angliškai, lietuviškai pažėrė tiesos apie tai, kad būdama tremtinės dukra labai skeptiškai žiūrėjo į amerikonkos bandymą rašyti apie Sibirą, ištaisė nemažai faktinių klaidų. Reziumė: šioje knygoje svarbiau ne faktinė, o emocinė tiesa.

Visai kitokias istorijas pasakoja R. Rastauskas „Bermudų trikampyje“ („Kultūros meniu“). Anot V. Jauniškio, tai tokia „vienos ypatos kronika“, neoficialūs marginalinio, „kitokio“ Lietuvos teatro nutikimai. Pastebėta, kad knygoje mėgstamiausias R. Rastausko pertaras: „Neslėpsime…“ Kaip sakė autorius, šie punktai sakymų – tai tarsi laiškai jaunajam režisieriui, aktoriui, kritikui, teatro istorikui, naiviems idealistams, kurie tikės, kad teatras gali kažką pakeisti.

A. Jakučiūnas savo knygomis keisti nenori nieko. Literatūros populiarumas ir socialumas jam kelia pasišlykštėjimą. Iš tiesų tai niekas nežino, ar „Lalagė“ („Tyto alba“) yra viena svarbiausių XXI a. lietuvių literatūros knygų, ar tik žaisliukas literatūrologams (tai gali būti ir tas pats). „Kažin ar skaitytojas pradžiugs?“ – kaip rašo pats autorius. K. Sabaliauskaitės knygos teikia skaitymo malonumą, o A. Jakučiūno greičiau skaitymo kančią.

„Silva rerum III“ pristatyta nebuvo, bet susirinkusieji turėjo rimtų klausimų apie personažų likimus, faktus, gatves, taip pat apie literatūros teorijas ir metodus. K. Sabaliauskaitė sakė nematanti problemos, jei knygą kas perskaitys kaip trilerį ar kaip „Tris muškietininkus“, bet „maloniausia, kai supratę, kad kažko nežino, ima skaityti ir kitas knygas“. Daugiausia buvo klausinėjama apie romano ekranizavimą. K. Sabaliauskaitė norėtų R. Polanskio, bet prašė pinigų dar nerinkti, nes kol kas nerandama gero vertėjo į lenkų kalbą.

Diskusija apie literatūros kritiką sutraukė nemažai žmonių. H. Kunčius kalbėjo apie politiką ir grėsmes žurnalistams užsienyje. Kiti kalbėjo apie „bylą“ Sabaliauskaitė vs. Jakučiūnas. Labai gaila, kad nei vienas, nei kitas nedalyvavo. G. Radvilavičiūtei Jakučiūnas patinka labiau, anot jos, daug gerbėjų knyga gali turėti tada, jei tai popsas, jei ji susijusi su skandalu arba jei tai ideologinė literatūra. Kiekvienas žino, kaip atskirti gerą kavą nuo prastos, o literatūros kritika niekam nerūpi. Jau buvom tai kažkur girdėję.

Vaikų salėje (kur visada gaiviausias oras, erdviausia ir žmonės iki juosmens) tarp gausybės knygų restauravimo, iliustravimo, animacijos kūrimo ir kitų pramogų parodėlėje aptikau pamokantį užrašą: „You should never write another word ever again.“ Kasmet nustembu mugėje pamačiusi A. Šliogerį. Turėtų, kaip pats sako, suviduriuoti nuo tokio makulatūros ir pliurpalų kiekio. Ne vien interneto komentatoriai, išmokę spausdinti klaviatūra, yra visuotinio raštingumo pasekmė. Apskritai mes kalbame ir rašome per daug.