Sausgyslės

ROMAS DAUGIRDAS

tada

kai bėgom
lyg vienuolės
paskui nuodėmę
tarsi iš ašarų
supintą rojų
ir apšnerkštoj laiptinėje suradome
jo dublerį

kai sugalvojome
tikslus
kaip vakaro užuomazgą
tačiau išnyko tas
kuriam turėjom
pralaimėti

ir sklidinoj vonioj
jau skendo aforizmas
apie pasaulį
valgantį save

metų laikai

bet mūsų vasaroje
kas antra diena –
rudens
kurios sekmadieniais kukuoja
apie žiemą

ir nieks nepastebi
kaip geometrija išskaido
laimę
kad nevirpėtų užmiršta
ant grindinio

ir apkabindami
senas žaizdas
ir erzindami sielą
jų kvapu
ištįsom ataugom
pro durų apačią
ir sudegėm ant kapo
jau nežinomo pavasario

tegul

tegul išmes
iš pirmo plano
lyg sunaudotą
vitaminą C
nualins kraujo
šventiniais tekėjimais
ir trupmenom nužemins
mūsų melancholiją

tegul lyg ledlaužiai
per dumblą
iki dar vienos
kvailystės
iki aukštybėse
iššluoto kampo
kur ji pakils
ir užsidegs
kaip dievo aritmetikos
klaida

svečias

dar šildėme rankas
virš nuograužos
garuojančios
ir gėrėm duženas
lyg pieną
bet pasibeldė moteris
ir ant krūtinės
prisegė medalį
invalido
žilais plaukais
rankas surišo
ir įklampino
rakto formoj

ir mes pasidavėm
išdavę mirtį
ir pabučiavom ją
per stiklą

per anksti

per anksti
parašais
suvarpėme dangtį
skylės
ir gaują skalikų
išleidom iš proto
ganyt muilo
burbulus

per anksti
nuriedėjo
atsuktos galvos
į vartus
tarp gyvųjų
ir mirusių

suspaustas laikas

gal tai truks
neilgai
kol atrinks
kaip kliūtis
teisingai oro prognozei

kol baksnodami kūną
jau buka
priežastim
aprašys sinusoidėm
mūsų kelią
pro šalį

kol privers
pagarbiai nusigręžt
į sveikatą visų
paliktųjų
kurie prieblandoj vėl
ant žvaigždžių pasikorė

nušvitimas

drebėjo krantas
lyg sušalusi katė
o jūra traukėsi
tolyn
ir rodė tai
kas buvo uždengta

patrankos žarstė pažadus
išbalintus druska
ir jie vėliau
nusviro
tarsi rankos

nuskendo saulė
kaip belaisvė
kelio ženklo
ir mes supratome
kad viskas
vėl pasikartos
po finišo

tapatybė

kaip periferinės figūros
ant kablio nesubrendusio
mėnulio
o gal žemiau –
toj mėnesienos upėj
kur blėso pastangos
draugų
greičiau pasiekti
dugną

kur mes
susitapatinę
su pagirių sindromo
riteriais
išvengsim kranto
lyg kvailumo
antrininko

piramidė

mes akrobatų piramidėje
ant bėgių
tačiau nematom
traukinio artėjančio
nejaučiam vėjo
ir metalo kvapo
ir esame pusiausvyros
dar neištvirkinti

kad mus fotografuoja
saulė
ir ruošia vietą
savo dėmėje

ženklas

ant galvų atsistosim
tačiau be galvų
nes jos bus įgrūstos
į sniegą
ir kojas išskėtę
rodysim pergalės
raidę
kad tarp jų
sklandytų svajonės
jau prišertos
pasaulio gėla
kol nutūps
ant šaknies
tarsi ženklas
pavargusios laimės

.

dedikacija

turbūt jau nusipelnėm
raudonų narvelių
kai suplokštėję
atsidūrėm senmergių
dienoraščiuos

kai pienių atitrūkusiais
pūkais
suminkštinome smegenis
ir sielą
kai užsimiršę skalbėm
dievo pirštą
kuris suraikė rūką
pakeliamais nešuliais

kai pasiklydome
išgrynintos materijos miške
ir savo kraują
dedikavome šešėliams

vaidmuo

ir suvilioti
atpirkimo ožio
solinio vaidmens
mes liestine
praėjom
jūras ir kaktomušas
ir skraidėme naktim
aplink užgesusią
lemputę
šlaunim suspaudę
šluotas

ir leidomės žemyn
kaip dulkių pripumpuotos
lėlės
kurias minuotojai
dar panaudos

savigyna

dar esam
ant konvejerio
ir laukiame
kol priesakus pritvirtins
lyg varžtus

dar žvaigždės
jau užgesusios
ironiškai mums mirksi
kai valgom obuolį
nuo paskutinės vakarienės
stalo

ir skriejame
į juodą skylę
išgelbėt mus atstūmusią
galaktiką