Samogitija

RITA UŽTUPAITĖ

Malvina seniai nujautė ir net žinojo apie nuožmiojo kario egzistavimą visiškai šalia, o gal net savo viduje, sieloje, ląstelių atmintyje.

Matyt, pirmąkart atpažino jį Kaune, to miesto toks pavadinimas – iš žodžio „kaunasi“, gal todėl ji ir atgimė tame mieste, pagarsėjusiame savo kovomis?

Kai būdama šešerių su broliu pirmąkart atklydo į Vytauto Didžiojo karo muziejų – negalėjo atšlyti nuo ekspozicijos: arklio iškamšos ir manekeno, vaizduojančio kryžiuotį su šarvais ir ekipuote. Tuomet ji pamiršo esanti mergaitė ir ilgai nesitraukė nuo stendo, spoksojo lyg užkerėta, nors jos brolis seniai buvo nukūręs tolyn, čiuoždamas su muziejaus drobinėm šlepetėm per išvaškuotas grindis.

Ar ji iškart atpažino tą, kas kažkada buvo ir už ką nėra atsakinga, kaip upė nėra atsakinga už naujus krantus, naują vagą ir senus šaltinius, ji tik plukdo vandenis ten, kur neša srovė, negalvodama, mechaniškai, nes ji tėra srautas, plukdantis vandenis nuo seno, nuo neatmenamų laikų tuo pačiu ciklu, tuo pačiu ratu.

Tuo narsiuoju kryžiuočiu didžiavosi Bažnyčia, bet jo niekad niekas iš tikrųjų nemėgo, jokia gyva būtybė nemylėjo, jokia moteris, net motina, išskyrus būrelį tokių pat galvažudžių. Visai nekeista, kad tas kryžiuotis garbanotais iki pečių plaukais tebesislapsto šešėliuose, tebeplazda, tebepulsuoja it kokia liulanti pelkė, alsuoja kertėje springdamas lyg mirti paliktas senolis, o gal XIV a. akmeninės bažnyčios griuvėsiuose tebegieda grigališkąją giesmę kartu su būriu aršių žudikų, kardus atrėmusių į akmeninių plokščių grindinį.

Jie baigia vinguriuoti melodiją ir jiems negalima pailsėti – jie vėl plėšia naują giesmę ir garbina savo Viešpatį nesustodami, be atokvėpio, jiems neleista sustoti net atsikvėpti ir jų plaučiai išpampę lyg dumplės ir juos smaugia oro trūkumas, bet nuožmus ryžtas juos verčia giedoti iš naujo niekad nepabaigiamą garbinimo giesmę…

Malvina susidurdavo su kariu gan dažnai, žinoma, perkeltine prasme, tačiau ji visa savo esybe troško jo atsikratyti ir jau užaugusi ir subrendusi užsiėmė vadinamuoju dvasios gerinimu, žinoma, ji turėjo tam pinigų, todėl gyveno ketvirtą dešimtį tik savo malonumui. Ji neturėjo vaikų ir dėl to nė kiek nesigailėjo, nes niekuo jai nereikėjo dalintis – ji tepasidalino savo vyru su kita moterimi ir už tai jai buvo atsilyginta. Viskas. Ji lankė čigongo užsiėmimus sveikatai stiprinti ir subtiliesiems kūno kanalams atverti, o vasaras leido su Tibeto lamomis lavindama sąmoningumą ir kažkaip derino, regis, sunkiai suderinamus dalykus: daosizmą ir Tibeto budizmą, dzogčeną – aukščiausiojo tobulumo mokymą – ir mistinę krikščionybę. Ir dar ji norėjo perkeisti tą aršųjį karį kuo greičiau, sustabdyti jo alsavimą ir nuožmią energiją, atvilnijančią kraujo puta iki jos, nes juos tebejungė trapi gija, plonytis siūlas – nuožmumas ir ryžtas, tos savybės, sakytumei kokie ritmingi dažniai ar širdies dūžiai, energija, sukondensuota į tikslų taikinį, vos tik suvibruodavo aršiuoju ritmu – iškart nutiesdavo tiltą nuo narsiojo kario, žiauriai plėšikavusio Samogitijoje ir kirtusio galvas žemaičiams, iki ramios moters Malvinos: ir jokie pelkių burtai, jokie raganų kerai jo neveikė, nes jis kovėsi dėl švento reikalo, kaip jam atrodė – naujojo Dievo gelbėtojo garbei kirto senuosius stabus ir senųjų dievų garbintojus kapojo be gailesčio, nes taip reikėjo, toks buvo naujasis laikas ir Kristaus kruvina figūra paskui save paliko vien vilnijančias kraujo upes ir nepabaigiamus vaitojimus bei dantų griežimą, ir prakeiksmus, ir baimę, ir vergišką nuolankumą.

Kristui tikrai nereikėjo to, ką darė jo vardu, naiviai mintijo Malvina, tik kryžiuočiams reikėjo kruvino Kristaus savo žygiams įvardinti ir ekspansijai įteisinti. Ak, Samogitija, gintarinės išminties kraštas, kovingieji žemaičiai meškų kailių apdarais ir saldusis midus, kaimiečių nugulti kūdikiai po ūžavimų, tas keistas kraštas, pilnas dievų ir dievybių, knibždančių derlingoje žemėje, spurdančių vandeny ir žibančių danguje, net medžiuose, krūmuose ir gėlėse, visas jų pasaulis kirbėjo dvasių padėjėjų, deivių ir dievų, užmigdytų kryžiuočių alkakalniuose ir įkalintų šventuose rieduliuose…

Kryžiuotis nubusdavo, kai Malviną apimdavo ryžtas, poreikis nuveikti ką nors didinga ar nepaprasta – tuomet jis prisikeldavo ir laukdavo komandų, iškėlęs kardą ir pasiryžęs kautis iš paskutiniųjų už imperialistinius siekius ir pergalę bet kokia kaina!

Malvina skaitė paskaitas apie sapnus, vizijas ir kūrybinę vaizduotę ir važinėjo visur, kur ją pakviesdavo. Ji turėjo gražų balsą, įtaigą ir puikų humoro jausmą, mėgo savo darbą ir tikėjo tuo, ką daro. Ją mėgo žmonės, nors ir laikė keista bei nesuprantama. Ją pakvietė paskaitų skaityti į Luokę ir Telšius, tad Malvina ypač ruošėsi, norėdama įtikti žemaičiams, tam kraštui, kuriame kažkada kovojo ir kardu nešė naują tikėjimą ir naują tvarką. Ir tuomet išniro karys – keistai, netikėtai, pribloškiančiai, kaip išnyra koks nors kūno sąnarys, netikėtai kryptelėjus ar netinkamai pastačius pėdą ar klubą, ar petį pasukus…

Buvo taip: po paskaitų Malviną palydėjo į autobusų stotį jos studentas, mielas jaunuolis, ir ji ruošėsi lipti į autobusą, tik staiga iš kažkur išdygęs vyresnis vyriškis pasiūlė: „Gal norite, ponia, greičiau nuvažiuoti į Kauną? Kaina ta pati, tik daug greičiau.“

Gerai, sutiko Malvina ir įsėdo į nepažįstamojo automobilį – vyriškis atrodė padoriai, žilaplaukis, gerai apsirengęs, ir automobilis neprastas – 2005 metų SAAB.

Vyriškio akys, pasruvusios krauju, žvelgė iš padilbų – vienintelis dalykas, nepatikęs Malvinai. Tačiau ji tylėjo ir kramtė obuolį, klestelėjusi ant galinės sėdynės. Paskui ji mandagiai paprašė vairuotojo sustoti prie parduotuvės ir jis stabtelėjo. Malvina nusipirko sulčių.

Jie važiavo toliau. Tuomet vyriškis pradėjo pokalbį apie politiką, skundėsi, kaip blogai Lietuvoje gyventi ir koks gerumas bei patogumas buvo Lietuvoje anksčiau, kaip dabar puiku Baltarusijoje ir Rusijoje.

– Prieglobsčio pasiprašykite Baltarusijoje, – pasiūlė Malvina.

– Kodėl turėčiau? – sukluso vyriškis.

– Jums patinka režimas, tai ir keliaukite ten.

– Na, žinote, aš jus priėmiau į savo mašiną, palaukiau prie parduotuvės, o dabar jūs man nurodinėjate, ką turiu daryti. Mano draugai pasinaudotų jumis ir išmestų, – išdrožė vyriškis.

– Ak šit kaip! Ar jūs dar turite ir kuo pasinaudoti? Kiek jums metų?

– 62.

– Tai jums – klimaksas.

– Kaip jūs drįstate? Kodėl mane įžeidinėjate? Aš apie jus nieko nesakau.

– Sakykite, jei norite.

– Jaunuolė atsirado.

– Taip.

– Jei aš važiuoju kreivu keliu, tai nereiškia, kad jis tiesus, – vapėjo vyriškis.

–  Bet kelias tai tiesus, – tarė Malvina.

– Aš ne apie tai. Aš apie tai, kad neįmanoma gyventi Lietuvoje, nes visi – kenkėjai, visi iki vieno – vagys.

– Sustokite ir aš išlipsiu, – griežtai suriko Malvina.

– Ne, – vyriškis dėbtelėjo į veidrodėlį, – aš paspausiu greičio pedalą ir lėksiu iki Kauno, aš jūsų neišleisiu.

Ir tada Malvinai pašoko tūžmas – karys tik to ir laukė, jis užfiksavo stiklinį mineralinio butelį ir veržliaraktį sėdynės atlošo kišenėje, sunkų metalinį veržliaraktį, kuris tik ir laukė momento, kada jį panaudos. Karys, nepakenčiantis bet kokio priešgyniavimo, jau tiesė ranką į atlošo kišenę, kur gulėjo įrankiai ir mineralinio butelis, jai pasivaideno vyriška ranka su švytinčio metalo antvilkčiu, blizgančiu saulėje, raitelis, jojantis mūšio lauke į priekį, ir tuomet Malvina staiga suprato Raskolnikovą, kodėl jis nužudė senutę – dėl jos senatvinio marazmo, bambėjimo, nepasitenkinimo, pagiežos ir nepaprasto įkyrumo – kirsdamas jai su kirviu. Raskolnikovas gelbėjo pasaulį.

Vyriškis staiga atsigręžė į Malviną.

– Jeigu jums nepatinka mano kalbos, tai reikėjo tiesiai sakyti. Nustokite – nekalbėkite, patylime, – vebleno.

– Pakanka, sustokite, – įsakmiai šūktelėjo Malvina.

Vyriškis susigūžė ir nutilo. Nesustabdė automobilio. Malvina rankas pasidėjo ant kelių. Veržliarakčio neprireikė. Malvina neiškentusi palietė metalo galvutę moteriška odine pirštine apmauta ranka. Šįkart pasivaideno juoda Goebbelso pirštinė – rinktinės veršiuko odos. Griežtas kumštis.

Tada vyriškis įjungė radiją, o ten lyg tyčia vapėjo nesąmones – ir vėl apie politiką.

– Išjunkite radiją, – pasakė ji.

– To dar betrūko. Aš čia šeimininkas.

– Tada aš nemokėsiu, – užsirūstino Malvina.

Vairuotojas pritildė radiją.

Jis rūkte atrūko iki Vilijampolės.

– Susimokėkite, – paliepė vairuotojas.

– Kai sustosite, tuomet pagalvosiu, – Malvina nusišypsojo.

Sustojo prie stotelės. Malvina išlipo, mandagiai padavė pinigus ir pasakė:

– Viso geriausio. Bet jūs – ligonis.

– Ir jūs, – senis sušvokštė ir nurūko.

Malvina susistabdė taksi. Keista, jos pyktis išgaravo. Kryžiuotis merdėjo arba neteko dalies savo nuožmumo– švystelėjo mintis ir ji atsargiai prisėdo šalia vairuotojo. Pratylėjo iki pat namų, nors vairuotojas ją kalbino ir visaip mergino. Ji tiesiog nekreipė dėmesio ir žavėjosi savimi, savo kietumu ir nepravėrė burnos iki pat namų slenksčio. O paskui tylėjo visą vakarą ir niekam neskambino, su niekuo neplepėjo. Ir tik atsigulusi į lovą pajuto – laimėjo kovą nekovodama.

Ji nieko neužmušė ir tai svarbiausia – nei liežuviu, nei veržliarakčiu, nei mintimis.