Nieko nėra nemokamo
PAULIUS NORVILA
Nieko nėra nemokamo. Kitais žodžiais tariant – už viską šiame pasaulyje reikės atsiskaityti. Tiesa, būsimasis laikas čia vien tam, kad gražiau skambėtų ir suteiktų vilties. Iš tiesų, atsiskaityti reikia čia ir dabar. Jau šį vakarą. Gali būti gudrus ar net pats gudriausias, tačiau šios pareigos, visai kaip mokesčių ir mirties, išvengti nepavyks. Nes jeigu nemokami gėrimai, tuomet kainuos mergina. O jeigu nemokama mergina, tuomet reikės susimokėti už gėrimus. Ir tai tik žiedlapiai, kitaip tariant – nėriniai. Vėjyje besiplaikstančios suknelės petnešėlės. Ji džiūsta pakabinta ant skalbinių virvės, o tu supranti, kad net ir už šį vėją reikia atsiskaityti. Reikia leisti jam nusinešti tavo prisiminimus apie vasarą, kai jūros vanduo buvo toks šiltas, kad nenorėjai sugrįžti į krantą. Dabar viskas taip pat, tik keičiasi dydžiai: pirmadienį nesinori grįžti į darbą, antradienį – į psichiatro kabinetą, trečiadienį – į sporto salę. Dabar viskas taip pat – reikia atsiskaityti klaidomis už klaidas ir rūpesčiu už rūpestį.
Žiūrėdamas į jos atvaizdą veidrodyje, jaučiuosi saugiau negu žvelgdamas tiesiai jai į akis. Esu labiau snaiperis negu pėstininkas ir labiau princesė negu karžygys. Pradžioje man patinka pažinti iš tolo. Patinka suprasti, ką ir kodėl ji pasako draugams. Patinka suprasti, ką ir kodėl tie draugai išgirsta. Patinka būti nematomam ir nenuspėjamam. Patinka prieiti tik tuomet, kai rankovėje turiu pusę malkos, kaip vėliau paaiškėja, niekam nereikalingų kortų. Tuomet jaučiuosi truputį tvariau ir net jeigu tai savaime klaidinga nuostata, jau galiu atsisagstyti šešėlį ir virsti kūnu. Taip, kaulais ir akiniais. Dabar jau galiu. Už viską susimokėti. Už tai, kad pasakau per daug, kai derėtų tylėti, ir už tai, kad tyliu, kai žūtbūt privalau prabilti.
Kai ji nužengė iš veidrodžio, buvau nepasiruošęs. Kai ji įžengė į mane, buvau nebylus. Kai ji manyje apsigyveno, buvau bepradedąs džiaugtis. Tačiau kai ji išnyko, manyje atsivėrė didelė ir tuščia ertmė, apie kurią niekada nebuvau susimąstęs. Ir ta ertmė man priminė kur kas daugiau negu ant rašomojo stalo liekanti tuščia vieta, kai knygos suguldomos atgal į knygų lentynas. Ta ertmė buvo kur kas didesnė netgi už mane patį. Ji priminė balą, kurią buvau pasiryžęs peršokti, tačiau paskutinę akimirką apsigalvojau ir teko kovoti jau nebe su Žemės trauka, o su inercija, priverčiančia atsistoti ant vienos kojos ir balansuoti ties vandens krašteliu. Tai ne vandenynas, netgi ne ežeras ar upė. Netgi ne upelis. Vandens ten tik per porą pirštų. Tačiau nakties šešėliai mano kitaip. Būdamas patiklus, tu net neklausi jos vardo, nepagreitini žingsnio, nenusišypsai į akis. Būdamas patiklus, tu bendrauji jau nebe su ja, o tik su jos atvaizdu veidrodyje. Keisčiausia tai, kad tau atrodo, jog tas atvaizdas yra kur kas tikresnis už ją pačią. Jog jis atspindi tai, ko ji tau neparodytų, ko ji gėdytųsi, ką norėtų paneigti. Keisčiausia tai, kad tu įtikini save visomis šitomis nesąmonėmis ir, užuot žengęs per tuos du pirštus į pirmųjų šalnų leduku apsitraukusią balą, žengi dvigubai, jeigu ne trigubai daugiau žingsnių per molį ir purvą, tikėdamas, kad tokiu būdu niekada nesuklysi.
Vėliau, kai valai sudžiūvusius smėlio piešinius nuo batų ir kriauklė virsta tolimu tos nakties prisiminimu, keičiasi jau tik detalės, bet esminiai štrichai, įsigėrę nutekėjusiu tušu, išlieka. Tuomet jau per vėlu ieškoti kaltų, jau per vėlu prisipažinti sukčiavus ar pasiduoti į saldžią vergiją. Išsisukti paliekama tik nedidelė galimybė, tik galvą susukantis miražas ar vaizdinys, tik adatos skylutė. Pro ją keliauja dykumų karavanai ir svetimšalių prekeivių vilkstinės, tačiau tu niekaip negali įsivaizduoti savęs telpančio pro šiuos vartus. Net jeigu nevalgytum dvejus metus, net jeigu susiskaidytum dalimis, net jeigu savo vaizduotėje – visa tai nepadeda. Visa tai jau kita karalystė, į kurią norėjai įžengti, tačiau ten, kur manei esant duris, tebuvo veidrodžio stiklas.
Apsirikai, drauguži, šnabžda kažkas iš šalies. Ir kai supranti, kad tai tavo paties balsas, – būna gerokai per vėlu.
