Metalo karalystė

MIGLĖ MORKŪNAITĖ

Šiemet galerijos AV17 erdvė pavirto į tikrą metalo karalystę. Kitaip ir nesinori vadinti trijų menininkų grupės OTSE! iš Estijos konceptualios juvelyrikos parodos, pakeitusios prieš tai veikusią ekspoziciją „Dreamscape“. Ankstesniojoje vyravo skirtingų šalių kūrėjų svajones, sapnus ir vizijas atskleidžiantys kūriniai, o atmosferoje tvyrojo labiau romantiška ar nostalgiška nuotaika. Dabartinė paroda intriguojančiu pavadinimu „Personal Devil“ („Asmeninis velnias“), priešingai, iš metafizinio pasaulio padangės tarytum nuleidžia ir tvirtai pastato ant žemės. Kartu subtiliai, jai patogia maniera, pradėdama kalbėti apie globalias žmonijos problemas, su kuriomis vienokiu ar kitokiu būdu tenka susidurti šiandieninėje visuomenėje. Tiesa, šiuo atveju minėtas terminas „karalystė“ nespinduliuoja pozityvios nuotaikos ir nesisieja su kokiais nors pasakų motyvais, o greičiau su priklausomybe ar tarnyste kam nors.

Annika Kedelauk. Dėlė

Grupės OTSE! kūrėjai ypač susitelkę į konceptualios juvelyrikos sritį, kuri yra labai svarbi Estijos meno dalis. Kadangi mūsų šalyje ši šaka mažiau kultivuojama, visuomet įdomu pamatyti, kokios tendencijos vyrauja krašte, kuris saugo senas tradicijas ir daugelį šio amato paslapčių kadaise yra perdavęs ir lietuvių kūrėjams. Kaip žinoma, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, mūsų saitai su estų juvelyrikos mokykla nutrūko. Tačiau šiuo metu galima įžvelgti ženklų, rodančių, kad jaunosios kartos kūrėjai tą nutrūkusią giją mėgina vėl surišti. Tai ypač ryšku vienų metų gyvavimo sukaktį švenčiančios galerijos AV17 veikloje – joje vis dažniau apsilanko estų menininkai, kartu atveždami parodyti ir savo kūrybos vaisių.

Šios jaunųjų, bet tėvynėje jau pripažintų menininkų grupės nariai parodoje atveria skaudžias, visuomenę veikiančias problemas. Apraše minimi tokie šiais laikais paplitę fenomenai kaip paskolos, gerokai viršijančios žmogaus galimybes, pasisekimo kultas, grožio garbinimas, vartotojų visuomenės grimasos ar alkoholizmo liūnas. Būtent šie reiškiniai kiekvienam iš mūsų padeda sukurti asmeninį velnią, kuris užvaldo ir daro įtaką mūsų sprendimams. Parodos kūrėjai naudoja metaforinę kalbą, tad be interpretacijos čia neapsieinama.

Kiekvienam kūriniui priskirti pavadinimai. Kai kurie iš jų poetiški, siejami su Biblijos motyvais (pvz., „Adomas ir Ieva“), kiti labiau ironiški ar kurioziški (pvz., „Darbo klasės herojus – galva ir subinė – Užsieniečių investuotojo ir samdytojo antspaudo žiedai“). Pasitelkdami humorą kūrėjai parodo, jog tam, kad būtų atsižvelgta į jų koncepciją, nebūtina visko smarkiai dramatizuoti – šypsnį keliantys kūriniai gali emociškai jaudinti žiūrovą.

Svarbu tai, kad čia naudojamos daugiausiai tradicinės medžiagos (metalai, įvairūs akmenys), dirbiniams suteikiančios ilgaamžiškumo (neretai dabartiniai juvelyrai stengiasi nustebinti žiūrovą netikėčiausiais sprendimais, naudodami trumpalaikes, pigias, rodos, sunkiai su tradicinėmis derančias medžiagas). Dėl to šią parodą būtų galima įvardyti kaip išgrynintą juvelyriką, derančią autentika ir senove dvelkiančioje galerijos erdvėje, kartu neabejingą pasaulį bandančioms pavergti XXI amžiaus ydoms.

Annika Kedelauk. Žiedas-vilkelis

Beveik visą galerijos erdvę užvaldę metalo dirbiniai (kurių čia maždaug dvi dešimtys) ne tik yra ideologizuoti, bet ir atskleidžia gana aukšto lygio metalo apdirbimo meistriškumą. Nilsas Hintas demonstruoja kalvystės įgūdžius ir darbais parodo, kad elementarus buities reikmuo, suteikus papildomų savybių, gali tapti iškalbingu juvelyrikos dirbiniu. Vienas tokių – pajuodusi, aplankstyta šakutė, paversta į stilingą antkaklę, kuria jaunasis menininkas kartu pademonstruoja ir savo humoro jausmą, ant jos užverdamas auksinį makaroną. Nesunku suvokti, jog autorius išreiškia savo požiūrį į tai, kad dažnai leidžiamės mulkinami, aklai pasitikėdami viešąją nuomonę formuojančia žiniasklaida, prisidedančia prie tam tikrų grožio kulto ar kitų standartų formavimo. Pasimauname ant to tarytum kokie bedvasiai makaronai. Ironiška, šmaikštu ir teisinga.

Žymus estų menininkas Tanelis Veenre prieš keletą mėnesių savo paskaitoje apie estų juvelyriką vyrišką pradą išskyrė kaip dominuojantį. Išties ir šioje parodoje galima aptikti nemažai patriarchalinių ženklų, ypač N. Hinto kūriniuose (jau vien kalvystė nuo neatmenamų laikų laikoma išimtinai vyrų amatu). Galbūt taip yra dėl to, kad jų krašte nemažai būtent stipriajai lyčiai atstovaujančių kūrėjų. (Lietuvoje konceptualią juvelyriką daugiausia kuria moterys.) Taigi, N. Hinto tvirtuose, gana masyviuose plieno, maišyto su kitais metalais, dirbiniuose į pirmą planą iškeliama konkreti, gana aiški forma ir akcentuojama vyriškoji kūrybos pusė. Vienintelės grupės merginos Annikos Kedelauk darbai subtilesni, rafinuotesni, juose juntamas moteriškas braižas.

Bene tradiciškiausios formos eksponatai – žiedeliai-vilkeliai. Išties skamba žaismingai ir nerūpestingai, ar ne? Būtent toks pavadinimas kyla mintyse, vos išvydus kinetinėmis savybėmis pasižyminčius originalių formų A. Kedelauk kūrinius. Šie, pasirodo, ne tik išlaikę įprastą mūvėjimo funkciją, bet ir įgiję naują, kurią galbūt būtų galima įvardyti kaip žaidybinę: pasukus jie išties ima suktis, o įgavę pagreitį tarsi praranda kontūrus. Visiškai nesinori jų tapatinti su kokią nors problemą atspindinčia autorės koncepcija. Jie tiesiog traukia gėrėtis savitomis formomis, žadinančiomis vaikystės žaislų ilgesį.

Nils Hint. Antkaklė

Negalima nepaminėti dar vieno šios jaunos menininkės kūrinio pavadinimu „Dėlė“. Siurbėlėmis vadinami vandens gyviai asocijuojasi su parazitais, apspintančiais kojas, vos įlipus į negilų upelį ir jame kiek pastovėjus. Žodžiu, nekelia teigiamų emocijų. A. Kedelauk dėlę sugretina su paskolų fenomenu, kuris šiandieniniame finansų krizės purtomame pasaulyje yra itin dažnas. Paskola – lyg dėlės įsisiurbimas, nes sunkmečiu didžiulės skolos (dažniausiai už gyvenamąjį būstą) verčia žmogų jaustis taip, lyg jam kas nuolat siurbtų kraują. Sakoma, kad įkandus šiam slidžiam gyviui žaizda kraujuoja dar keletą valandų. Taip ir su skolomis bankui: dažnai, viršijus savo finansines galimybes, dar labai ilgai jaučiamos pasekmės. Nors iš pirmo žvilgsnio „Dėlė“ atrodo taiki ir romi – neapsigaukite. Autorė jai suteikė mechanišką gebėjimą išžioti nasrus, kurie ją padaro grėsmingu, rodos, tuojau pat nusitaikiusiu įsisiurbti padaru.

Kiekvienas autorius įvaldęs skirtingas atlikimo technikas ir taip išgryninęs savitą kūrybinį braižą. Kaip jau minėta, N. Hintas – kalvis, A. Kedelauk propaguoja auksakalystę. Tuo tarpu dar vienas grupės narys Raineris Kaasikas-Aaslavas naudoja akmens graviravimo techniką, kuri šiandien nėra itin populiari. Tačiau būtent dėl to jo kūriniai originalūs ir žavūs. Jo sukurtas objektas „Adomas ir Ieva“ pateikia nuorodą į jau šablonišką tapusią gėrio ir blogio kovą. Čia ant šachmatų lentos stovinti moters figūrėlė (vaizduojanti Ievą) delnuose laiko aukso spalvos obuolį, o priešais, ant iškilusio balto langelio, pražydusi baltoji vandens lelija. Šios baltažiedės gėlės pavidalu autorius įvaizdina Adomą, tuo savo kūriniui suteikdamas savotiškos paslapties. Kompozicijoje Ieva atrodo abejojanti, lyg sprendžianti, ką pasirinkti. Lelija (Adomas) visa savo būtimi įspėja, kad tik gėrio, o ne nuodėmių pasaulyje įmanoma tauri ir didinga gyvybė.

Ekspozicija lydima ir išraiškingų fotografijų, kuriose gausu bibliniais motyvais paremtų siužetų, gana sėkmingai pritaikytų šių laikų aktualijoms. Net ir kūrinių pavadinimai – „Kelias į Golgotą“ (siejasi su žmonijos vartotojiškumu) ar „Babelis“ – byloja, kad visa tai, kas parašyta šventojoje knygoje, yra universalu ir gali būti pritaikoma kiekvienoje epochoje.

Parodą vainikuoja metalo karūna ant prabanga spinduliuojančios raudono aksomo pagalvėlės. Tačiau tai nėra tradicinis valdovo aksesuaras, kuris įprastai būna nukaltas iš aukso ir puoštas brangakmeniais. Jos viršūnės padarytos iš įprastų stalo įrankių: peiliai, šaukštai, šaukšteliai, šakutės puošia šį N. Hinto kūrinį. Galima spėti, kad taip įvaizdinamas vartotojiškumas (šiuo atveju jis – karalius), kuriam esame pavaldūs. Tiesa, jei mėginsime kūrinį suvokti labiau tiesiogiai, turbūt tai siesis būtent su maisto vartojimu. Pasaulyje jau senokai klestinti greitojo maisto kultūra netruko prasiskverbti ir į šalis, kuriose anksčiau buvo retas reiškinys arba jo visai nebuvo. Vis sparčiau kuriami įvairiausių greitojo maisto restoranų, kepyklėlių tinklai, neva taupantys žmonių laiką ir siūlantys greitai ir skaniai pavalgyti. Tačiau, savaime suprantama, toks maitinimosi būdas nėra gera išeitis, nes sveikatos kaina sutaupytas laikas tampa nieko vertas (ne paslaptis, kad daugelį šiandienos pasaulio ligų sukelia netinkama mityba). Menininkas savo kūrinyje tarytum užkoduoja žinutę, įspėjančią, kad ši problema jau perkopusi ir mūsų šalių slenkstį ir nebėra vien Amerikos ar kitų didžiųjų valstybių rūpestis.

Socialiai angažuota paroda byloja, kad šie estų kūrėjai nėra abejingi juos supančiam pasauliui. Savo kūryba bandydami įgyvendinti misiją „Geresnis pasaulis“, jie parodo, kad juvelyrikos menas neturi būti kurčias ir nebylus, tik puošybos funkciją atliekantis reiškinys. Priešingai – jis gali ir privalo kalbėti, kas aktualu šiandienos žmogui ir pačiam menininkui, taip padėdamas rasti išeitį iš padėties, kuri kartais atrodo beviltiška. Galbūt šie jauni, žavūs ir drąsūs Estijos kūrėjai, galerijoje įkūrę mažytę karalystę, įkvėps mūsų šalies menininkus imtis kur kas radikalesnių sprendimų konceptualios juvelyrikos srityje.