Kepti karveliai nelėkė burnon

RIMANTAS ŽILEVIČIUS

Geresnės vietos sostinėje nerasi – Gedimino prospektas, priešais Centrinis paštas, už kampo Rašytojų sąjunga. Na, dar direktyviniai bastionai, kompartijos ir komjaunimo centro komitetai.

„Komjaunimo tiesos“ redakcija šurmuliavo virš „Vilijos“ kavinės. Už rožinių ferankų galėjai sukirsti duonos kotletą ar šnicelį (kaip pavadinsi – nepagadinsi), cheką drebučiuose su žaliai mėlynu marinuotu pomidoru, pasimėgauti miežine kavuse, pyragaičiu „Prazdničnyj“. Išlenkęs tris puodukus murzino skysčio susivokdavai košiąs kelintą kartą skrudintus trupinius. Kitokio gėrimo čia nebuvo. Tiesa, dar geltonas limonadas „Buratinas“. Šį vertino tik varguoliai alkaškos, losjoną ar odekoloną „Troinoj“ skiedžiantys santykiu 1:3.

Redakcijos stiprus centras – didelis nežinia kur prasidedantis ir užsibaigiantis pereinamasis kambarys. Jame iš vieno galo į kitą nardėme mes, vertingiausi darbuotojai, – korespondentai. Lyg pagal komandą pasipūsti atkaltų pirštelių ir sutraukti dūmo išpuldavo mašininkės. Sykį per savaitę nešini firminiais kerzos portfeliais pragoglindavo spec. pašto kurjeriai. Jie nesilabindavo, vestibiulyje neužsibūdavo, maudavo tiesiai pas redaktorių.

Užtekdavo kavusės

Švelniosios lyties atstovės kavos puodukais dar neskimbčiojo skaidrindamos kasdienybę. Nuobodžiaujančių kavininkių statusas įsitvirtino tik persikėlus į XXI amžių, iš Vakarų plūstelėjus visokioms lavazijoms, jakobsams, prezidentams.

Mūsuose kavos fanė buvo Salomita Šiškutė (Šiško). Mergina puikiai valdė plunksną… tik po pusiaudienio. Kūrybiniams darbuotojams cementuoti redaktorius Vilhelmas Chadzevičius įvedė rytmetinį ritualą pusę dešimtos aptarti vakarykštį laikraštį. Vargšė Salomita, mūsuose vadinta Sonia (gal nuo rusiško sonnyj – tikra snaudalė), per penkiaminutę niekaip neįveikdavo snūdulio, klapsėjo prailgintom blakstienom ar bejėgiškai keldavo galvą – atseit aš gyva. Atbuvusi penkiaminutėje, ji strimgalviais leisdavosi į „Viliją“ kavos dopingo.

Bufetavos ją pažinojo it nuluptą. Stuktelėtas kumščiu, kavos automatas „Rassvet“ išmesdavo kamuolį garų ir komtiesietė po trečio puoduko sakydavo: „Už valandos ranka klausys.“ Puikieji rašiniai guldavo pavakare – po 21 val. Pelėdžiukė skrebendavo iki ketvirtos ryto.

Jos ir Almos Karosaitės rašiniais džiaugdavosi rusiško laikraščio („Komjaunimo tiesa“ buvo verčiama į didžiojo brolio kalbą) redaktorius Michailas Mirskis. Joms pranašavo rašytojų ateitį. (Po dešimtmečio Alma Karosaitė priimta į Lietuvos rašytojų sąjungą, Salomitos likimo Izraelyje nežinau.)

1973 metais buvo minimas Lenino premijos skulptoriaus Gedimino Jokūbonio Pirčiupių „Motinai“ suteikimo dešimtmetis. Trys redakcijos darbuotojai: redaktorius V. Chadzevičius, fotokorespondentas Ilja Fišeris ir aš – važiavome į vokiečių sudeginto kaimo vietą. Ilja puikiai kalbėjo lietuviškai ir rusiškai, buvo vedęs gražuolę Pedagoginio instituto studentę Vandą, noriai bendraudavo su kiekvienu jį užkalbinusiu. Dėl minkšto ir landaus būdo jo nuotraukos keliaudavo per respublikinę spaudą. Suprantama, pasirašydavo slapyvardžiais, konkurencija visada kerojo dilgėlėm.

„Komjaunimo tiesos“ „Volgos“ vairą sukiojo redaktorius. Ilja pasidžiaugė: „Tai atėjo laikai! Vežu gėles nematytai bobutei, prie vairo – aukštuosius mokslus baigęs komjaunimo CK narys, respublikinio laikraščio redaktorius, šalia – aukštąjį įkirtęs korespondentas, o aš, žydelis Ilja Fišeris, tik vidurinės koridoriais vaikščiojęs.“

Nesprogusi bomba

Tais pačiais metais visiems ant liežuvio gulėjo Lazdynų gyvenamasis rajonas, pastatytas anapus Neries priešais Vingio parką. Studijų metais nužirkliuodavom paslidinėti į romantiškas kalveles, vasarą gulinėdavom upės pakrantėse. Galvotrūkčiais šokdavom iš vandens pagavę akim atplūduriuojančias didmiesčio „dovanėles“ (Vilniuje nebuvo kanalizacijos valymo įrenginių). Juo daugiau spauda dūzgė liaupsėm Lazdynų mikrorajonui, tuo labiau krebždėjo kirvarpa – negi viskas ten idealu? Kaip teigia anglai, vieną kartą pasakei – patikėjau, antrą – suabejojau, trečią – nebetikiu.

Abejones dėl mikrorajono tobulumo išsakiau redaktoriui. Dundenau – noriu pats įsitikinti. Pritarė.

Pasikviečiau neutralius specialistus iš Statybos ministerijos. Statybos žinyboje irgi nesipurtė. Negana to, autobusiuką „Latvija“ skyrė – jame pro langus žvalgėsi inžinieriai, architektai ir kiti specialistai.

Sutarėme – kiekvienas apeis iš pasirinkto namo keturis butus, užrašys gyventojų nusiskundimus, pasižymės aptiktus liapsusus.

Apsilankiau bute, kur kelios žydų šeimos šventė gimtadienį. Sukaktuvininkas, nepatikliai nužvelgęs korespondentą, nusivedė į kitą kambarį – nėra ko vaišinti prašalaitį.

– Kokių naujame bute trūkumų pastebėjote? – griebiau jautį už ragų.

– Ui, o kas man iš to bus?

– Nagi nieko, – nuraminau ausis pastačiusį šeimininką. – Rašysiu straipsnį apie Lazdynų statybas.

– O jei pasakysiu, ar man naują butą duos?

Pasirodo, vonios kambaryje pelija sienos, sijos mažai remiasi į atramas, lyg dėl juoko nusklembtas balkonas – užlijus vanduo sunkiasi kambarin.

Aplankytuose 40 butų rasta 236 (!) defektai. Daugiausia santechnikos, izoliacijos, sandarinimo bėdų. Kokybiškiausiai įrengta tik elektros instaliacija.

Visas bėdas surašiau dvylikoje puslapių.

Redaktoriaus pavaduotojas Algis Semaška stebėjosi – argi taip gali būti? Lietuvoje statybos pripažintos geriausiomis Sovietų Sąjungoje, o čia brokas ant broko. V. Chadzevičius irgi gūžčiojo pečiais – straipsnis bomba!

Vadovai nutarė – reikia komjaunimo CK palaiminimo. Su straipsniu nubildėjau į sekretoriaus Valerijaus Baltrūno priimamąjį.

Kur ten išsyk įsileis, nors mes ir vadinomės komjaunimo organas: korespondentas – menka persona balabasyti su vadovybe. Sekretorė pasakė – medžiagą perduosianti, apie pasekmes informuosianti redakciją.

Po dviejų savaičių į komjaunimo CK pasikvietė redaktorių.

– Reikia suderinti su LKP CK sekretoriumi Algirdu Ferensu, – pasakė grįžęs redaktorius.

Po kelių savaičių pasmalsavau – koks pokalbio rezultatas?

– Ferensas pasakė – nespausdinti! Straipsnis jam patikęs, bet negalima kasti duobės respublikos autoritetui. CK rengia medžiagą keturis architektus ir du inžinierius statytojus, projektavusius ir stačiusius mikrorajoną, pasiūlyti apdovanoti Lenino premija.

Nors palaukit – penketas avarinių naujos statybos butų Lazdynuose buvo pakeisti į naujus.

Šis apdovanojimas bene vienintelis už statybas Sovietų Sąjungoje teko Vilniui.

Mano triūsas negrįžtamai prašapo LKP CK mandarinų stalčiuose.

Atlėgti širdžiai rašydavau feljetonus. Tiesa, faktų tikrumą reikėjo derinti su rajono kompartijos sekretoriumi. Bet pirmasis asmuo atvažiavus sostinės korespondentui ir išdėsčius surinktus faktus nepurkštaudavo.

Aniuolai darže

Prisimenu linksmą Ariogalos pirties istoriją. Raseinių rajono komunalininkai ištrimitavo – puikiai atliktas kapitalinis remontas. Pakeisti vamzdžiai, išdažytos patalpos, nebetrūksta dubenų nei vantų. Pasišovę išsitrinkti kūtkailius, nusišveisti slėpsnas ir likusias intymias vieteles ariogališkiai puolė į pirtį. Penktadienis – vyrų diena. Atsukti karšto vandens čiaupai ne tik nešvirkšdavo laukiamos srovės, bet ir nusičiaudėję užtrūkdavo neribotam laikui. Šalto vandens čiaupas irgi vos išvarvindavo prostatiko normą.

Neapsikęsdami vyrai čiupę dubenis lėkdavo į boluojančius daržus. Sėmė sniegą, kad šiam ištirpus nusiplautų muilinus šonus.

Mergelės moteriškės pro užburbėjusius langus įspanginusios baltų figūrų desantą sukliko:

– Jėzusmarija, aniuolai darže!

Atitirpdžiusios lange „akį“ sumetė, kad čia ne angelai, o plikšiai Adomo sūnūs rizikuoja į sniego keteras nušalti rakibolus.

Vels lek per kapus!

Kelmės rajone sakralinio pavadinimo kolūkyje „Į komunizmą“ veršiavosi karvė. Nujausdama komplikacijas, vasaros naktį prie jos budėjo pati fermos vedėja.

Nerask, nepamesk – karvė atsivedė… du teliukus. Specialistė nieko nelaukusi čiupo pirmagimį ir movė į namus. Tiesiausias kelias – per kapines. O ten trys valkatos laužė butelį. Staiga vyručiai už krūmų išgirdo netramdomą mūūū.

– Vels lek per kapus! – su siaubu konstatavo apie antgamtinius reiškinius nutuokiantis pijokėlis Zigmis.

Nebematydamas karvės veršis dar sielvartingiau užbaubė.

– Vyra, maunam iš čė! – sukruto kultūringai leidžiantys laiką žemaitėliai.

Visi šoko į kojas. Pasitaikyk tu man – už krūmų tyvuliavo pelkė. Trys blakutinėtojai išsitiesė baloje.

– Vo čė baisiai šlape! Kun darysem?

– Mažiau myžk ir pasausės! – reziumavo Zigmis.

– Ar nieka nebegirdėt? – pakėlė galvą Vytauts.

– Ne! Musėt jau nuskrėda į peklą! – paguodė Zigmis.

Netrukus nusiraminę trys nukramėliai užknarkė drungnoje baloje. Iš ryto kapsargė aptiko pijokėlius pučiančius į akį, galveles ant pelkės krašto pasidėjusius.

Sąžiningasis svečias

Į redakciją ateidavo Paulius Širvys. Apsitempęs jūrinikę, apsivilkęs ištrūkinėjusiom sagom visko mačiusiu bušlatu. Aišku, išvaizda – ne miesto puošeivos. Poetas droviai šypsodavosi, kiekvieną apžvelgdavo mįslingu šiltu žvilgsniu. Kiek pamindžikavęs, sėsdavosi arčiau stalo. Pasiteiraudavo, kaip sekasi plunksnos broliams. Jis niekų netauzydavo, nevarinėjo kalbelių apie nulį. Kaltai nusišypsojęs pratardavo:

– Ar negalėtum, Rimantai, paskolinti penkis rublius.

Matydamas mano sutrikimą, pridurdavo:

– Jei tiek neturi, gal tris? Už dviejų savaičių atiduosiu.

P. Širvio prašymas būdavo it herbiniu antspaudu sutvirtintas. Jis buvo žodžio žmogus. Grąžindavo skolą kaip žadėjęs. Jei neužgerdavo…

Būdavo tokių, kurių tekdavo ieškoti.

Literatūros skyriuje triūsė Kirkilas. Jis buvo drūčiai vyresnis ir tik apsiplunksnavę kolegos nedrįsdavom šaukti vardu. Draugas Kirkilas turėjo ketvirtadienį parengti jaunųjų literatų kūrybos apžvalgą, nes kitos dienos puslapis privalėjo mirgėti naujom pavardėm. Autorius nevengdavo pamokymų, nepiktų pašmaikštavimų. Tačiau jį išbalansuodavo meilės seilėjimasis ir eiliakalystė šviesaus komunizmo temomis.

– Sapalioja nei į tvorą, nei į mietą, – mostelėdavo lyg baidydamas įkyruolę musę.

Redaktorius dėl gebėjimo atskirti pelus nuo grūdų jam buvo suteikęs privilegijuoto dvariškio sąlygas. Literatūros kritikas visą savaitę galėjo nesirodyti, tik nustatytą dieną atnešti pluoštelį sunkiai įkertamų rašinių (oi vargdavo su rankraščiais mašininkės!). Jo postulatai buvo priimami už gryną pinigą. Žaliam jaunimėliui, kuriam nuo pirmo posmelio norėjosi apsiskelbti genijais, buvo būtinas šaltas dušas. Tik va Kirkilas, pajutęs redakcijos manos saldybę, vis labiau linko į velnio lašelius.

Sykį ketvirtadienį katedros varpinėje skambinant dvyliktą redaktorius manęs paprašė nueiti pas literatūros kritiką ir atnešti, ką šis sukūręs.

Anas gyveno prie senosios rotušės, „Spalio“ kino teatro kieme.

Apsigraibęs duris neapšviestame koridoriuje, radau draugą Kirkilą parpiantį geležinėje lovelėje. Ant stalo vietoj rašinių – alaus buteliai. Žinia, susikalbėti nepavyko. Penktadienį literatūrinio puslapio nebuvo. Už savaitės nebebuvo ir Kirkilo. Atleido „už moralinių normų nesilaikymą, tarybinio darbuotojo vardo sumenkinimą“. Tiesa, nemažai komtiesiečių priklausė linksmųjų gėrikų brolijai. Tai nekrisdavo į akį, bohemos išsidirbinėjimai visuomenėje buvo toleruojami.

Eidavom išsiplikyti skrandžių

Su kolega jaunuoju rašytoju Ramūnu Klimu nepritarėm bohemos sambūriui. Prasimanydavom kitų vigadų. Įsimintiniausi – „skrandžio išsiplikymai“. Už Aušros vartų, pakeliui į geležinkelio stotį, atsidarė šašlykinė. Tai nebuvo eilinė snarglinė. Ganėtinai švaru, ant stalo baltos staltiesėlės, prireikus galėdavai išprašyt peilį, mažą šaukštelį arbatai pamakaluot. Tuščių vitrinų epochoje čia buvo pavydėtinas maisto pasirinkimas – kelių rūšių šašlykai, stipriai „supipirintas“ plovas, gruziniškas charčio, kurio neužsigerdamas vandeniu negalėdavai nuryti. Mums užtekdavo charčio ir stiklinės arbatos. Pinigų laikraštininkai neką turėjo. Po vieno trečiadieninio skrandžio išsiplikymo vos nepavėlavome į redakcijos darbuotojų skubų susirinkimą.

Prie V. Chadzevičiaus, A. Semaškos, M. Mirskio stoviniavo „draugas“ iš Ten. Tai yra KGB – redakcijos kuratorius, mūsų „angelas sargas“. Rodos, Kalinauskas ar Kavaliauskas – „draugų“ pavardžių nebuvom verti žinoti – jie amžinai žaisdavo slėpynes.

Nuošaliau stypsantis „draugas“ į mus žvelgė įtariai, iš po švarko mėlynavo kiniški marškiniai „Družba“ – tuo metu retenybė.

Ėjo 1972-ieji, „brandaus socializmo“ metai, kai Sovietų šalyje vyravo nepasitikėjimas ir brutali jėga, pleveno tarptautinio komunizmo šauklio Leonido Brežnevo giliamintiški išprotavimai, tarp jų ir nepamirštamasis – „ekonomika turi būti ekonomiška“.

– Prieš kelias dienas, – pradėjo redaktorius, – Kaune susidegino turįs protinių problemų Romas Kalanta.

Visi pastatėme ausis.

- Jūs, redakcijos darbuotojai, turit suprasti, kai mūsų jaunimą

pasieks buržuazinių nacionalistų antivalstybinės paskalos, turim duoti tinkamą atkirtį.

„Draugas“ iš KGB pritariamai linktelėjo.

- Susideginimo faktui nereikia skirti nė mažiausio dėmesio, – toliau

varė V. Chadzevičius. – Lietuvos komjaunimas jau pasmerkė įvykius Kaune, – lyg abejodamas užbaigė.

Mes mindžiukavome nedrįsdami sušvankšti. Mintyse narpliojom – čia kažkas ne taip. Ko tas kagėbistas atsibeldė, jei iš tikrųjų tai tik klaikšio tragedija? Tikriausiai meluoja ir galų nepakavoja.

Kas jis toks?

Už kelių dienų po mūsų susirinkimo, regis, gegužės 17 ar 19 dieną, manęs laukė neregėtas svečias. Vestibiulyje ant nudrengto fotelio sėdėjo nematytas vyras. Jo būta augaloto – kojas ištiesęs į vidurį kambario, apsiavęs morkiniais, aišku, ne „Raudonojo spalio“ batais. Ant kabyklos pūpsojo pinta šiaudelių skrybėlė, šviesus lietpaltis siekė grindis.

Vyras atsistojo ir rusiškai pasilabindamas ištiesė ranką:

- Aš Džonas Evelingas iš Amerikos ambasados. Ryšių su jaunimu skyrius.

„Tik pamanykit! – sutrikau. – Diplomatas mezga su manim šneką.“

- Ar nepaskirtumėte keleto minučių pokalbiui? – mandagiai paklausė atvykėlis.

- Gal geriau susitiktumėt su redaktorium. Jis už keliolikos minučių ateis, – nedrįsau pasimesti subordinacijos vingiuose.

- O ne, ne… Mus domina, kaip jaunimas žiūri į Kalantos tragediją, kokios jo nuotaikos, kas kalbama apie tai.

Kiek padelsiau. Be bruzdos išdėjau savo ir daugumos redakcijos darbuotojų nuomonę:

- Manau, tai protestas dėl mažos tautos rusinimo, laisvės nebuvimo.

Amerikietis tiriamai įsistebeilijo, jo akyse bluktelėjo pritarimo ir nuostabos kibirkštis. Iki darbo pradžios buvo likęs pusvalandis. Mes galėjome be liudininkų pasikalbėti. Prieš devynias svečias ėmė atsilabinti.

- Aš jus galiu palydėti, – pasisiūliau. – Parodysiu Vilniaus senamiestį,

baroko perlą – Šv. Petro ir Povilo bažnyčią.

- Ačiū, ačiū, dėkoju. Gal kitą kartą.

Už durų suskambo telefonas. Šokau atsiliepti. Kai grįžau, svečio nebuvo nė padujų. Ieškok žvalgybininko kaip aguonos grūdelio rietuvėje.

Už kelių dienų mane pasikvietė pas redaktorių. Ten žilpino akis anas saugumietis. Jis šoko klausinėti, kurią valandą amerikonas buvo, kaip atrodė, ko klausinėjo, ką pasakojo, ką aš atsakiau. Žinia, talažijau aptakiai, nesidalydamas savo nuomone, nesmerkdamas imperialisto pasirodymo.

Po kelių dienų V. Chadzevičius prasitarė:

- Pražiopsojo saugumiečiai amerikiečio apsilankymą. Tas atvyko

iš Maskvos inkognito. Kiek besidavė vietiniai sekliai – dingo kaip į vandenį. Nušluostė amerikonas saugumiečiams nosį.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.