Kaip neprarasti Reginos

Laiku ir nelaiku

Po šių įvykių Dievas išbandė Abraomą. Jis tarė jam: „Abraomai!“ Jis atsiliepė: „Aš čia!“ – „Paimk savo sūnų, – jis tęsė, – savo vienatinį sūnų Izaoką, kurį myli, nueik į Morijos kraštą ir paaukok jį kaip deginamąją auką ten viename kalne, kurį aš tau nurodysiu.“

Jiedu atėjo į vietą, apie kurią buvo kalbėjęs jam Dievas. Abraomas pastatė ten aukurą ir sukrovė malkas. Jis surišo savo sūnų Izaoką ir paguldė jį ant aukure sukrautų malkų. Tuomet Abraomas ištiesė savo ranką ir pakėlė peilį, kad nužudytų savo sūnų. Bet VIEŠPATIES angelas sušuko jam iš dangaus, tardamas: „Abraomai! Abraomai!“ – „Aš čia!“ – jis atsiliepė. „Nekelk rankos prieš berniuką, – tęsė, – nieko jam nedaryk! Dabar aš žinau, kad tu bijai Dievo, nes neatsisakei atiduoti man savo vienatinio sūnaus.“ Kai Abraomas pakėlė akis, jis pamatė aviną, ragais įstrigusį krūme. Abraomas tada priėjo, paėmė aviną ir paaukojo jį kaip deginamąją auką vietoj savo sūnaus. VIEŠPATIES angelas pašaukė Abraomą iš dangaus antrąkart ir tarė: „Prisiekiau pačiu savimi, – tai VIEŠPATIES žodis, – kadangi tu tai padarei, neatsisakei atiduoti savo vienatinio sūnaus, todėl aš tikrai laiminsiu tave ir padarysiu tavo palikuonis tokius gausius, kaip dangaus žvaigždės ir pajūrio smiltys. Tavo palikuonys užims savo priešų vartus ir visos tautos žemėje ras sau palaiminimą per tavo palikuonis, nes tu buvai klusnus mano balsui.“

Pr 22, 1–2. 9–13. 15–18

Gavėnioje, kaip ir dera, pakvimpa krauju. Dar ne Dievo Sūnaus, tiesa, bet vis tiek jau gauni žinią, kad bus ne juokai. Biblijos Dievui neįtiksi praktikuodamas penktadienio pasninką ir vengdamas triukšmingų pasilinksminimų. Anąsyk jis be gailesčio talžė teisųjį Jobą, tyčiojosi iš pranašo Jonos, o dabar pasirenka Abraomą, tiek žydų, tiek krikščionių tituluojamą tikėjimo protėviu. Šis žmogus sykį jau pasidavė gana abejotinam Dievo planui ir išėjo tuščiomis iš gimtojo Ūro, palikęs namus ir tėvą. Neprieštaraujama, nesiderama, neišsisukinėjama. Gal ir gražu. Tikėjimo pavyzdys, atitekęs ir krikščionims. Ką dar galima pateisinti tikėjimu ir ištikimybe Dievui? Ar ryžtas nužudyti savo mylimąjį sūnų iš klusnumo Dievui taip pat būtų herojiškas tikėjimo aktas?

Tikėjimas yra aukščiausia aistra žmoguje, – kartoja ir kartoja Kierkegaard’as savo garsiausiame kūrinyje „Baimė ir drebėjimas“, priėjęs išvadą, kad pasakojimas apie Abraomą teigia absoliučią tikėjimo vertybę ir teologinį etikos suspendavimą, kuris galų gale atskleidžia, ką reiškia sutikimas paaukoti sūnų. Nepajėgdamas suprasti Abraomo, bet liedamas gyrių jo tikėjimui, Kopenhagos filosofas kartu apmąstė savo asmeninio gyvenimo negandas ir nutrūkusius ryšius su sužadėtine Regina Olsen. Jei būčiau turėjęs tikėjimą, nebūčiau praradęs Reginos, – šitaip leidžiama bibliniam pasakojimui peraugti į šiurpią ir nepaneigiamą asmeninę tiesą.

Judaizmo tradicija niekada nemėgino vertinti šios istorijos iš žmogiškojo proto ir sąžinės pozicijų, kaip darė Kierkegaard’as. Įdomu, kad Pradžios knygos 22-ajam skyriui duodamas hebrajiškas pavadinimas akedah, kuris reiškia surišimą, atrodytų, ne patį reikšmingiausią šio pasakojimo žodį. Tačiau dėmesys sąmoningai kreipiamas į auką ir jos vaisius. Tai, kas iš pažiūros rodosi kaip Dievo despotizmo apraiška, rabinų raštuose tampa dieviško teisingumo ir malonės patvirtinimu. Dievui priklauso teisė mėginti žmogų, tikrinti jo atsidavimą ir ištikimybę. Krikščionys šią tiesą išpažįsta maldoje „Tėve mūsų“, kai prašo, kad nebūtų nuvesti į pagundą. Išbandymai Biblijoje skiriami ne bedieviams ir nusidėjėliams, bet teisiesiems. Vienas žydų midrašas, aiškindamas, kodėl Abraomui teko tas žiaurus išbandymas, pateikia tokį Dievo atsakymą: „Aš norėjau, kad pasaulis tave pažintų ir įsitikintų, jog esi ne veltui mano išrinktas iš visų tautų.“

Rabinų komentaruose abu jie, tėvas ir sūnus, eina išvien. Moralinės perskyros tarp jų nėra. Abraomui nereikia spręsti baisios dilemos, ar jo klusnumas Dievui tikrai vertas nekalto kraujo: sutikdamas paaukoti Izaoką, pažado vaiką, Abraomas sutinka paaukoti ir patį save. Dar daugiau, Izaokas vertinamas ne kaip bevalė auka, pasmerkta žiauriame ir slaptame sandėryje, bet kaip laisvas ir sąmoningas šio įvykio dalyvis. Pasakojimo autorius užsimena, kad deginamajai aukai skirtas malkas Izaokas ant savo pečių neša į Morijos kalną. Žydų, o paskui ir krikščionių tradicija atpažins šio berniuko asmenyje pavyzdingą kankinį, kuris suvokia savo misiją ir drąsiai ją pasitinka. Abraomo ir Izaoko istorija neatsitiktinai pamėgta ir plačiai komentuota Makabiejų sukilimo laikais II amžiuje prieš Kristų ir vėliau romėnų priespaudoje. Žydams akedah tapo savanoriškos kankinystės prototipu ir įsiliejo į amžinas teodicėjos pastangas rasti paaiškinimą, kodėl Dievas leidžia kentėti ir žūti teisiesiems.

Naujajame Testamente taip pat sutinkame tą ypatingą porą. Laiškas žydams, be liaupsių Abraomo tikėjimui, pateikia ir tokį mįslingą sakinį: Jis suprato, kad Dievui įmanoma prikelti net mirusius, ir todėl atgavo sūnų kaip įvaizdį. Atrodytų, kad Izaokas būtų iš tiesų miręs, o paskui prikeltas. Sunku pasakyti, ar ši mintis yra įkvėpta krikščionių tikėjimo, ar remiasi senesne tradicija, ieškojusia atramos mirusiųjų prisikėlimo doktrinai. Beje, rabinų raštuose esama versijos, kad tėvo peilis vis dėlto palietė sūnaus kaklą, bet paskui, nuskambėjus angelo balsui, Izaoko siela vėl sugrįžo į kūną. Versija galbūt juokinga, bet tiek ji, tiek Laiško žydams sakinys leidžia pajusti, kur šiame pasakojime gali būti dedamas pagrindinis akcentas. Šlovinant tikėjimą, Abraomo ir Izaoko dramos finalas yra svarbiausias argumentas. Ne ryžtas iš klusnumo Dievo valiai paaukoti savo sūnų ir netgi ne sąmoningos, Dievą šlovinančios kankinystės pasirinkimas. Viskas šioje istorijoje perrašoma iš naujo. Absurdiškas įsakymas nužudyti pažadą, kad pažadas išsipildytų, randa savo pateisinimą ir prasmę ne veikėjų poelgiuose, bet paties Dievo apvaizdos ir galybės proveržyje, kuriuo buvo remtasi. Panašiai perrašytas Jobo ar kenčiančio Dievo Tarno likimas. Tą patį skelbs Jėzaus įvykis. Teisieji, net jei būtų sunaikinti, nepralaimi pasikliovę dangaus pažadu ir drįsę išeiti už normalaus, logiško ir apsaugoto gyvenimo ribų.

Jeigu norime pažvelgti Abraomui į akis, jis čia pat, įsitaisęs Vilniaus katedros fasado nišoje, šalia Mozės ir keturių evangelistų. Kitados man įdomesnis buvo Mozė su savo dviem ragiukais, mat buvau gąsdinamas, kad tokie patys išdygstą ir neklusniems vaikams. Dabar dažniau pastebiu Abraomo rankoje sugniaužtą peilį. Izaoko kaklo jis greičiausiai nepalietė, bet amžiams perkirto virves, pančiojusias berniuko kūną. Žmogiškųjų nuosprendžių visagalybę.

-tj-