Jubiliejinės bangos ir atoslūgiai
REGINA RAGAUSKAITĖ
Kūrybiniai jubiliejai… Dideli, mažesni. Ir visai mažučiai. Tokių nepavadinsi potvyniu, užliejančiu visą kraštą. Nešančiu masinių renginių bangą. Nuvilnijančių per tautos atmintį. Didieji jubiliejai kaitaliojasi su atoslūgiais, reikalingais derliui užauginti. Potvynio vandenys prasisunkia į visas dirvos poras, sudrėkina išsausėjusį dirvožemį, apvaisina užliejamą žemę. Jubiliejus nėra sužydėjimas. Kiekvienas jubiliejus yra pjūtis. Grūdo svėrimas. Kūrybos svorio įvertinimas.
Mažyčiai jubiliejai nepanašūs į potvynius. Jie lyg maži šaltinėliai, subėgantys į didžiąsias upes. Maitina jas, o patys dažnai išlieka nepastebimi. Kaip ir žmonės. O kartais jie būna panašūs į balutes po lietaus – atspindi dangų, bet greit išdžiūsta. Nėra kas juos peni, ir jie nepeni nieko…
Ar būna jubiliejų nelyginant fontanų? Ištrykštančių savaime, spontaniškai? Besiveržiančių iš mūsų poreikio atsigaivinti, skanauti lyg išlaikytą vyną? Iš poreikio dar kartą susitikti – kaip su artimu žmogumi, galinčiu daug ką papasakoti? Visada santykyje su kūryba lieka paslapties. Kiekvienai kartai ją lemta įminti. Arba neįminti – palikti nuošalėje, apeiti, pamiršti: ne to meto kūrėjas, ne to laiko kūrinys. Kodėl vienam kūrėjui vienas metas, kitam – kitas? Sąjūdžio, Atgimimo dienomis vėl sužydėjo Maironis – nulijo ne tik pasandraviais, bet ir visoje Lietuvoje. Deklamavome, dainavome ir Brazdžionį… Dabar, po 20 laisvės metų, vėl prisitraukiame Maironį, jo satyros tampa ypač aktualios. Vėl skaitome Kudirkos „Lietuvos tilto atsiminimus“. Istorija, anot Hegelio, eina spirale: kažką pakartoja, bet niekada neina ta pačia, jau išvaryta vaga. Aktualus kūrinys, jei jame atrandame savo laikotarpio problemų, savo paties išgyvenimų. Laimė, jei tai sutampa su jubiliejumi. Dar laimingiau, jei jubiliejus sutampa su natūralia banga, atplaukiančia iš gelmės…
Jei nesutampa, jubiliejus primena apsiplovimą, dulkių nušluostymą nuo knygų lentynų. Senos suknelės matavimąsi – yrančios, braškančios per siūles. Pablukusių spalvų. Atsiduodančios naftalinu. Į muziejų ją! Tegu primena praėjusius šimtmečius. Senienų, sendaikčių išstatymas – juk būna ir tokių jubiliejų…
Bet jubiliejus gali būti ir atvira jūra. Viliojanti išplaukti į nežinomus uostus. Arba atrasti dar niekieno neatrastus žemynus. Savą salą. Ar patį save. Jau pats ieškojimas yra kūryba. Tai gali būti ir senų minčių rekonstrukcija. Arba jausmų archeologija. Su viena sąlyga: jubiliejus negali būti surežisuotas iš anksto. Kaip ir gyvenimas. Su schemomis ir diagramomis, su nužymėtais bėgimo takeliais.
Jubiliejus yra spektaklis, kuriame keičiasi žiūrovai. Beje, ir pats vaidinimas. Nes būtent žiūrovai yra tikrieji to spektaklio kūrėjai. Jie kuria dramos esmes. Gerame kūrinyje visuomet yra prasmių „rezervas“ ateities žiūrovui, kuris nori būti bendraautoriu. Antraip spektaklis tampa praeities iliuzija ar muziejine vertybe. Ir tiek.
O kartais jubiliejus panašus į pigų išpardavimą su nuolaida. Masinė prekyba: daugybė renginių, būtinų, suplanuotų, gerai organizuotų, ir visa vien tam, kad užsigulėjusias prekes iškeltų viešumon. Pakuotė nauja, blizgus popierėlis, o prekė sena ir nelabai reikalinga. Ar nuo to keičiasi santykis su vartotoju? Kokiu tikslu perkame: vartoti ar lentynon pastatyti? Nušluostome dulkes – jubiliejus. Ištraukiame į dienos šviesą – jubiliejus. Pasimatuojame, prisimatuojame, persiuvame…
Jubiliejus – didelė, aukšta banga, užliejanti ir vėl atsitraukianti. Bangos išjudina gelmę. Išjudina naujas prasmes, apvaisinančias sąmonę. Esmė – kas lieka po jubiliejaus. Ką užaugina atoslūgių žemė. Ar dar skaitomas Maironis? Ar dar giedamas? Ar leidžia atžalas jo kūrybos medis? Ar žaliuoja? O gal tėra išsausėjęs Stelmužės ąžuolas, apsamanojęs, tautos atmintim apaugęs praeities paminklas? Ne jubiliejinė banga, o atoslūgių žemė šitai parodo geriausiai.
