Devyniasdešimt šešios akys

MARIJUS BERNATAVIČIUS

Jie mane seka jau ketverius metus. Niekada netikėjau horoskopais, meile, pasaulio pabaiga, naujienų portalais ar kitais pramogų pasaulio industriją skatinančiais niekais. Nesidomiu politika, ekonomika, religija, kultūra, švietimo sistemomis, vakarykščių krepšinio rungtynių rezultatu. Kažkas apie visa tai žino geriau už mane, todėl šiame pasaulyje turėti apie ką nors nuomonę būtų per daug pretenzinga. Belieka tikėti, kad žinai, o ne iš tikrųjų žinoti. Bene vienintelis dalykas, kurį tikrai žinau, yra tai, kad jie mane seka. Jau beveik ketverius metus.

Kai atsikrausčiau į studentų miestelį, dar nieko apie juos nežinojau. Jie buvo eiliniai šešiolikaaukščiai pilki pastatai. Kiekvienas kambarys turėjo savo langą, balkoną, kiekviename aukšte buvo dvylika kambarių (po šešis abiejose pusėse), keturi tualetai ir du dušai, kiekvieno aukšto koridoriai vienas nuo kito beveik nesiskyrė. Žodžiu, tipiniai lietuviški studentų bendrabučiai…

Mindaugo Lukošaičio piešinys

Viskas prasidėjo šiltą rudens rytą. Eidamas į pirmąsias paskaitas išgirdau keistą šnaresį: garsus, primenančius sunkų kvėpavimą, lyg žmogaus, sergančio sloga. Vėliau šie garsai vis stiprėjo, buvo galima pamanyti, kad 48 slogos kamuojami žmonės kvėpuoja tiesiai man prieš akis. Nežinau, kodėl sugalvojau būtent šį skaičių, bet vėliau paaiškėjo, kad buvau velniškai teisus. Deja, mano teisumas buvo niekam neįdomus, geriausiu atveju keliantis juoką: istorijomis apie bendrabučius, sergančius sloga, tikrai nėra pagrindo tikėti. Baisiausia yra tai, kad svarbiausius dalykus sugebi pastebėti tik būdamas vienas ir jokiu būdu nesugebėsi to perteikti jokiais žodžiais net ir geriausiems draugams.

Žiemos pradžia tais metais nebuvo šalta, turbūt nebuvo ir sniego. Bendrabučių ligos manęs jau nestebino, juolab kad keli iš jų pradėjo ir kosėti. Išorinės sienos kiek išsipūsdavo, lyg žmogui įkvėpus oro, tada kildavo duslus kosulio priepuolis. Jau buvau supratęs, kad demonstruojamos ligos – tik menka užuomina į tai, kas manęs laukia: didesnės ir visada mirtimi pasibaigiančios ligos anonsas. Daug nuostabesni dalykai ėmė dėtis, kai supratau, kad bendrabučių langai – tai viso labo nuolat stebinčios 96 akys. Šio keisto padaro kūnas sugebėjo demonstruoti nebent cirko arenai tinkančius triukus. Kartais balkonai pavirsdavo milžiniškomis nosimis, kurių pradžioje dar nemokėjau matyti – tik girdėti, kartais vienas balkonas taip išsitempdavo, kad jame galėjo tilpti visas Vemblio stadionas. Galiu lažintis, kad visos Čempionų lygos varžybos vykdavo Saulėtekio bendrabučio balkone.

Bet baisiausia yra ne tai, ką jie sugebėdavo išdarinėti su savo kūnais (jie galėjo apsivyti aplink Žemę kaip vijokliai arba išsipūsti taip, kad uždengtų visą Lietuvą). Jie niekada nesiekia pigaus efekto. Jų veiksmai visada tiksliai apgalvoti ir jie veikia kaip atominis laikrodis, o 96 akių-langų žvilgsnis veria kiaurai, nepalikdamas galimybės pasislėpti net ir slapčiausioms mintims.

Bet aš perpratau jų žaidimo taisykles. Tik jie – tik šie išsigimę bendrabučiai (visi studentų bendrabučiai) sugeba pagimdyti tuos, kurie žino. Be abejo, jų nėra daug, vienam bendrabučiui per jo gyvenimą ir vienas „žinantis“ auklėtinis yra pavydėtinas rezultatas. O visus kitus jie stebi ir kontroliuoja. Veria savo 96 akių-langų skylėmis ir verčia tikėti.

_

Dekoracijos

Tu nė velnio manęs neįtikinai. Ne dėl to, kad nemoki meluoti. Tu meluoji visada, net tada, kai to visiškai nenori. Bet aš perkandau tave. Suvalgiau kaip pernokusią slyvą. O tu, nenorėdama būti demaskuota, toliau vaidinai. Tu tikrai labai stengeisi, bet tavo slyviškos sultys per skruostą tekėjo nenatūraliai, nenatūraliai suposi šakos, kai pagaliau nukritai man į rankas, spindėdama netikru „slyvišku“ raudoniu. Ir ką aš bandau apgauti, tu net kvepėjai nenatūraliai. Aš valgiau slyvą, o tu kvepėjai kaip agurkas. Visada žinojau, kad tu labiau daržovė, o ne uoga. Jau matau, kaip slapčia iš manęs šaipaisi, kikeni savo agurkišku juoku, galvodama, kad vis tiek mane apgavai, kad sugebėjai įtikinti savo „slyviškumu“. Čia ir buvo didžiausia tavo klaida: tu norėjai kažką įtikinti. Nežinau, ar suprasi, bet didžiausia įtaiga pasiekiama neįdedant nė mažiausių pastangų. Ir pamiršk tas istorijas apie kaukes, kurias gali užsidėti kada tik nori, pasikeitus aplinkybėms. Gražioji mano slyva, nėra jokių kaukių, kaip ir nėra jokio melo. Esi tik tu ir tavo veidas. Jei bandysi ką nors vaidinti, atrodysi taip pat šlykščiai kaip visos, kurios naudoja makiažą (juk geram aktoriui nereikia su savimi nešiotis dekoracijų, kad galėtų dirbti savo darbą). Tik nepradėk manęs smerkti už šiurkščią leksiką. Juk žinai, kad jei noriu iš tiesų ką nors pamatyti, man nereikia akių pagalbos. Kaip tau nereikėjo kartoti viso slyvos gyvenimo: nereikėjo žydėti, nokti, ieškant saulės spindulių, o, galų gale prinokus, nereikėjo laukti manęs ir vėjo gūsio, kuris ir numetė tave į mano rankas. Po galais, tau net nereikėjo medžio, kad būtum slyva. Tu vis dar tikėjai kaukių ir melo egzistavimu. Tu ir dabar tiki. Bet ne tai svarbu. Svarbiausia, kad žinotum, jog tau nereikia to šizofreniško teatro, kad galėtum kuo nors tapti. Tu tapai agurku, to visai nepastebėjusi, o aš jį suvalgiau su medumi, žiūrėdamas, kaip vėjas plėšo žiedlapius nuo siūbuojančių slyvos šakų.