Atbulinė pavara

AUGUSTAS SIREIKIS

Snaigės – visai kaip žmonės. Šaltą vakarą eidamas susigūžiu į baltut baltutėlį paltą, skubu, nesidairau į šalis, vildamasis išsaugot paskutinius šilumos trupinius. Susikišęs juos į kišenes, pažastis, tarp šiurkščiai besitrinančių šlaunų, vieną kitą mažutėj bambos skylėj slėpdamas. Nes snaigių verpetai it Sibiro glūdumoj kanda aštriai, piktybiškai ieško, kur įlįst. Speigas suriša rankas ir kojas, pingvinas eina siaura gatve mažyčiais žingsniukais, nerangiai krypuoja į šalis ir baidos sausio pabaigos vėjo. Retkarčiais tepakeldamas akis į viršų. Ten snaigės, visai kaip ir žmonės, sukasi, laksto, žaidžia, skraido vikriai. Nesuskaičiuojama begalybė įgauna formą, įgauna skaičių už žmogaus suvokimo ribų, dulkelės neapsispręsdamos sklando iš kairės į dešinę, akys susekti nespėja. Rodos, skruzdėlyno darbus per akimirksnį atlieka.

Ir tik sukoncentravęs žvilgsnį į vieną kokią, tik palaukęs, kol geltonas žibintas apšvies ją ryškiai ir aiškiai, pamatai kontūrus, paviršiaus raštą nelyginant veido raukšles. Ji ima skraidyti lėtai, nustoja blaškytis į šonus, ilgainiui net įgauna bruožų, išskiriančių baltą drugelį Sibiro pusnynuose. Snaigės gyvenimas ima rodytis trumpas, išsisklaido nesuskaičiuojamos begalybės sapnas, aš perprantu jos kelius – logiškus, suvokiamus, prie tokių priprasti galėčiau.

Berenice Abbott. Magnetizmas ir elektra. 1958

Jei nepasikeistų žibintas. Snaigės mirtis, kažkiek metaforiška, pasimiršta, kodėl taip toli namai? Gaila, nėra tėčio šalia, paklausčiau, kiek dar liko kilometrų. Susimąsčius nuo dešinio peties vos nenuslysta kuprinė, net šiurpas sušalusiu kūnu perbėga. Šiandien negaliu jos išmesti. Mat mažoj žydroj dėžutėj su metaliniu užraktu, skrynutėj, neypatingoj, nestebuklingoj, nešu moterišką veidrodėlį su vienu iš van Gogho paveikslų kitoje pusėje. Delne it priskirtoj vietoj priglundantį, švelnų, apskritą kaip ir mėnulis, kažin kur pasislėpęs. Nusprendžiau, kad tokia dovana jai patiks, simbolis ne perdėm reikšmingas, paprastas, nestebuklingas, juk bet kokį daiktą sudaužyt nesinori. Bent aš bandžiau sau taip pasakyti.

Taip žmonės dažnai nuotraukas saugo. Žūtbūt reikia turėti, ginkdiev būtina, sudėsiu, suklijuosiu, o paskui tegu namas sudega, kad tik išliktų albumai. Galėtume juos rodyt, įrodyt savo buvimą, patvirtinti žemiškai it šventasis Tomas, kad ne melas mūsų egzistencija. O jei ir melas, tai juo nuoširdžiai verta tikėti. Ir nors suvokiu paikumą tokių minčių, nesugebu jų išsižadėti. Pats it pamišęs kartkartėm laukiu nuotraukų, renku jas, taip svarbu turėt pasidėjus ir žinot. Ginklo kalibras – dešimt iš penkiolikos centimetrų. Motyvas – baimė niekad nebeturėti to, ką turėjai anksčiau. Baimė pakisti, pasenti, iškvailėti. Baimė prarasti prasmę arba dar baisiau – būti jos pamestam. Tada gali žiūrėti į besišypsantį veidą, kitokius juk retai kada fotografuoja, ir nusiraminti. Nedėti naivių vilčių, kad visa tai grįš, neįkvėpti kovos drąsos sau, ATR nebetaps LDK, kol kas tai tik malonumą duoda. Galbūt skurdi dabarties akimirka – tai kaina, kurią diena po dienos moku už dešimt centimetrų iš penkiolikos?

Šaliku buvau užsidengęs burną ir nosį, tačiau drėgnas oras ledu jau spėjo pavirsti ant storų siūlų. Samaniniai, balti, žali jie, mama numezgė, velnioniškai gražus šalikas, patinka jis man. Raudonas nosies galiukas, suskirdusios lūpos rėmėsi į sukietėjusius raštus. Kažin, jei nepūstų vėjas taip garsiai, ar girdėčiau, kaip traška margos jo pynės?

Manau, kad obsesiją nuotraukoms pateisint galėtų tik rojaus būtis. Ji pagrįstų ir konservavimą atminimų, dairymąsi atgalios, mintis apie dienas ir žmones praėjusius. Nes tik jos tikrumas grąžina viltį, kad visa tai gali grįžti. Rojus, nelyginant maratono finišas, įprasmina jau pirmuosius prakaito lašus. Šiandien mano vizijos apie dovaną – tai rojus, skrynutė ir užraktas – trapi jo būtis. Juk dėl ko liktų stengtis, jei rytojus neegzistuoja?..

Jei nėra rojaus, svarbi tik siaura dabartis. Paprasčiausiai šiek tiek hedonistiška, beprasmiška, beviltiška, tačiau sąmoninga. Dabartis ir jos gyvumas. Nejau jūs taip negalvojate, pone van Goghai? Ne, jūs tikriausiai man prieštarausite. Sakysite, po velnių, guli mano šedevras ant jūsų veidrodėlio, šypsosi, bet kuris atpažintų, o pats jau seniausiai karste sudūlėjau. Taip pergyvenau žmogiškumą ir tapau tam tikra prasme amžinas. Rojus yra, sako jis, tik egoistas galėtų galvoti kitaip. Tik snaigė, lūkuriuojanti vieniša, tiki, kad jos kelias turi ribas, pradžią ir pabaigą.

Jos it susitarusios ėmė sklandyti arčiau žemės. Leistis it paukščiai, tuoj bepačiupsią po žuvį iš sūrios jūros. Staiga vėl kyla viršun, tačiau nenutolsta, klausos, matyt, impresionisto postringavimų. Jei būtų siurrealistas, snaigės keliautų laiku. Oi, kaip norėčiau, nuvyktų kartu su manim pietietiškų saulėlydžių pasižiūrėt. Tuomet kaitrūs saulės spinduliai kristų ant pusnių, vakaras būtų perdėm vėlyvas, kad miestas triukšmautų, taip tyliai ir švelniai oranžiniai bučiniai priglustų prie snaigių verpetų. Besisukančių ore, rymojančių ant žemės lyg Alpės. Vaizdus kaip ir mintis taip tragiškai sunku išreikšt žodžiais, it aistrą akim vien parodyt. Mano troškimą, ir tą įvykdyt būtų lengviau, norėčiau veidroduką prieš porą, trejetą metų įteikti. Važiuodamas atbuline pavara, idiotas, galvoju, ko praeity norėčiau, galėčiau, siekčiau, imčiau ir duočiau. Eismas vienpusis, bet pasiteisinu, kad bent taisyklės lieka nepažeistos.

Galėtų ir vėjas pūsti tik pagal taisykles. Galbūt nebūtų taip šalta. Paskutinįkart atlikau posūkį, žygiavau jau savo gatve. Nusišluosčiau nuo antakių sunkų sniegą, stipriai užmerkiau akis ir prispaudžiau vokus susiraukdamas, kad ašaros išsivaikščiotų. Prasimerkus vaizdas buvo ryškesnis, žvilgsnį išdrįsau mesti net kažkur tolėliau, bet išsigandau taip smarkiai, kad kojos susimėtė į šalis, paslydo ir aš jau sėdėjau vidury gatvės. Nei rankų, nei pasturgalio nesaugojęs, kėliau tik kuprinę į viršų. Kojos styrojo išskėstos į šonus, šalo šlaunys, akys nušalo, sumirksėti nedrįsau. Ledinė skulptūra, deja, nei gracinga, nei išdidi. Tačiau jūs taip pat sureaguotumėt, jei palei pat kiemo tvorą iki pusės sniego padengtos paskutinėm sausio dienom styrotų ryškios saulėgrąžos. Aštuonios, devynios, galbūt dešimt drąsiai švytėjo ryškiai geltonais žiedlapiais, netobulais, raukšlėtais, melsvi šešėliai krito ant jų. Viena greta kitos, visos skirtingos, paviršius gruoblėtas nelyginant veidas, nepatikėjau, kolei nepaliečiau. Tikras rojus? Priėjau tykiai smulkučiais žingsniais, susikūprinau ir ištiesiau ranką bailią, pirštų galais trokšdamas paliest tik vieną lapelį.

Pabudau mažą mėlyną dėžutę teikdamas į rankas. Identiškam šalty. Pirštų galų nejutau, galbūt užmigau palei saulėgrąžas praeitąnakt? Kvėpavau lėtai, sunkiai išpūsdamas orą, vaiduokliški rutuliai kaskart sukos priešais mane, ji išpūtė tokius pat. Maži vilnoniai bumbuliukai pūpsojo ant melsvų jos pirštinių, bevardžiu pirštu užsikišo plaukus už ausies ir paėmė dėžutę į rankas. Matyt, taip ilgai laukiau, kad nušalusiais pirštais net prisilietimo nespėjau pajust, tiktai mačiau. Švist dar nebuvo pradėję ir naktis saugojo mūsų tylą, kurios nenorėjau sudrumst. Laikydama skrynutę rankose, nestebuklingą, paprastą, lyg viską suprato, bet kartu kažko laukė. Žvelgė į mane nuleidusi smakrą, nežymiai pakėlusi antakius, it klausdama visų pasaulio klausimų. Ar gali atidaryti, ar aš noriu, kad atidarytų, ar aš noriu ką nors pasakyti, ar noriu ką nors išgirsti, ar verta kalbėti, ar eiti kur nors, ar jausti, mylėti verta, ar aš myliu, ar anksčiau tik mylėjau, ar jai vienai rodos, kad stovim plynoj pievoj, kur sninga lėtai, išraiškingai? Dievaži, kaip nenorėjau kalbėti, it vandens prisisėmęs ir užsišaldęs. Žodžiai grąžintų namus ir žibintus, atsineštų kartu su savim rytą, nusprendžiau atsakyt kiek kitaip. Pasilenkiau į priekį, prisiminiau, kaip velniškai skirsta žiemą mano lūpos, nusikeikiau nebyliai ir užsimerkiau nuleisdamas galvą žemyn.

Vokai prasivėrė, it adatos įbestas būčiau, grubus šalikas trynėsi į pamėlusias lūpas. Jei ir toliau taip sėdėsiu, nušalsiu kiaušius. Prilips prie ledinės gatvės, reikės plėšt, apims skausmas, stipresnis, nei velnias rykštėmis plaktų. Todėl pasijudinau į kairę, į dešinę, atsirėmiau rankom kiek galėdamas stabiliau ir ėmiau stotis po truputį. Ir kas būtų atspėjęs, kad mano kojos per kelius susilenkti moka? Kad ir kiek taip prasėdėjau, užteko. Mažiau nė minutė kelio liko, norėjau namo. Jau prisivažinėjau atbuline pavara, jau prisaldinau smegenis, atsiminimai ir vizijos per kraštus bėga, nebemoku atskirti, kas tikra. Pamynęs egoizmą, savigarbą, svajoju atbuline eiga, save vaiką bandau prisišaukti, laiku grįžti viliuos ir noriu pats nežinau ko. Visi pasaulio klausimai.

Dabar žinau, kad svajonėse slypi silpnumas. Silpnos ir snaigės, kur tiki amžinos esą. Silpni, kurie tiki rojumi, kurie nemoka užmiršti praeities, silpni, kurie ne egoistai ir kurie sapnuoja. Nepakelia sunkios dabartybės, kaip Camus pasakytų, dabarties konkretybės, tad merkia akis nuo tikrovės, vos tik sunku pasidaro. Svajoja, tiki, kartais net tiek neišdrįsta, temąsto ir viskas.

Vis dėlto kaip žmogiška būti silpnam.

Užtrenkdamas medinę tvorą nupurčiau sniego likučius nuo tamsiai rudų, skylėtų lentų. Atsisukau, niekas nereagavo. Sukabinusi rankas už nugaros, pasilenkusi tiesia nugara ir užmerkusi akis, ji uostė saulėgrąžas. Nejau jos kvepia išvis? Ant ilgo švelniai rausvo palto tegulėjo vos viena kita snaigė, ant krumplių pūpsojo bumbuliukai. Pro dešinį petį žemyn krito ilgi jos plaukai, ilgos blakstienos neryškiai bangavo, kol ramiai ir lėtai ji įkvėpė truputį paraudusia nosim. Moteriškas kūnas kiek išsipūtė, dievaži, vis vien kaip jaunai ji atrodo. Jaunas aš, pieva jauna, visi pasaulio klausimai tokie jauni rodos. Iškvėpė vaiduokliškus rutulius ir aš vėl nubudau.