„Titaniko“ titanai

IEVA GUDMONAITĖ

Kirsti ar kirsti

(Apie Eglės Vertelkaitės „Mergaitę su kirviu“)

Ką kerta Eglės mergaitė? Kas ta mergaitė, kaip ji kerta, kodėl kerta? Atsakymų į šiuos klausimus bandžiau ieškoti vaikščiodama po dviejų dalių, taigi gigantišką, grafikos darbų parodą, kurią, kiek žinau, Eglė, mano dėstytoja Vilniaus dailės akademijoje, rengė, kūrė (kirsdama ar kirčiuodama?) nemažai laiko.

Jau pirmieji darbai, kuriuos užtinku „Titanike“, vaizduoja širdį. Kūniškai „realią“, anatomiškai išnarstytą, tarsi atsiveriančią kūne, kuris dar ir kaip fiziologiškas, vaizduojamas kaip kaulų sistema, skeletas (kas ir yra), tarsi bandant viską įžeminti ir tą širdį, atsiveriančią širdį, parodant tik kaip kūno dalį, aišku, svarbesnę už kitas, šiuo atveju galbūt dėl to, kad menininkai dažniausiai vadovaujasi pojūčiais ar jausmais, išgyvenimais, kurie neva plūsta iš širdies, ir jais širdį gali atverti. Parodoje tarytum įvykstantis sielos apnuoginimas vaizduojamas „teoriškai“, iš tikro ne tiek atveriant, kiek įkeliant į formą patį veiksmą, teigiant „aš apsinuoginu“, „atveriu savo širdį“, nes kitame darbe matome kirvį, perkertantį širdį, – vaizdą, visiškai iliustruojantį pavadinimą „Perkirsta širdis“. Čia jau matome išdykėlės mergaitės įsiterpimą, ta įsismaginusi jau duoda pirmąjį kirtį, ir dar kokį – ramiausiai ji kapojanti širdį. Na, organas dalijasi per pusę, akys žavisi iliustracija, ir tik paskui girdžiu Laimos Kreivytės žodžius, kad kai įsimyli keturiasdešimtmetė (rodos), tai tarsi kirvis perkerta užledijusią jūrą – panašiai, matyt, stiprus kūrinys turėtų veikti žmogų. Aišku, ne bet kurį, o tą, kurį kūrinys gali įsileisti dėl atitinkamos to žmogaus patirties. Juk tai darbai susirenka emocijas ir išgyvenimus iš žiūrinčiųjų, sirpsta kabėdami parodose, o paskui ilgus metus virškina prikauptus žvilgsnius.

Eglė Vertelkaitė. Širdis. 2011

Be literatūrinio matymo, vedžiodama per paveikslus kaip šmėklą grėsmingai nusiteikusią mergaitę – jai kažką kertant, matyt, labai skaudžiai, kirviu (įsivaizduokit, kirvis!), Vertelkaitė sau švelniai kirčiuoja plokštumą, baltumą, orą – palyginti su sunkią misiją atliekančia sukurta heroje, kuri greičiausiai turinti žudyti ar grasinti, menininkės veiksmas, misija realybėje yra sąlygiškai, iliuziškai besvoriai – nes kas yra mergaitei pakelti (ypač jeigu prieš kažką) kirvį ir Eglei pakelti rėžtuką? O iš tikro – kas gali pamatuoti sunkumą? Negaliu vertinti, kas lengviau. Galbūt kad Eglė pakeltų rėžtuką, mergaitė, vidinė Eglės mergaitė, turėjo pakelti ne vieną kirvį ir nukapoti ne vieną galvą, kraujams tyškant ne tik po „Titaniką“, bet ir po visą pasaulį. Šiaip ar taip, būtų galima sakyti, kad ta mergaitė – pamišėlė, kuria menininkė nori išleisti, atiduoti pasauliui kad ir nedidelę dalį savo pamišimo, egzaltacijos, idealizmo. Neneigsim, kad įvaizdis grėsmingas, kai pagalvoji. Išreiškiantis galbūt tam tikrą dalį šios epochos, kai mergaitės, tarkim, nebežaidžia su lėlėm, o bando kažkur prasikirsti, vadinasi, skauda joms. Atrodo, kad kažkam jautriam ir trapiam mumyse skauda, paskui jau ir širdis perkirsta.

Žaviuosi tais visais kirčiais, tiksliau, kirčių daugėjimu, sunkiai ar nesunkiai pakėlusi rėžtuką menininkė gerokai įsidrąsinusi brūkšniuoja plokštumą, dėsningai iliustruodama mitą, vaizduodama materijos daugėjimą, materijos dauginimąsi, beatodairišką plitimą, ji kartoja tą patį veiksmą, žinodama, kad mintis niekada nepasikartoja, taigi veiksmas, einantis prieš minčių tėkmę, leidžia mintims praeiti, nesikėsina materializuotis, nebent netyčiom įsprūsta į vieną ar keletą brūkšnių. Daugėjant brūkšnių, didėjant brūkšnio kvadratui, daugėja ir pačios Eglės, tampama kvadratu, paskui kubu ir taip toliau, ir be galo. Kulminacija – sutartinės „Skrido bitė tatato“ vaizdas kirčiais, tartum atsakymas. Begalybė, suskaičiuojama begalybe dažnių ir virpesių.

Ir linksmesnė dalis – pasilinksminimas su Cindy. Tai ką, tiesiog valio! Po visų tų kūrybinių kančių – padainuoti, parūkyti su Cindy, pabūti raiškoje, pazulinti nuotraukos paviršių, leisti kiek daugiau atsitiktinumų, pašėlti paviršiuje. Ir gerai, ir valio. Leidžiama dar kiek labiau atsipūsti. Tačiau antroje parodos dalyje galerijoje „Kairė–dešinė“ vėl išnyra grėsmingas mergaitės šešėlis, dar daugiau egzistencinės nuojautos, nudisto bandymas pamiršti, kad mirė, braidydamas po kitos realybės sniegą, kortos, mirtini gydytojų žaisliukai – viskas iš kirčių, stipriai struktūruoto nervo, tvarkingai perteikto precizišku vaizdu – niekur nėra prie ko prikibti, vis dėlto Eglė neleidžia niekur sau būti aplaidi, visur spindi beprotiškai tikslus užbaigtumas, toks stiprus savo vertės ir materijos vertės pajutimas, neleidžiant jai sklaidytis, priešingai – stipriai paimant į rankas ir suveržiant, sujungiant, atleidžiant, pridedant, suvedant, sudedant, pakabinant, parodant – paroda.

Taip, tapo

(Apie Henriko Čerapo ir Algimanto Černiausko „Jauno gitaristo meilės darželį“)

Į tylią ir prieblandoj skendinčią auditoriją, temstant, daiktams pamažėle prarandant kontūrus, pojūčiams ir mintims ryškėjant, pinantis į neatpažįstamus ornamentus ir kreives, įžengė tapytojas Algimantas Černiauskas ir nudažė orą rožinių ir balsvų gėlių vainikais – tarsi jo esybė pamažu būtų išspinduliavusi kokį purpurinį ūką, ir šis pamažėle būtų pasklidęs po dažų skiedikliu dvelkiančią erdvę. Tai, žinoma, vyko dėl to, kad aš leidau tam ūkui sklisti, verbališkai galėjau jį judinti, bet stengiausi atsargiai, vos vos keisti – visas mano darbas tebuvo leisti jam sklisti. O kaip – be perstojo pritariant Algiui dėl jo kritikos, skirtos mano piešiniams, kuriuos leidau sau pažerti ant žemės, jau beveik visai ištirpusios prieblandos taškuose. Švelniai ištariama arši kritika mano vidų pamažėle užtvindė apšvietos dulkelėmis. Jam tuo metu kažkodėl tiko kritikuoti, o man – su juo sutikti, ir dėl to ūkas galėjo visiškai pasiskirstyt po erdvę. Aišku, vaikinas kiek įsisiautėjo, nes pajutęs malonaus ūko poveikį pradėjo drąsiai reikšti savo nuomonę apie visą mano kūrybą, kažkaip išardydamas, nors buvo aišku, kad su ja tik vos vos susidūręs. Tačiau ūkas kažkodėl patiko ir man, nors buvo aišku, kad tai vienas iš ego žaidimų, kažkas, kas gali vykti tik tarp menininkų. Leidausi būti paskleidžiama pasivaikščioti po rožines tapytojo skleidžiamas vibracijas, su sąlyga, kad būsiu išardoma. Teigė, kad kritika sveikesnė kūrėjui nei paglostantys žodžiai. Buvau besutinkanti – tą vakarą (juk tokios tarsi buvo ego žaidimo taisyklės) turbūt būčiau sutikusi su viskuo. Išardymas padeda atsinaujinti, jis priverčia susidėti savo pastangomis, norint nenorint pakelti rankas ir save išsisklaidžiusį surinkti, kas greičiausiai tik užgrūdina. Nes vėliau gali tekti daug rimčiau ką nors surinkti, o jei nebūsi surinkęs savęs, tai tikriausiai daugiau nieko ir negebėsi surinkti, pasmerktas slysti paviršium be įtrūkių.

Ir dar suku galvą, susiruošusi rašyti apie antrą bendrą Henriko Čerapo ir jo mokinio Algimanto Černiausko darbų parodą, kuri įvyko „Titanike“. Kaip čia jų nepaglostyti, nes yra visiškai akivaizdu, kad jiems užtenka neišsemiamų tapybos džiaugsmų, kurie šimtąkart juos švelniau paglosto nei bet kokie žodžiai. Tokiems kaip jie kritika visiškai nebaisi. Priešingai – gal net labiau teigiama, nes kiek įpykę jie galbūt turėtų dar didesnį postūmį tapyti – atsiverti prieš visa apimančią baltą plokštumą, iš pradžių ją sužeisti dažais ir tada tepti, dėti, taškyti – kol vėl prieitų baltos stiprumą, bet ne per baltą, o per formas, telkdami pasaulius ir gyvenimą teigdami, nors, aišku, atrodytų, kad, be perstojo išnykę tuose milžiniškuose darbuose, tapydami kurį laiką nuo jo atsitraukia, slepiasi, vengia gyventi. Gal net neleidžia, nes buvimo virpesius išgauna tepdami, dėdami dažus, materialius ir tikrus, apčiuopiamus, gyvus – jais skleisdami visiškai nematerialią spalvą, plazdenančią regoje, nieko apčiuopiamo neduodančią – dvelkimą, žavesį, virpesius – kas, žinoma, iš tikro yra apčiuopiamas dvasios maistas.

„Tik nieko nesistenk pasakyti apie parodą, o jei rašysi, irgi nesistenk“, – tarė Algis, plazdendamas prieblandoje palto skvernais. Čia ir prasidėjo tas bandymo apibrėžti, sustatyti į vietas nutildymas arba noras nutraukti bet kokį verbalinį įsikišimą į tylų, sąmokslišką ir be galo intymų dviejų autorių – mokytojo ir mokinio – bendravimą parodos erdvėje. Ir aš suprantu, staigiai išjungiu kalbą, ir belieka tas mano minėtasis ūkas, ir kažkur vos ne sakraliai vykstantys taisymai, per ką aš suvokiu, kad tai, ką apie tapybą kalba Algis, neišvengiamai tam tikra dalimi kalba Henrikas, ir tas suvokimas net šiurpulingai džiugus – staiga atsiduriu dviejų žmonių sąryšio zonoje, tuo metu beatodairiškai sutikdama su skleidžiamomis tiesomis, žvilgsniu įsikniaubusi į prieblandoje Algio pastebėtą ir man perteiktą tuščioje erdvėje būvančio krėslo formą ir spalvą, bendrą pamišėliškai žavų jį sutelkiančios šviesos būvį.

„Jauno gitaristo meilės darželis“ – toks parodos, taip pat Henriko darbų pavadinimas. Išties žavinga, nieko negaliu pridurti! Sakytum mokytojas, įsikvepiantis mokinio jaunatviškumu, įsigilinęs į tapybos medžiagą, kurioje jie susitinka, kuria jam vietą, kurioje jis laimingas (nes žinoma, kad Algis ir yra tas gitaristas, iš tikro grojantis elektrine gitara, pati mačiau, kaip savo studijoj virpina orą stygomis). Ta vieta yra meilės darželis. O jaunasis panas, jau patekęs į darželį, minoriškai transliuoja į eterį (šiuo atveju – į parodos erdvę) liūdnos dainos melodiją (visų darbų  pavadinimai „Liūdna daina“). Taip abudu tapyba kaip sutartimi patenka į meilės sodus, kuriuose patiria didžiausią dvasinę laimę. O mes, žinoma, esame liudytojai, tam tikra prasme galbūt pretenduojantys į tuos sodus patekti, jei tik norėsime. Patekti galime, bet tikrai ne taip kaip juodu – vienas kitą atspindėdami, vienas nuo kito atsispirdami, tik jie žino, kaip ten viskas tuose darželiuose. Nes jie tapo. O mes, kaip žiūrovai, liudijam – taip, tapo. Ir tai tikriausiai paskutiniai mano apie parodą ištarti žodžiai, viliantis, kad nebuvo pasakyta per daug. Bent jau galiu paliudyti – kad tikrai per daug ir nesistengiau, ką susitikimo pradžioje rašant ar kalbant patarė Algis, o pasinėriau į per daug neįpareigojantį rašymą, ne analizuojantį, o leidžiantį bent kiek pačiai pasinerti į darželių skaidrumas, viliantis, kad tylint po auditoriją pasklidęs purpurinis ūkas ir buvo dvelksmas iš to darželio. Dabar rašau, o jau greit tapysiu, leidžiu tarti sau, kad ir pati leisiuosi į savus darželius – ten kažkur, kur su visais dvelkiančiais susitiksiu – be žodžių ir apibrėžčių – subtilių judesių kalboje.