Tarp laikinų dalykų
VYGANTAS VAREIKIS
Bernardinų statytoje Tytuvėnų bažnyčioje ir vienuolyne kilęs gaisras ne tik apgadino statinius, freskas, bet ir sunaikino iš visos Šiaulių vyskupijos sukauptus liturginius dirbinius. Viena naktis nušlavė auksakalystės šedevrus. Taikos metu atsitiko tai, kas atsitikdavo nebent per karą. Kaip teigė specialistai, tai buvo žinomiausių Europos ir Lietuvos auksakalių darbai iš sidabro ir aukso, puošti brangakmeniais, o ne vienas jų savo verte prilygo Vilniaus katedros lobyno eksponatams. Ugnis, nuniokojusi vieną didžiausių ir vertingiausių XVII–XVIII amžiaus baroko sakralinės architektūros paminklų Lietuvoje, kuris jau yra tapęs turistų traukos centru, sukėlė nemenką atgarsį. Paveldosaugos specialistai ir kiti atsakingi asmenys prabilo apie nepakankamą kontrolę, gaisro įspėjimo įrenginių nebuvimą, netinkamą vertingų kultūros paveldo statinių rekonstrukciją ir panašiai. Šis gaisras vienuolyne man priminė italų mokslininko Umberto Eco knygos siužetą apie kitą gaisrą, sunaikinusį milžinišką vienuolyno biblioteką.
Pirmame amžiuje romėnų filosofas Seneka, išgirdęs apie gaisrą, sunaikinusį Galijos puošmeną Lugduno koloniją, laiške bičiuliui rašė: „Netikėtos nelaimės labiau slegia. Staigi neganda visuomet atrodo didesnė, ir ja besistebėdami žmonės dar labiau kenčia. Todėl niekas mums neturi būti nelaukta… Laikas nutrins visų miestų, kuriuos dabar girdi vadinant didingais ir garsiais, pėdsakus. Tu gi matai: išnyko net pamatai pačių garsiausių Achajos pilių, neliko nė žymės, kad jos kadaise yra buvusios. Griūva ne tik žmonių kūriniai, laikas nusineša ne tik žmogaus meno ir darbštumo vaisius: išsiskiria kalnagūbriai, prasmenga ištisos sritys, bangos užplūsta smarkiai nutolusias nuo jūros vietas.“
Natūralu, kad vartotojiškumo užvaldyta mūsų visuomenė labiau gedi materialinių vertybių praradimo, negu, kaip pasakytų teologai, rūpinasi dėl sielos išganymo. Dešimtys milijonų litų investuojami į pastatų konstrukcijas, perdangas, sienas, kitaip tariant, į plytas ir betoną, o tuo pat metu kaimo gyvenvietėje niekaip nerandama kelių dešimčių tūkstančių litų bibliotekos stogui uždengti ar mokyklos krosniai suremontuoti. Bet taip jau buvo. Tuomet, kai buvo statoma Tytuvėnų bažnyčia. Jos statyba prasidėjo XVI amžiuje, kai kovos prieš reformaciją įkarštyje turtingi didikai ir mecenatai davė pinigų bažnyčioms ir vienuolynams statyti ir puošti. Puikusis Lietuvos barokas, kuriuo taip didžiuojamės, yra bažnyčių kovos ir kontrreformacijos rezultatas. Mikalojaus Radvilos Juodojo, kuris buvo protestantas, palikuonys atgailaudami už tėvo „paklydimą“ skyrė didžiulius pinigus bažnyčių interjerams puošti ir statyti. Mykolo Kazimiero Paco lėšomis pastatyta Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, prie kurios vasarą būriuojasi turistų autobusai su lenkiškais numeriais, buvo skirta rusų okupacijos baisybėms Vilniuje atminti ir padėkoti už magnato karinę sėkmę. XVII–XVIII amžiuje, funduojant LDK kancleriui Kristupui Žygimantui Pacui, iškilo kitas didingas baroko kūrinys – Pažaislio bažnyčia ir vienuolynas. Natūraliai kyla klausimas: kas buvo geriau – skirti lėšų Dievo namų puošybai ar pamaitinti vargšus? Kaip ir šiandien: finansuoti reprezentacinių rūmų statybas ar šias lėšas skirti „Sodrai“, kad būtų padidintos pensijos ir socialinės išmokos? Klausimas beveik iš Naujojo Testamento. Kristus gi yra pasakęs, kad vargšų turėsite visada…
Tad jeigu materialūs dalykai yra laikini, tai kas gi amžina? Yra daugybė problemų, prie kurių grįžtama nuolat ir kurios iš naujo permąstomos. Šiuolaikinėje visuomenėje daug sąvokų ir reikšmių susipynusios ir praradusios savo prasmes. Kai naujas politines partijas kuria kontroversiškas verslininkas, apie konkurentus kalbantis nakvynės namų gyventojų žargonu, arba našlė, suvokianti save kaip valstybingumo tęsinį, kokios politikos iš jų galima tikėtis? Kokios moralės moko pasipūtęs europarlamentaras su ūsiukais, viešai gindamas kolegą tokiais žodžiais: „Nu tai ką – išgeria vyras, aš išgeriu, kur problema?“ Bet čia detalės.
Galbūt europietiškas sekuliarizmas ir pasaulietinė etika veda į aklavietę pripažindami, kad etika egzistuoja kiekvieno žmogaus viduje ir kad žmogus gali pats save išganyti vien savo pastangomis? Tačiau tie, kas fundavo Tytuvėnų, Šv. Petro ir Povilo bažnyčias ar Pažaislio vienuolyną, nesivadovavo pasaulietine etika. Galbūt ir buvo sukurti tokie didingi kūriniai, kad vadovautasi Bažnyčios mokymu, jog individas turi siekti Dievo valstybės, statydamas Kristaus karalystę žemėje savo pastangomis, čia ir dabar. Taip pat ir savo socialiniais įsipareigojimais.
Lietuvos radijo „Savaitės komentaras“ (II.13)
