SNIEŽANA RUSECKIENĖ. Eilės

Dvynė siela

Atpažinsiu tave – seno miesto bažnyčioje
Kaip maldaknygę,
Pamirštą klauptuose
Vardan tėvo, ir motinos,
Ir brolio – nemylimų
Juodo kraujo ar vyno
Atėjusią gerti
Liūtimi
Liežuviu atgailaujančią
Sniegu čežančia lūpų srove –
Iškalbėtom tekėti delne trimis upėmis
Tavo valtys
Per žvakių kasas
Lūžusius irklus pametusios celėse
Į artėjančią žiemą parves
Iš pavėjinės pusės
Visą pamirštą degantį
Ižą nubridusios

Atsigręši
Prie slenksčio
Manyje
Sužvėrėjimo kraują palikusi

Prisiminimai

Erškėtrožės širdyje
Dar neišsikalbėjusios

Apie sraiges
Laižančias pirštų pagalvėles
Tuopos pūkus burnoje
Ir burnojančius vėjus
Vėjo kadagius nešukuotus
Juodo namo kvadratą spalvotą
Neryškias ribas šulinių ir ąsočių
Girgždančius liežuvio sąnarius
Mūsų pečių ir rankų sąramas
Mano nerimą tavo širdies kišenėje
Kai pirštai tarp pirštų ilsisi nuvargę
Kai kalbos apsnūdusios akis sumerkia
Mėnulis ragais užkabina skraistę
Pradrėskęs nakties paklodę
Pagimdo mergaitę
Geltonas garbanas klojančią tau ant delnų

Kai aš išeinu

.

Vėjo plunksnos

Nekalbėkime sąmojais
Geriau
Pakutenk mane
Plunksnomis vėjo
Ir aprenki vien astromis –
Rudenio žiedlapiai gausūs
Kai raudoni šermukšnių speneliai
Vėjo skruostą nuglosto
Mėtų kvapo melodiją
Išdžiūvusių smilgų
Lumzdeliai sugroja
Apsitraukia migla visi dangūs
Nekalbėkim niekų
Pirmą debesį prasegiau
Tuoj žiema
Nėra laiko niekams
Nebedelsk
Vėjo plunksnomis
Sielą kutenki

.

Autoegzorcizmas

Suklumpu.
Šiandien, vakar, rytoj ar
Kiekvieną išsunkiantį vakarą –
Nusilenkti
Išbadėjusiai klykiančiai miniai,
Apeiginiam savęs išvarymui.
Išsigramdau švariai – kiek įmanoma –
Smegenyse rujojančią mintį,
Bandomis prašuoliavusią klaikumą –
Kai kanopomis beldžia į smilkinius –
Apsinuoginusioj mano sąmonėj
Lyg gyvuonys įaugusias samanas,
Pumpurų rudeniop dygimą,
Su tavim nepradėtus gimdymus,
Išprotėjusią monologiką,
Suvarpytą sapnų melodiją,
Apkapotą sinchroniškai užmarščiai
Tavo geidulį mano bedugnėj…

Jau baigiau.
Išėjimai sutalžyti,
Kaulų eiženom – akys ir kiautai.
Mea culpa – praskėlusios galvą
Grindimis, lyg šlapiais viduriais,
Baimės kvapą pelių akyse išgliaudžiusios
Balnus nusispardžiusios
Mano klaikiosios bandos
Keliauja.

Į šiaurę.

Aukojimas

Kai banguoja dangus
Gintarais saulės blyksniais
Mišką apipila
Geltoni lapų pėdsakai –
Rodos, medžiai išeina ir žymisi kelią
Kad galėtų sugrįžti pavasarį
Ir tie debesys, krentantys rūko kopomis
Vėjas, garbanotai supustęs nesmėlėtą dangaus pakrantę
Nerandu tiktai prieplaukų – nėra jų
Gal tik Vaiva kartais numeta tiltą į ateitį
Ir nematomi mūsų laivai skuba išplaukti į atvirą dangų
Be skausmo, be priekaištų
Panirti į gožiantį liūdesį
Nes jaučiu – tuoj ateis, jau artėja žiema
Ir pakaušiai šerkšnija alsavimu
Per plona ta riba
Kaip per širšės persmaugtą liemenį
Nuo geluonies iki sparnų galiukų
Šitaip rudeniu nuodijuosi
Nekalbėk apie mirtį
Dar laikysiu už rankų šį vakarą
Medžiai stebi, išpūtę kaštonų ir gilių akis
Jųjų žvilgsniai žolėje susipynę
Paaukoja per naktį medinius sapnus
Rudenėjančiai žemei
Ir tave, ir mane
Susiglaudusius
Medžių sapne
Paaukoja

.

Medžioklė

Vardo raidžių kietumas
Devintam vėjui
Tepaklūsta
Kai krenti į magišką ratą
Bet pataikai į akmenis
Neišleiski nė garso –
Netolies
Lygiagrečiai blogio ribai
Lietaus dievas
Medžioja rangosi
Apsivys tavo kaklą
Ir smaugs
Kol kalbų kilbukai
Byrės
Iki tol burnoje
Ramiai plaukioję
Žiopčiojantys miesto lietūs
Gesina gatvių karštinę
Alėjų akys
Pilnos ašakų
Ir tai dar ne viskas
Tūkstančiai lietaus dievo varovų –
Šešėlių ariergardas –
Atidžiai stebi baigtį
Iš po tarpuvarčių ir arkų…

Tekėjimas

Koks padūmavęs ryte
Tavo žvilgsnis
Mano upe

Salos
Nakties vėjo glamonių šaukiasi
Liesčiau ir liesčiau

Aistrus tekėjimas
Tarp mano krantų
Bangomūša
Glėbyje supiesi

Rausvais žiedlapiais
Rasos
Į delnus
Gerčiau ir gerčiau

Smalsus mėnuo
Blakstienomis žaidžia

Tėkmė tavo gundanti
Krisčiau ir krisčiau

Į gelmę

.

Baltų avelių laigymas po debesų arkliukų pievą

Šiandien neįžengsiu į meilę. Gatvių spinduliai kaspinais sukarpo liūdesį. Miesto minioje klevas droviai nusisega po vieną lapelį. Brendu įsikibusi rūko. Pažliunga vienatvė. Teesie palaimintas tavo vardas, rudenie…

—————

Gervių virtinė užtraukia rudens miegmaišio užtrauktuką. Mėnulis įstringa kiemo šunų dantyse. Vėl…

————

Naktis atneša sumaištį. Lūpų viršūnė, liežuvio šaknis, nugarų kryžkelė. Penktas saugumo lygis.
Niekuo dėti kūnai stebi išsukiotų rankų ir kojų šokį, ir galvas, riedančias dangaus pusėn, link svarstyklių ženklo. Ten, ant kryžių nugarkaulių, rytoj bus padžiautos išskobtos ir išskalbtos mintys. Tuščias galvas pasvers vėliau.

————