Praktinė poezijos nauda

LAIMA PETRAUSKIENĖ

Nebeliko žingsnių; mažai, visai mažai tėra žodžių. Dažniausiai tik: taip arba ne, noriu, nenoriu. Bet ir tiek jau šiokia tokia paguoda, šiokia tokia properša iš tylos į garsų ir susikalbėjimo pasaulį. Juk buvo dienos nebylės, dienos visai be žodžių. Dienos, kai viską reikėdavo atspėti iš žvilgsnio ar mimikos.

Mes jau keletą kartų mokėmės iš naujo vaikščioti ir išmokome; vienąkart mokėmės iš naujo kalbėti ir išmokome. Bet šįkart viskas rimčiau, daug rimčiau. Aš jau nebeturiu vilties, kad išmoksime iš naujo vaikščioti, tačiau iš lėto grįžta vienas, kitas žodis ir šiek tiek ilgėja sakiniai. Gal pavyks? Gal pavyks dar kažkelintą kartą atsukti gyvenimo ratą šiek tiek atgal? Gal pabandyti?

Logopedė atsisėda prie lovos ir pradeda pamoką. Pradeda mokyti kalbėti mamą, kuri visą gyvenimą dirbo mokytoja. Mama labai stengiasi, bet nieko neišeina. Galop ji ima nervintis ir pykti, kad ją taip kamuoja; gėdijasi savo bejėgiškumo. Logopedė bando daugelį būdų, bet veltui.

Aš žiūriu į viską iš šono ir jau noriu sakyti, kad gal nebereikia. Bet staiga logopedei šauna į galvą išganinga mintis. Ji klausia:

– O gal pabandykime abi kartu padeklamuoti Maironį?

Mamos veidas nušvinta. Pirmąkart po daugybės varginančių dienų ji nusišypso be galo patenkinta, nusišypso beveik kaip vaikas ir, kai ką pasakydama, kai kur klupdama, kai ką praleisdama, kai kur tik pusę žodžio tesugebėdama ištarti, kai kur tik į ritmą linkteldama galva, bet linkteldama su pasitenkinimu, be jokio kartėlio, kad ji šito nespėjo ištarti, seka logopedei iš paskos. Seka ir lūpomis, ir visu kūnu. Ir net tuos žodžius, kurių ji nepasako, mums atrodo, kad ji pasako. Tikriausiai taip atrodo ir jai, nes dabar ji nesinervina ir nesustodama iriasi pirmyn.

Šiuos posmus esu girdėjusi iš mamos lūpų ne tiek jau daug kartų. Tam reikėdavo kažkokios ypatingos nuotaikos. Nuotaikos, kai gali atsiplėšti nuo buities. Mamoms ne taip dažnai duota tokia prabanga – nuo buities atsiplėšti. Bet tos akimirkos lieka labai ilgam, o tiksliau – amžinai lieka vaikų atmintyje. Tos akimirkos, pakylėtos nuo buities, daug kartų svarbesnės už buitį, tos akimirkos tokios svarbios būčiai…

Maironio posmus ji sakė man dar taip neseniai, kai ėjome taku per pušyną, o virš mūsų galvų skrido daugybė spalvotų balionų. Pirmąkart Lietuvos padangėje, pirmąkart dangus virš Neries buvo taip gražiai išpuoštas. Tiek daug balionų, vienspalvių ir margų, kylančių ir šnypščiančių visai netoli, čia pat, iš Vingio parko, spjaudančių ugnį ir lengvai siūbuojančių senamadiškais pintais krepšiais; krepšiais, taip keistai atrodančiais šiame metalo ir plastiko amžiuje.

O dabar klausomės Maironio ligoninės palatoje ir kiekviena tikriausiai kažką įsivaizduojame. Nežinau, ką įsivaizduoja logopedė. Gal džiaugiasi suradusi raktą į pacientės širdį? Gal didžiuojasi savo įžvalgumu – štai atėjo, pasėdėjo šiek tiek prie sunkiai sergančio žmogaus, kurio veido bruožai iškreipti kančios, ligos ir senatvės; bet, nepaisant tų iškraipymų, ėmė kažkaip ir atspėjo, kas mamai buvo brangu.

Bandau įsivaizduoti, ką galvoja mama. Gal ji sklaido savo dienoraščio puslapius? Juk jame tiek daug vietos buvo skirta poezijai ir muzikai. Kažkada aptikau mamos dienoraštį. Netikėtai atvažiavusi radau jį po pagalve. Nustebau, kad per šitokį ilgą laikotarpį jis pirmąkart pateko į mano rankas. Pasielgiau, žinoma, ne visai garbingai – patyliukais ir paslapčiukais viską perskaičiau. Buvau vaikiškai įsitikinusi, kad visas mamos pasaulis priklauso man ir nuodėmę darau visai nedidelę. Kai antrąkart dariau tą pačią nuodėmę, pamačiau, kad pačias intymiausias, pačias gražiausias dienoraščio vietas ji sunaikino; supratau ir labai nustebau, kad ne visas mamos pasaulis priklauso man. Nebeliko puslapių apie sušoktą aistringą šokį ir sausio mėnesį apšarmojusiuose languose pražydusias gėles. O juk tas šokis, tas lemtingas šokis buvo sušoktas su būsimu mūsų tėčiu. Likau nubausta. Ne tiek už nuodėmę, kiek už neprisipažinimą. Tikriausiai būtų likę ilgam tie gražieji puslapiai, jei būčiau pasisakiusi. Kam plėšyti, jei paslaptis žinoma? Vis dėlto svarbiausia aš žinau. Žinau tą langą, kuriame kadaise pražydo gėlės sausio mėnesio viduryje, siaučiant speigui. Tais laikais, kai žiemos dar būdavo labai ilgos, labai baltos ir labai šaltos. Jokios dirbtinai išaugintos gėlės nežydėdavo vidury žiemos, tik kaip svajonė skambėdavo graži daina: „…kad vasarį rožės pražydėjo…“ Tada, kai mama man rodė tą langą, aš dar nenutuokiau, kad yra dienoraštis, o ji nė neįtarė, kad aš tą dienoraštį perskaitysiu. Ir sujungsiu tą lemtingą šokį sausio vidury su tuo langu ir gėlėmis jame. Langu, kuriame prasidėjo mūsų šeimos istorija. Jis bus ilgai, tas langas, jis vis dar tikriausiai bus, kai iš mūsų šeimos nebeliks nė vieno. Ne vien dėl to, kad langas priklauso namui, sumūrytam iš labai tvirtų senovinių plytų, o dar ir dėl to, kad šis namas yra architektūros paminklas, stovintis seno dvaro pakrašty, Lietuvos pakrašty. Į seną dvarą, prie senojo lango atkeliausime kartu su mama tą vienintelį kartą irgi per architektūrinį paminklą. Per senučiuką medinį tiltą, klibantį ir svirduliuojantį, lyg girtą; keliausime baugiai, bet įdomiai, tiltui žaismingai vingiuojant per ežerą, matyt, pagal dugno reljefą, ir mums žaismingai šūkčiojant ir aikčiojant, kai tiltas pernelyg smarkiai ims linguoti. Vėliau atkeliausiu viena ir nebešūkčiodama, nes eisiu per naują, nuobodžiai tiesų, gelžbetoninį; anas, medinukas, ilgiausias Lietuvos tiltas per ežerą, liks tik prisiminimuose ir senose mamos albumo nuotraukose.

O kokios gi mintys lenda į mano galvą šiuo momentu, skambant Maironio posmams ligoninės palatoje? Prisimenu, kartą vasarą ilgai ilgai lijo lietus. Septyni broliai miegantys buvo labai giliai įmigę ir niekaip nenorėjo pabusti. Visi darbai – darže, sode ir kitur – tarsi ėmė ir užmigo taip pat. Tuomet buvo galima pakilti nuo buities. Mudvi su mama sėdėjome didžiulėje mūsų verandoje, žiūrėjome į platų kiemą, į ilgą taką, einantį link miškelio, taip gražiai ir natūraliai užsibaigiantį maumedžių vainiku. Tą natūralumą subtiliai sugebėdavo sukurti senieji landšafto meistrai, senieji meistrai senuose dvaruose. Senieji meistrai, kurie lyg sugebėjo nuspėti, kad ateis laikas, kai šių miško parkų niekas neprižiūrės ir nepuoselės, todėl reikia projektuoti taip, kad beveik ir po šimto metų didingieji maumedžiai būtų neužgožti jokios smulkmės, stovėtų čia natūraliai, lyg būtų pačios motinos gamtos pasodinti. Tuose apleistuose dvaruose, kurių jau dievai žino kiek metų niekas netvarko, grožis vis dar prasimuša pro šabakštynus. Tuomet mūsų didžiojoje verandoje, aplinkui tyliai skambant lietaus muzikai, mama deklamavo Maironį. O paskui pasakė: „Kai aš mirsiu, tai tikriausiai matysiu šitą taką ir jo gale stovinčius maumedžius.“

Mes visos trys dabar, skambant palatoje Maironiui, kažką įsivaizduojame. Kažką skirtingo ir kažką turbūt labai panašaus. Dar kol kas mes visos trys tikime, dar kol kas esame beveik tikros, kad poezija gali daug ką išgydyti. Mes kabinamės į trapų ir ploną poezijos ir vilties siūlą, į tą vilties lopinėlį, suaustą dievai žino iš ko ir kaip. Suaustą labai plonai ir ažūriškai, ir net keista, kad į jį galima kabintis ir dėti viltis. Į lopinėlį, kuris galėtų išlaikyti tik boružėlę.

Procesai smegenyse yra labai banguojantys, sako man daktarai. Nesidžiaukit, dar visko gali būti, sako jie, kai mama pradeda taisytis. Nesikrimskit, dar ne viskas, sako jie, kai mamos sveikata vėl ryškiai pablogėja. Viskas siūbuoja, gali vėl pradėti gerėti. Amžinasis bangavimas – tai į vilties, tai į nevilties krantą. Žemyn, aukštyn, žemyn, aukštyn. Žemyn, deja, žemyn. Taškas.

O jeigu mes ir klydome, o jeigu mes ir buvome pačios didžiausios naivuolės, tikėdamos, kad poezija gali išgydyti – o vis dėlto – o vis dėlto – ar tuomet, deklamuojant Maironį, nebus nutikę kažkas labai reikšmingo? Paskutinis nušvitimas, paskutinis šypsnys – gyvenimui. Gyvenimui su poezija. Mirčiai su poezija?