Nuogas karštame kubile priešais bedugnę

(Literatūrinis manifestas po Literatūros ir manifestų mirties)

LARS IYER

Nusileidus nuo kalno

Kadaise rašytojai buvo tarsi dievai ir gyveno kalnuose. Jie buvo nuskurę atsiskyrėliai arba pamišėliai aristokratai, o rašydami komunikavo tik su mirusiais arba dar negimusiais, arba apskritai su niekuo. Niekada negirdėję apie rinką, jie buvo paslaptingi ir uždari. Gal ir padejuodami dėl savo gyvenimo – paženklinto vienumos ir liūdesio – jie gyveno ir kvėpavo šventoje Literatūros karalystėje. Rašė Dramą, Poeziją, Filosofiją ir Tragediją, vieną formą, įstabesnę už kitą. Jų knygos, kai jas parašydavo, skaitytojus pasiekdavo jau po mirties ir labai vingiuotais keliais. Jų mintys ir istorijos atrodė šiurpiai, tarsi išnykusių gyvūnų kaulai.

Vėliau atėjo kita rašytojų banga – jie gyveno miškingose kalnų papėdėse. Nors apie aukštumas dar pasvajodavo, jiems reikėjo gyventi miškų pakraščiuose arčiau miestelių, kurių aikštėse retkarčiais išdrįsdavo pasisukioti. Jie pritraukdavo minias ir audrindavo protus, keldavo skandalus, dalyvaudavo politikoje, varžydavosi dvikovose ir kurstydavo revoliucijas. Kartais išvykdavo ilgesniam laikui atgal į kalnus, o kai sugrįždavo, liaudis virpėdavo nuo jų naujų ištarmių. Rašytojai buvo apvainikuoti didvyriai, ryškūs, išdidūs. Ir kai kurie aikštėse stoviniuojantys dykinėtojai pradėjo galvoti: visai neblogai! Reikėtų pabandyti ir man.

Jan Ekels. Rašytojas, smailinantis plunksną. 1784

Netrukus rašytojai pradėjo miestelyje nuomotis butus, susirado darbus – ir užėmė ištisus miestus. Jie postringaudavo visomis įmanomomis temomis, dalydavo interviu, spausdindavosi vietinėje leidykloje „Šv. Kalno knygos“. Kai kurie netgi pradėjo gyventi iš savo kūrybos, kai sumažėjo pardavimai – ėmė dėstyti rašymą Olimpijos koledže, o kai koledžas nustojo samdyti humanitarus – puolė rašyti memuarų apie „gyvenimą ant kalno“. Kai paaiškėjo, kad leidybos verslas yra viešųjų ryšių atšaka, jie tapo viešųjų ryšių asais, o patys sumaniausi pirmiausia įsidarbindavo reklamoje, kuri buvo tinkama vieta amatui puoselėti. Ir rašytojai skaičiumi ėmė viršyti savo auditoriją, o tada paaiškėjo, kad auditorija tebuvo tik haliucinacija, kaip dažniausiai haliucinacija tebuvo ir rašymo svarba.

Štai sėdi prie stalo, svajodamas apie Literatūrą, akimis permeti Vikipedijos puslapį apie „Romaną“, kramsnoji sūrius užkandžius ir savo telefone žiūrinėji filmukus apie kates ir šunis. Rašai tinklaraštį, į tviterį čireni pačias giliamintiškiausias žinutes, kokias tik gali sugalvoti, triūsi prie komentaro madinga tema, norėdamas, kad jis būtų prasmingas. Pamaldžiai šnibždi vardus Kafka, Lautréamont, Bataille, Duras, vildamasis prisišaukti šešėlį kažko, ko nelabai supranti pats, kažko absurdiško ir atgyvenusio, tačiau neduodančio ramybės kiekvieną mielą dieną. Galų gale nei iš šio, nei iš to pradedi juoktis, beviltiškai juoktis iš savęs, kvatotis iki ašarų. Atsidarai „naują dokumentą“ ir sėdi, sukrėstas spoksai į kompiuterio ekraną, galvodamas, ką gi jau tokio galėtum dabar parašyti.

Lėlės lavonas

Teigti, kad Literatūra mirė, būtų tiek pat empiriškai netikslu, kiek ir intuityviai teisinga. Remiantis dauguma statistinių rodiklių, prognozės geros. Skaitytojų ir rašytojų dabar daugiau, nei kada yra buvę. Interneto išplitimas žymi tam tikra prasme labai raštingos kultūros išplitimą. Mes dažniau vienas kitam parašome žinutę telefonu, nei ką nors pasakome. Kitaip nei anksčiau, mes greičiau pakomentuosime ar parašysime, nei pažiūrėsime ar paklausysime. Dažnai cituojamas faktas: baigusių rašymo studijas dabar yra daugiau nei gyventojų Šekspyro laikų Londone. Kaip knygoje „Tiek daug knygų“ rašo Gabrielis Zaidas, eksponentinis autorystės išplitimas reiškia, kad išleistų knygų skaičius netrukus pranoks žmonių populiaciją, greitai bus daugiau knygų nei kada nors gyvenusių žmonių. Turime bibliotekas savo telefonuose, knygas (leidžiamas ir nebeleidžiamas) pasiekiame vienu piršto prisilietimu. Galingoji „Amazon“, beribiai Sklaidos kanalai, nesibaigiantys Grupavimai, Wiki išmintis, Rekomendacijos, „Laikinimai“, Sąrašai, Kritika, Komentarai. Gyvename beprecedenčiame žodžių amžiuje.

Tačiau… kita vertus, pagal kitus kriterijus Literatūra yra lavonas, ir gana šaltas. Intuityviai žinome, kad taip yra, tai jaučiame, įtariame, bijome ir pripažįstame. Svajonė pranyko, mūsų tikėjimas ir pagarba dingo, mūsų pasitikėjimas Literatūra subliūško. Maždaug septintajame dešimtmetyje didžioji Kultūros, Literatūros tradicijos, Didingų kūrinių kanono upė ėmė pintis ir šakotis į nesuskaitomą daugybę atšakų, sulėtėdama kultūros deltos lygumose. Kultūroje be vertikalumo Literatūra gyvuoja tik kaip tikroviškumo etalono pradžiamokslis arba viena iš gretutinių studijų programų  neseniai privatizuotame universitete. Kas buvo Literatūra? Tai buvo Diderot, Rimbaud, Walserio, Gogolio, Hamsuno, Bataille’o, o labiausiai Kafkos literatūra: revoliucinga ir tragiška, pranašiška ir vieniša, pomirtinė, nesutaikoma, radikali ir paradoksali, orakulų ir autsaiderių buveinė, įžūli ir patetiška, siekianti laužyti ir keisti, aprašyti, taip, bet aprašydama sukrėsti, žvelgianti į kultūrą iš išorės, žvelgianti į išorę iš kultūros vidaus. Tokio tipo kūriniai, tokios dvasios kūriniai nebeegzistuoja. Tikriau, tebeegzistuoja, bet tik kaip praeities formų parodija. Literatūra tapo savo pačios pantomima, kultūros reikšmė patyrė hiperinfliaciją, jos smulkūs vienetai perkami ir parduodami kaip pigios akcijos.

Kas lėmė šį didįjį nuosmukį? Galėtume pabrėžti senesnių klasės ir galios struktūrų išnykimą. Bažnyčios, aristokratijos, buržua nuosmukį – šie didieji Modernizmo energijos kontrastai išnyko. Kaip Kanto balandis laisvai sklęsdamas skrodžia orą, taip rašytojas turi jausti Literatūros pasipriešinimą, turi veikti prieš kažką, net ir stengdamasis dėl kažko. O prieš ką veikti, jeigu nebeliko kam priešintis? Galėtume kalbėti apie globalizaciją, apie visos planetos inkorporavimą į pasaulinę rinką, kuri silpnina praeities kultūrines formas ir nacionalines literatūras. Pastebime tokį individualumo iškilimą, kad išskirtinumas yra pasidaręs savaime suprantamas, o „aš“, siela, širdis ir protas tapę demografiniu žargonu. Beveik nebejusti tradicijos, su kuria reikėtų grumtis, – nebeliko autorystės agon, kurį siejame su praeities rašytojais. Būtų galima pabrėžti šiuolaikinės kultūros populizmą, senųjų ribų tarp aukštojo ir žemojo meno ištirpimą ir mūsų abejonių dėl rinkos silpnėjimą. Rašytojai šiuo metu veikia su kapitalizmu išvien, o ne prieš jį kovoja. Esi niekas, jeigu nesi perkamas, jeigu tavo vardas nėra žinomas, jeigu nedalini autografų būriams gerbėjų. Būtų galima taip pat atkreipti dėmesį į liberalių demokratijų banalybę: viską toleruodama, viską apimdama, mūsų politinė sistema nieko neleidžia. Seniau buvęs opozicijoje, dabar menas yra vartojamas kultūrinio aparato, o patys rimčiausi dalykai X, Y ir Z generacijoms išvirsta į kičą. Rimtų temų mums netrūksta – atmosfera verda, vandens rezervuarai džiūsta, politinė dinamika vaizduotę provokuoja katastrofos galimybe, – bet literatūrinės priemonės tragedijai išreikšti yra išsieikvojusios. Globalizacija susmulkino Literatūrą į milijonus nišinių rinkų, o prozą pavertė tiesiog produktu: teikiančiu malonumą, pastebimu, išskirtiniu, reikalaujančiu pastangų, gerbiamu, bet visada mažu. Joks eilėraštis nesukels revoliucijos, joks romanas nebemeta iššūkio tikrovei, jau nebe.

Literatūros istorija – tarsi į skliautą atsimušantis aidas, kuris kaskart pasikartodamas silpnėja. Arba pasitelkiant kitą metaforą būtų galima pasakyti, kad Literatūra, šiaip ar taip, buvo baigtinis resursas – kaip nafta, kaip vanduo – kiekviena nauja sprogstamoji manifestacija jį naudojo ir degino. Jei Literatūros istorija yra naujų idėjų istorija apie tai, kuo Literatūra gali būti, tai esame pasiekę ribą, kur modernizmas ir postmodernizmas šulinį išdžiovino. Postmodernizmas, kuris, žinoma, tėra desperatiškai pervadintas modernizmas, atvedė mus prie žaidimo pabaigos: viskas yra pasiekiama ir niekas nebestebina. Praeityje kiekvienas stiprus sakinys buvo tarsi manifestas, o kiekvienas literatūrinis amžius siūlė tai, kas išeina už normų, dabar viskas yra tik kopijos, išnašos, vaidmenys. Net pats originalumas savaime nebeturi galios mus nustebinti. Esame regėję tiek įvairiausių stiliaus ir formos viražų, kad netgi kas nors originalaus visomis savo sudedamosiomis dalimis turi naujumo metakokybę, dėl to, paradoksalu, akimirksniu yra atpažįstama.

Kai kas gieda seną giesmelę, siūlo grįžti prie ankstesnių papročių, reikalauja, kad Kultūra vėl liptų į savo iškilmių vežimą ir susigrąžintų literatūrinės autorystės svarbą, tačiau jų pretenzingi reikalavimai sutinkami abejone, pašaipa arba tiesiog ignoruojami. „Klasikiniai kūriniai“ nuo senų laikų iki dabar tapo nuolatiniu repertuaru, kaip „Spragtukas“ per Kalėdas. Literatūros prestižas egzistuoja tik kaip liturginė forma, atrodanti taip pat keistai kaip vienuolė metro traukinyje. Kas, išskyrus labiausiai pasipūtusius trečios bangos rašytojus, gali save rimtai laikyti Autoriumi? Kam į galvą ateitų archyvuoti savo elektroninius laiškus ir tviterio komentarus dėkingiems palikuonims? Blanchot atsiskyrimas nebėra įmanomas, kaip ir Rimbaud egzilis ar ankstyva Radiguet mirtis. Nebėra atmetamų ar ignoruojamų – visi akimirksniu publikuojami, be apmąstymų ar pastangų. Autorystė išgaravo, ją pakeitė legionai klaviatūros juodadarbių, dirbančių petys į petį su reklamininkais ir kompiuterinių programų kūrėjais.

Būtų galima teigti, kad šiai naujai tvarkai turėtume būti dėkingi. Šiaip ar taip, negi ne puiku, kad iš savo hobių palėpės išeini kaip pradedantis romanistas? Kad kiti tave galėtų perskaityti – kaip netikėta! Kad žmonės iš viso dar skaito grožinę literatūrą – irgi netikėta. Draugai ir šeimos nariai taip pat mano, kad tai puiku. Tai išleidai romaną! Ar žmonės dar juos skaito? Oho, ką tu pasakysi! Pats faktas, kad išleidai romaną, tarp tavo draugų yra svarbesnis nei tai, kas jame parašyta. Vien tai, kad „Google“ paieškoje tavo vardas pasirodys ne tik prie tavęs nuogo karštame kubile nuotraukos, jau yra šis tas. Ir šitaip autorystės prestižas duoda kelią efemeriško literatūrinio karjerizmo prestižui, kuris greitai pamirštamas.

O kas čia tokio baisaus? Rinkos prekystaliai siūlo nuostabius plepalus, baltąjį triukšmą gerai sutvarkytam gyvenimui. Tegu pražysta tūkstančiai žiedų etc. Galbūt Literatūros baigtis žymi tam tikro poreikio išnykimą. Galbūt tą vaiduoklį reikėtų pamiršti. Kokiam tikslui mums reikia poète maudit pantomimiškos šmėklos, klastingo Rimbaud ar Lautréamont’o šešėlio su buteliu absento ir krauju pasruvusiomis akimis? Mūsų pragmatikams Literatūros mirtis yra tik mirtis jos melodramiško modelio, apgaulingos vilties, kuri nusekė paskui psichoanalizę, marksizmą, pankroką ir filosofiją. Tačiau kiti, ne tokie pragmatiški, suprantame – išgyvename, – kas buvo prarasta. Be Literatūros mes netenkame Tragedijos ir Revoliucijos, o šios dvi yra paskutiniai geriausi Vilties modalumai. Kai dingsta Tragedija, panyrame į tamsą, į gyvenimą, kurio didžiulis liūdesys glūdi tame, kad jis anaiptol ne tragiškas. Trokštame tragedijos, bet kur ją gauti, kai tragedija užleido vietą farsui? Gėda ir panieka – tik tokių reakcijų dabar sulaukia literatūriniai literatūros manifestų skaitymai. Dabar visos pastangos pavėluotos, visi bandymai – mėgdžiojimai. Žinome, ką norime pasakyti ir išgirsti, bet mūsų nauji instrumentai nepataiko į toną. Nebegalime padaryti tai dar kartą ar sukurti iš naujo, nes abu šie veiksmai tapo ekvivalentiški – esame tarsi cirko klounai, negalintys įsisprausti į automobilį. Mums ausyse skamba Pessoa žodžiai: „Kadangi nebegalime išgauti grožio iš gyvenimo, bandome bent jau išgauti jį iš savo negebėjimo išgauti grožį iš gyvenimo.“ Toks mums duotas uždavinys, mūsų paskutinė, geriausia galimybė.

[...]

Ką rašyti per budynes

Pakankamai, nepaprastai daug vilties – tik ne mums.

Kafka

Taigi esame čia, šioje kalno pusėje, ilgimės didžiųjų audros nugairintų plynaukščių, kur mūsų protėviai rašytojai kadaise darė stebuklus, bet žinome, kad gyvename žemumose. Esame ties Literatūros ir Kultūros pabaiga, be drabužių, nusiminę, sutrikę. Kaip vaikai žirgliojame senais batais. Galbūt nesame verti pamėgdžioti net Bernhardo ir Bolaño! Turėtume studijuoti perversiškus rašinėtojus – Davidą Shrigley ir Ivaną Brunetti. Vien tai, kokias priemones jie renkasi, rodo, kad jie susitaikę su lemtimi. Turėtume išjungti kompiuterius, išnešti į prieangį knygas ir užmiršti, kad iš viso mokame skaityti ar kad mums kas nors svarbu. Tačiau tiems iš mūsų, kurie negali pabėgti nuo poreikio rašinėti ar spausdinti, keletas patarimų.

Naudok neliteratūrinį paprastumą. Jis žino, kad žaidimas baigėsi, kad atėjo galas. „Laukinių detektyvų“* stilius yra aiškiai neliteratūriškas, beveik neelegantiškas dėl virtuoziškai neramių naratyvo balsų. Jis yra „smaugiamai atviras“. Netgi Bernhardas, nepaisant jo gramatinių vingrybių, vis dėlto rašo netgi patetiškai aiškiai, jis ne gražina ar puošia, bet išlieja savo nepasitenkinimą. Bedugnei reikia parodymų tvirtumo, jai reikia, kad kitą dieną po išgertuvių išsiblaivęs liudininkas prisimintų, kas įvyko anksčiau. Literatūra nebėra Daiktas Savyje, ji yra apie Daiktą, kuris išnyko.

Venk uždarų formų, nesileisk suviliojamas šedevrų. Noras kurti šedevrus primena nekrofiliją. Rašymas turi būti atviras iš visų pusių, kad tikro gyvenimo juodraštis – niūrus, absurdiškas gyvenimas – galėtų per jį pereiti užimdamas puslapius. Vila-Matasas sako jaučiantis, kad rašančiajam grožinį tekstą būtina parodyti ranką, leisti pasirodyti savo atvaizdui. Tačiau tai absurdiško gyvenimo atvaizdas, rodantis savo ranką literatūroje, ateinančioje po Literatūros. Autorius turi nustoti vaizduoti genijų. Verčiau atskleisti autorių kaip beždžionę, kaip idiotą. Nesikelk į puikybę tapdamas komediantu. Šiame farse tu esi rimtas žmogus; juokdarys yra pasaulis. Tad ne paikiok ar apsimetinėk gudručiu, ne laidyk juokelius ar koketuok, bet atsiverk linksmybei, apvalančiam skausmingam juokui, plėšiančiam šonus ir širdį. Sek savo paties kvailybe tarsi pėdsakais smėlyje.

Rašyk apie šį pasaulį, kad ir apie ką rašytum, apie pasaulį, valdomą mirusių svajonių. Rodyk Vilties, Tikėjimo, Įsipareigojimų, egzaltuoto Rimtumo nebuvimą. Atskleisk praeitį, nuo kurios atitrūkome, ir ateitį, kuri mus sunaikins. Rašyk apie viltį, kuri kažkada buvo įmanoma kaip Literatūra, kaip Politika, kaip Gyvenimas, bet jau nebėra įmanoma mums.

Pabrėžk apsišaukėliškumo pojūtį. Tu nesi Autorius senąja prasme. Tu neparašei Knygos, Tikrosios Knygos. Nepriklausai jokiai tradicijai, jokiam judėjimui, jokiam avangardui. Literatūroje tu nieko nesi pastatęs ant kortos, tikrai ne, kad ir kaip idiotiškai pūstumeisi. Be to, labai mažai žmonių iš tikrųjų skaito – tai irgi įsidėmėk. Niekas neskaito, kvaily! Yra daugiau romanų autorių nei skaitytojų. Yra šitiek daug knygų…

Pabrėžk savo niūrią lemtį. Paminėk, kad pabaiga čia pat. Balius baigėsi. Žvaigždės gęsta, o juodas dangus abejingas tau ir tavo kvailystėms. Tavo, kaip ir Bolaño personažų, ieškojimai baigėsi, pasiklydai Sonoros dykumoje, visų ieškojimų galukely. Keverzoji paikus piešinėlius, kad prastumtum dykumoje laiką. Štai ji, visa tavo kūryba – paikų keverzonių paišymas, kad dykumoje prastumtum laiką.

Nebūk nei kilnus, nei malonus. Juokis iš savęs ir to, ką darai. Meną pulk kaip laukinis, juk esi kanibalas. Atsimink, tik jam mirus ir milijonus metų pragulėjus taršomam varnų, graužiamam šakalų, apspjaudytam ir užmirštam, galėsime atrasti tą paskutinį neįveikiamą kaulo gabalą.

___

* Roberto Bolaño romanas (vert.).

www.thewhitereview.org

Vertė Ž. D.