Meko ir Balbieriaus laukymėje
RAMŪNAS ČIČELIS
Alis Balbierius. Skaidrumos. Eilėraščiai. V.: Homo liber, 2011. 304 p.
Tą ryškų žiemos rytą ėjau Jono Meko ir Alio Balbieriaus Biržų krašto vieškeliu. Pirmojo kelias platus, antrojo – skaidrus. Rankose nešiausi dvi knygas: Meko naktiraščius „Mano naktys“ ir Balbieriaus poezijos rinktinę „Skaidrumos“. Buvo labai šalta, todėl vaisku. Žiūrint į kelią, buvo matyti daugybė spindinčių ledo kristalų. Nežinojau, kur tas kelias prasidėjo, bet jaučiau, kad, kiek beičiau, vis tiek niekur nenutolsiu. Žvalgiausi į šalis – vienkiemiai. Dangus, regis, nusileido labai žemai, sodybos susiliejo su horizontu. Kiek akys aprėpė – pilnatvė ir tuštuma tuo pat metu. Girdėti tylos garsas, ne spengesys. Labai netikėtas vidinės būsenos ir reginių sutapimas. Aš atliepiau aplinką, o ji – mane. Ištiesiau rankas, ir visi mano kada nors sutikti žmonės buvo su manimi. Kaip ir Mekas, visą savo gyvenimą nešiausi akyse. Ir ne vien savo, bet ir tų, kurių negaliu atminti. Jaučiau jų tikėjimo galią, istoriją, kuri buvo ne tekstinė, o regimoji. Pagalvojau: ir čia netoli tenuėjau – mano istorija irgi yra vaizdiniai. Ir tokia ji buvo visada. Švari ir ryški. Bandžiau tarti žodį, bet garsas įstrigo gerklėje. Supratau, apie tai nešnekama, gal tik rašoma. Dar geriau, jei tik matoma. Beveik niekas negalvoja, kad nuostabu yra stebėti grožį iš šalies, o ne vien jį kurti ar vartoti. Daug kas šneka apie traumas dėl pamatytų įvykių, kurių žmogus negalėjo pakeisti, tačiau mažai kas kalba apie ramybės reginius, kuriems žmogus dažnai irgi nedaro įtakos.
Nutariau prisėsti kryžkelėje. Atsiverčiau knygas, ir tikrovė virto sapnu. Vaizdai ėmė plaukti sąmone be jokio apibendrinimo. Pakako tik fiksuoti. Kol trumpam buvau paklusęs miesto triukšmui, sapnuodavau žodžius. Kai grįžau ten, iš kur nebuvau ilgam išėjęs, vaizdai grįžo. Bandžiau suvokti, ką čia veikiu. Pajutau, kad esu smiltis, akmenukas kelyje. Dienai artėjant vidurdienio link, sustiprėjo vėjas – tik dabar akys užmatė šerkšną. Pamatė tada, kai jau beveik per vėlu.
Kol laukymėje bandžiau pajusti Meko, Balbieriaus ir Biržų gamtos ryšį, tylėjau ir nejudėjau. Gamta atgijo, ėmė šurmuliuoti – štai sniegena nuplasnojo, štai ir stirnaitė visu greičiu nuskuodė palauke. Visa linkėjo ramybės. Tolumoje į miestelio šventovę skubėjo močiutės, o man skambino Balbieriaus eilėraštis „Varpas“, buvau ramesnis už vėją, nes žinojau, kad nieko nepakeisiu savo „titaniškomis“ pastangomis. Vis labiau ryškėjo „mažų ir asmeniškų dalykų“ grožis. Maniau, kad asmeniškumas yra sąlyginis, nes visada yra praeitis, o apie ateitį galvoti nereikia. Tikėjausi, kad visi atsakymai glūdi praeityje. Ir, deja, bergždžiai mokiausi ją skaityti. Viskas kartojasi, tačiau kaskart snaigė krinta vis kitaip. Ji, perėjusi žemę ir dangų, atklydo į mano delną. Iliuzija būtų manyti, kad mano pasirinkimas, kuriuo keliu žengti toliau, būtų lemiantis kažką ypatinga, nepaprasta. Supratau, kad geriausia būtų apskritai nesirinkti, leistis nešamam laiko ir erdvės kaitos, pasaulio tėkmės. Be plano, numatymų, apskaičiavimų. Sėdėčiau čia sau ir niekam netrukdyčiau. Regis, kur dar, jei ne Meko žemėje, gali rasti geresnę vietą, kurioje tau niekas netrukdytų.
Vis dėlto žiemos diena trumpa – ima temti. Laikas žengti. Vis aiškiau, kad, kiek besistengčiau, jau niekur iš čia nenueisiu. Namai laukia visada. Mano namai – laukai. Mėnulis atspindi mane, kėblinantį ne keliu, o laukyme. Mėnuo – tai visos Žemės išvirkščioji pusė, bet vaiski dienos šviesa buvo mielesnė. Mėnulis visgi žaismingesnis. Jis žino, kur dabar einu. Aš pats – ne. Praleidau visą dieną, visą gyvenimą, į tai, ką mačiau, žiūrėjau nustebęs, išplėtęs akis, bet tikslo nesupratau. Jis nežinomas niekam. O aš tiesiog nieko apie nieką nežinau. Sėdžiu, einu, regiu, fiksuoju…
Ir tik susiruošęs poilsio supratau, kad ši diena buvo pirmoji pasaulyje. Ir aš esu pirmasis žmogus, nes į tai, kas gražu, žvelgiu be kaltės jausmo, įtampos. Man svarbesnis ne kitas žmogus, o gamtos gyvastis. Ji yra visų žmonių pradžia ir pabaiga. Mekui ir Balbieriui – ir kelias nuo pradžios iki pabaigos.
Alis Balbierius. Skaidrumos. Eilėraščiai. V.: Homo liber, 2011. 304 p.
Tą ryškų žiemos rytą ėjau Jono Meko ir Alio Balbieriaus Biržų krašto vieškeliu. Pirmojo kelias platus, antrojo – skaidrus. Rankose nešiausi dvi knygas: Meko naktiraščius „Mano naktys“ ir Balbieriaus poezijos rinktinę „Skaidrumos“. Buvo labai šalta, todėl vaisku. Žiūrint į kelią, buvo matyti daugybė spindinčių ledo kristalų. Nežinojau, kur tas kelias prasidėjo, bet jaučiau, kad, kiek beičiau, vis tiek niekur nenutolsiu. Žvalgiausi į šalis – vienkiemiai. Dangus, regis, nusileido labai žemai, sodybos susiliejo su horizontu. Kiek akys aprėpė – pilnatvė ir tuštuma tuo pat metu. Girdėti tylos garsas, ne spengesys. Labai netikėtas vidinės būsenos ir reginių sutapimas. Aš atliepiau aplinką, o ji – mane. Ištiesiau rankas, ir visi mano kada nors sutikti žmonės buvo su manimi. Kaip ir Mekas, visą savo gyvenimą nešiausi akyse. Ir ne vien savo, bet ir tų, kurių negaliu atminti. Jaučiau jų tikėjimo galią, istoriją, kuri buvo ne tekstinė, o regimoji. Pagalvojau: ir čia netoli tenuėjau – mano istorija irgi yra vaizdiniai. Ir tokia ji buvo visada. Švari ir ryški. Bandžiau tarti žodį, bet garsas įstrigo gerklėje. Supratau, apie tai nešnekama, gal tik rašoma. Dar geriau, jei tik matoma. Beveik niekas negalvoja, kad nuostabu yra stebėti grožį iš šalies, o ne vien jį kurti ar vartoti. Daug kas šneka apie traumas dėl pamatytų įvykių, kurių žmogus negalėjo pakeisti, tačiau mažai kas kalba apie ramybės reginius, kuriems žmogus dažnai irgi nedaro įtakos.
Nutariau prisėsti kryžkelėje. Atsiverčiau knygas, ir tikrovė virto sapnu. Vaizdai ėmė plaukti sąmone be jokio apibendrinimo. Pakako tik fiksuoti. Kol trumpam buvau paklusęs miesto triukšmui, sapnuodavau žodžius. Kai grįžau ten, iš kur nebuvau ilgam išėjęs, vaizdai grįžo. Bandžiau suvokti, ką čia veikiu. Pajutau, kad esu smiltis, akmenukas kelyje. Dienai artėjant vidurdienio link, sustiprėjo vėjas – tik dabar akys užmatė šerkšną. Pamatė tada, kai jau beveik per vėlu.
Kol laukymėje bandžiau pajusti Meko, Balbieriaus ir Biržų gamtos ryšį, tylėjau ir nejudėjau. Gamta atgijo, ėmė šurmuliuoti – štai sniegena nuplasnojo, štai ir stirnaitė visu greičiu nuskuodė palauke. Visa linkėjo ramybės. Tolumoje į miestelio šventovę skubėjo močiutės, o man skambino Balbieriaus eilėraštis „Varpas“, buvau ramesnis už vėją, nes žinojau, kad nieko nepakeisiu savo „titaniškomis“ pastangomis. Vis labiau ryškėjo „mažų ir asmeniškų dalykų“ grožis. Maniau, kad asmeniškumas yra sąlyginis, nes visada yra praeitis, o apie ateitį galvoti nereikia. Tikėjausi, kad visi atsakymai glūdi praeityje. Ir, deja, bergždžiai mokiausi ją skaityti. Viskas kartojasi, tačiau kaskart snaigė krinta vis kitaip. Ji, perėjusi žemę ir dangų, atklydo į mano delną. Iliuzija būtų manyti, kad mano pasirinkimas, kuriuo keliu žengti toliau, būtų lemiantis kažką ypatinga, nepaprasta. Supratau, kad geriausia būtų apskritai nesirinkti, leistis nešamam laiko ir erdvės kaitos, pasaulio tėkmės. Be plano, numatymų, apskaičiavimų. Sėdėčiau čia sau ir niekam netrukdyčiau. Regis, kur dar, jei ne Meko žemėje, gali rasti geresnę vietą, kurioje tau niekas netrukdytų.
Vis dėlto žiemos diena trumpa – ima temti. Laikas žengti. Vis aiškiau, kad, kiek besistengčiau, jau niekur iš čia nenueisiu. Namai laukia visada. Mano namai – laukai. Mėnulis atspindi mane, kėblinantį ne keliu, o laukyme. Mėnuo – tai visos Žemės išvirkščioji pusė, bet vaiski dienos šviesa buvo mielesnė. Mėnulis visgi žaismingesnis. Jis žino, kur dabar einu. Aš pats – ne. Praleidau visą dieną, visą gyvenimą, į tai, ką mačiau, žiūrėjau nustebęs, išplėtęs akis, bet tikslo nesupratau. Jis nežinomas niekam. O aš tiesiog nieko apie nieką nežinau. Sėdžiu, einu, regiu, fiksuoju…
Ir tik susiruošęs poilsio supratau, kad ši diena buvo pirmoji pasaulyje. Ir aš esu pirmasis žmogus, nes į tai, kas gražu, žvelgiu be kaltės jausmo, įtampos. Man svarbesnis ne kitas žmogus, o gamtos gyvastis. Ji yra visų žmonių pradžia ir pabaiga. Mekui ir Balbieriui – ir kelias nuo pradžios iki pabaigos.
