Malda

AISTĖ KISARAUSKAITĖ

„Vakariniame kalno šlaite…“ Rašau, nors taip jau esu rašiusi. Negaliu paaiškinti, kodėl man kartais galvojasi ši frazė. Matyt, turėčiau ją įgyvendinti, sukurti apsakymą, kur kelius siekianti sausa žolė šnara einant gerai pažįstamu takeliu, į kalną kopti man nėra sunku – netoli. Rugsėjo popietinė saulė raiški, aštri ir oranžinio atspalvio, žemė čia vulkaninės kilmės – beveik raudona. Anglų raudona – pasakytų tapytojai. Debesys tik ties kalno viršūne, vienas, nors dažnai užsilaiko ir beveik niekad nelyja, gal tik kokį kartą per metus ar du. Kvepia dulkėmis, praėjusiomis ožkomis, granatmedžiais, kurie kažkur netoli tikrai turėtų būti. Bet vakariniame kalno šlaite nieko daugiau nematyti, tik sausa gelsva neaiškių smilgų sėklomis traškanti žolė, kai kur mažos bevardės uogos ir raudonas dirvožemis. Takelis, kuriuo ateinu, gerai išmintas, nors pasirodau čia tikrai retai – paskutinį kartą lankiausi, kai parašiau aną tekstą. Aš nežinau, kodėl man į galvą ateina mintis, kad ten sėdi tipas su šviesios odos kaubojiškais batais, medinės sulankstomos kėdės kojos nuo jo svorio susmigusios į žemę. Kamera turėtų iš lėto parodyti pradžioje batų padus, tada kilti aukštyn iki jų krašto. Jis sėdi ištiesęs kojas, apautas dideliais nunešiotais batais. Man jie atrodo bjaurūs, tinkami nebent Marlboro pasakų šalyje. Toliau – stambiu planu džinsai, aptrinti, bet visada „Levi’s“, šiek tiek purvini. Marškiniai raudonai languoti, taip pat ne vakar skalbti, sukišti į kelnes, kaip niekas dabar nenešioja. Taip vaizduoja kaubojus seni klipai ir cigarečių reklamos.

Žinodamas mano silpnybę, šis nenusakomo amžiaus tipas išsitraukia „Marlboro“.

– Gaila, tu nerūkai, – sako jis.

Žiebtuvėlis pigus, atrodo, kad pirktas kioskelyje prie Vilniaus autobusų stoties, plastikinis, kadmio žalias, kaip pasakytų tapytojai. Ir labai nedera prie bendro stiliaus.

„Kažin, kurioje šalyje tai galėtų įvykti?“ – kartais, dažnai pamąstau aš. Žemė kaip Kretoje, žolė, kvapas. Bet galėtų būti Ispanija ar daugybė kraštų, kurių aš nežinau. Visa nepažinta Amerika. Vakariniame kalno šlaite vakarėja. O aš neaišku kodėl prisimenu šunį, kuris liko pas dukrą.

„Norėčiau paglostyti“, – pamanau.

– Pasiimk kėdę, – sako jis, pasisukdamas savo apšepusiu profiliu.

Žinau – tai privaloma filmų herojams, kad atrodytų vyriškiau. Stilinga. Prie šono atremta sulankstyta kėdė, tereikia ištiesti. Nuo mano svorio atsisėdus jos kojos susminga į purią kadmio raudonio žemę, kaip pasakytų tapytojai. Nuo mūsų driekiasi ryškūs ultramarino šešėliai. Ilgi.

– Kad jau nerūkai, gal arbatos išgersi? – klausia rodydamas į pastatytą ant žemės termosą.

– O kokia arbata?

– Dilgėlių, – sako jis išpūsdamas dūmus aukštyn. – Į tave neneša? – klausia, matydamas aiškiai, kad vėjo nėra. Neneša jokių dūmų į mane.

– Ne.

Aš galėčiau čia prasėdėti valandas. Šuo lakstytų per sausą ochros spalvos žolę lodamas iš džiaugsmo. O kailis būtų pilnas nežinomų sėklų. Jei tai Graikija, turėčiau jausti jūros buvimą. Druską. Pušis. Alyvmedžius. Bet čia niekad nieko nėra. Tik labai mažas gabaliukas neaukšto kalno vakarinio šlaito. Dvi sulakstomos medinės kėdės ir sėdintis tipas, įžūliai ištiesęs ilgas kaubojiškais batais apautas kojas. Jis puikiai supranta, ką aš manau, ir juokiasi. Visada juokiasi. Bet vis tiek atrodo gerokai vienišas. Aš nežinau, kodėl kartais galvoju: „O mes seniai nesimatėm…“

Staiga kokį vakarą suprantu, kad jo pasiilgstu. Kaip galima pasiilgti tipo, kuris sėdi apšepęs kažkur, aš net nenutuokiu kur? Kartais, matyt, tenka gerokai manęs palaukti, kol susiprantu ateiti. Būna, kad randu jį įnikusį į knygą.

– Ką čia turi? – pasidomiu.

– Plutarchą. Gaila, kad tu neskaitei, labai geras, – sako jis. – Paskaityk.

O aš karštligiškai bandau prisiminti, kas ten rašoma, nes knygą (matyt, specialiai) užvertęs padėjo pavadinimu žemyn. Rašydama šį tekstą bandau prisiminti. Nežinau, kodėl man galvojasi tas Plutarchas. Čia ir jo, matyt, tik fragmentas. Tuo galėtų tekstas ir baigtis, nes aš beveik nieko daugiau nežinau. Gal pasėdžiu kažkiek, tikrai gurkšnoju arbatą. Mes kalbamės, kol sutemsta. Vakaras šiltas, kaip Graikijoj. Jis atsistoja, kartais pavaikšto. Išsitraukia pakelį, prisidega dar cigaretę. Atlošęs galvą dūmus išpučia aukštyn. O mes vis kalbamės apie medžius. Apie šešėlių spalvas vakarėjant.

– Kokia čia spalva? – klausia jis kartais manęs, rodydamas į išdžiūvusią žolę.

– Ochra, – aiškinu, – geltona ochra.

– Čia kaip išgalvotas draugas, – replikuoja dukra. – Kai nerandi tokių, kokių reikia, susigalvoji.

Ir aš ja tikiu.

– Čia toks vyras, kokį norėtum turėti, – sako draugė.

– Visai įmanoma, – linksiu galva, – nors mano idealas visad buvo laisvais kostiumais vilkintys intelektualai ilgais antikvarų pirštais, žongliruojantys žiniomis apie vynus. O šis Marlboro krašto vyrukas nelabai toks. Tik šypsena gerai pažįstama. Iš kur? Nežinau. Mes sėdėdami kalbamės apie projektus.

Mano draugė, labai susidomėjusi NLP (tokiu neurolingvistiniu programavimu, jei kam neaišku), kartą man pasakojo, kaip reikia pasikviesti savo angelą sargą. Ji sakė, kad reikia sušukti AŠ ČIA ir jis pasirodys.

– Gal tu mano angelas sargas? – paklausčiau Marlboro šalies tipo, žiūrinčio kažkur man už peties. Ten nėra jokių gražių vaizdų, už to mano peties – kitas kalnas, apaugęs sausa geltona žole, su traškesiu barstančia sėklas. – Ei, aš čia, – sakau taip negarsiai, kad jei ką, neapsijuokčiau.

– Paprašyk, ko nori, – sako draugė. – Jis gali išpildyti.

Mano angelas sargas avi kaubojiškais batais, rūko prisidegdamas žaliu „Maximos“ žiebtuvėliu ir geria dilgėlių arbatą. Nejuokinkite. Jis gyvena tik mano vaizduotėje. Tačiau kodėl man kartais galvojasi, kad mes šnekame šiltą vakarą temstant? Kad manęs pasiilgsta?

Jis turbūt kaskart mane išduria, apsimesdamas, kad yra tik mano tekstų herojus. Ir kaskart man norisi garsiai sušukti:

– Ar žinai, kaip baisu, kai galiausiai tu viską išpildai? Net tai, ko neprašiau, ko labiausiai bijojau? Ką man daryti su tavo puikiais sprendimais, davusiais naujas pradžias? Ką man daryti su tomis pradžiomis?

Jei tai būtų mano angelas sargas, būtų nelengva. Man reikėtų daug ką aptarti. Turėtume sukurti naujų planų, nes aš prašyti nemoku. Kad būtų lengviau, apsiribotume žodžiu „projektai“.

– Ir ką jūs veikiate savo didybėj, kai mes, paprastieji, nebemokam ateiti? Turėtum gerokai liūdėt?

Jis tyli ir rūko, kažkodėl nusisukęs. Matau tik apšepusį neskustą skruostą.

Suprantu, kodėl kartkartėmis tipenu takeliu per bevardėm uogom traškančią žolę. Išlankstau medinę kėdę. Sėsdama jaučiu, kaip jos kojos susminga į kadmio raudonio žemę. Dar norėčiau paglostyti šunį.

– Gal galėtum kitam kartui įsigyti kokį aviganį? – lyg netyčia pasiūlau.

Man atrodo, kad šis tipas toks vienišas. Jau senokai čia sėdi, kitaip būtų namie nusiskutęs. O jei aš ilgai nesusiprasiu ateiti? Tegul turi kažką, kas lakstys po žolę ieškodamas nesamų pėdsakų. Gulės šalia lekuodamas ir vis prašys pakasyti paausį. Man viskas gerai, aš šį kartą kaip nors prasisuksiu, mano norai palauks.

– Sugalvojau naują projektą, – garsiai ištariu, – noriu, kad tu turėtum šunį. Ir aš retkarčiais čia užsukusi jį galėsiu paglostyti. Tu deramai išauklėsi – kad klausytų komandos „greta“ ir nelotų be reikalo.

– Geltoną? – klausia kažkodėl sumirksėjęs.

– Ochros spalvos, – sakau, – geltonos ochros. O jo vardas galės būt Plutarchas.

Tegul mano angelas sargas turi bent šunį. Tada kartu augintume vieną, nors ir mano vaizduotėje lakstantį šunį. Nes mes, paprastieji, sakykime atvirai, ne visada sugebame laiku pasirodyti.