Ir vėl Huxley

MARIUS PLEČKAITIS

Aldous Huxley. Beždžionė ir esmė. Romanas. Iš anglų k. vertė Irena Jomantienė. K.: Kitos knygos, 2011. 216 p.

Kad jau laukėm „Kitų knygų“ leidyklos seniai pažadėto romano „Beždžionė ir esmė“, tai laukėm. Praėjo laukimo metai, ir „Beždžionė ir esmė“ pasirodė korporacinių ir andergraundinių knygynų lentynose. „Na čia tai bus!“ – visi kalbėjom byliai ir mintyse, skuosdami įsigyti dar vieno Aldouso Huxley intelekto produkto.

Visada rizikinga leisti dar vieną rašytojo romaną po keleto itin sėkmingų (negalioja masių korifėjams: Danui Brownui, Paulo Coelho, J. K. Rowling). Sunkiau apginti užimtą Olimpą nei jį atakuoti. Po „Puikaus naujo pasaulio“, „Salos“, „Suvokimo durų“ (neminiu tik „Geltonojo Kroumo“) lietuvių apetitas buvo pasiekęs neregėtas aukštumas, taigi jo nepasotinti buvo palyginti lengva, tereikėjo slystelti.

Taigi pradedame skaityti 1948 m. originalo kalba išleistą knygą ir susiduriame su dviaše romano struktūra: iš vienos pusės – tai dviejų scenaristų pokalbiai, kelionė ir mintys apie Gandhi (romanas prasideda jo nužudymo dieną), iš kitos – čia pateikiamas rastas liūdnus postdestrukcinius laikus aprašantis scenarijus. Beždžionių diktatas, pajuokiami žmonės, garsenybių fragmentinis įklijavimas į tekstą. Atrodo, kad Huxley mėgino viską, kas tik įmanoma, sudėti į vieną ne per didelės apimties knygutę. Deja, nepavyko. Skaityti neįdomu, nes knyga parašyta per sprangiai, šaltai, patosiškai. Ją išgelbėtų nebent pritaikymas teatrui, pavertimas pjese. Deja, kol kas neteko skaityti originalo, tad vertėjos Irenos Jomantienės nuopelnus vertinti sunku.

Knygos aprašymas man įdomesnis ir skaitomesnis už pačią knygą. Beje, taip būna gana dažnai. Juk norėdamas parduoti silpną produktą apie jį bent jau gražiai parašyk (šiuo atveju – apatiniame viršelyje, anotacijoje), bent jau dizainą žiūrėtiną sukurk. Nenoriu sudaryti įspūdžio, kad tai be galo silpna knyga ar neverta net vakarinio pavartymo, bet tikrai gerokai nusileidžia ankstesnėms, išleistoms lietuviškai (gal išskyrus „Geltonąjį Kroumą“). Man pritars ir Tomas Marcinkevičius, romaną „Šiaurės Atėnuose“ apžvelgęs sausio 6 d.

Knyga nepasiūlo mielo vientisumo ar neprisitaikėliško šėlsmo. Tenka plaukioti drungname vieno žmogaus fantazijų ežere. O jei įdomu skaityti tik pačiam autoriui, tokių tekstų neverta išplukdyti iš stalčiaus teritorinių vandenų. Pateikiu pirmą pasitaikiusią „Beždžionės ir esmės“ vietą:

PASAKOTOJAS

Klausi, kokia ta žemė? Ir aš atsakau,

Bet kuri sena žemė,

Ir Garbė, žinoma, yra Beždžionių karaliaus,

O dėl Vilties –

Telaimina tave Dievas, bet vilties nėra,

Tik beveik beribė tikimybė

Staiga

Arba kankinamais sprindžiais

Pasiekti galutinį ir nepataisomą

Atlėgį.

Letenos ant čiaupų stambiu planu; paskui kamera atsitraukia. Iš suspaustų dujų cisternų per niekieno žemę vienas priešais kitą raitydamiesi artėja geltonų dujų srautai.

PASAKOTOJAS

Įnosės, mano bičiuliai, Įnosės – tarp žmonių nepaplitusi arklių liga. Bet nesijaudinkit, Mokslas lengvai ją pavers visuotine.

(p. 51)

Argi ne šakar makar makalynė? Belieka laukti rimtesnių Huxley vertimų, pavyzdžiui, mokslinių straipsnių rinktinės.