Ikiliteratūriniai gla_Monai ir pervirš literatūrinis čyruonėlis
VIGMANTAS BUTKUS
Daiva Povilaitienė. Eroso signatūra. Poezija. K.: Ramduva, 2010. 64 p.
Stasys Bulzgys. Žalią viesulą apsikabinę. Lyrika. Š.: Saulės delta, 2011. 72 p
Antropologai praktikuoja tokią taktiką, kai lyginant yra aptariami du tos pačios prigimties, bet skirtingi ar net labai skirtingi reiškiniai, dydžiai. Pavyzdžiui, dvi civilizacijos požiūriu nepaprastai skirtingos bendruomenės ar tų bendruomenių pagrindiniai ritualai. Keista, bet per tokį lyginimą atsiskleidžia tokios lyginamųjų savybės, kurios, lyginamuosius žvalgius tik atskirai ir vien uždarai, liktų nepastebėtos. Arba liktų nepastebėti kiti svarbūs dalykai, pavyzdžiui, tam tikri dėsningumai, principai.
Daivos Povilaitienės poezijos knyga „Eroso signatūra“ ir Stasio Bulzgio lyrikos knyga „Žalią viesulą apsikabinę“, pirma, pavieniui kažin ar būtų patraukusios mano dėmesį, antra, yra nepaprastai skirtingos, tiesiog kontrastingos. Pirmoji pasižymi visiška poetinės formos anarchija ir stebėtinu žodžių srauto astruktūriškumu, tikru ir susimuliuotu dėmesiu kūniškumui, erosui, antroji – klasikinių formalių poezijos dėsningumų skrupulingu paisymu ir griežta žodynine disciplina, atida gamtiškumui, religinei, tikybinei sričiai. Tačiau kone nuo pirmo žvilgtelėjimo į vienos ir kitos knygos tekstus nepaliko nuojauta, kad tarp šių dviejų knygų yra sunkiai nusakoma giluminė jungtis. Nuojauta, prisipažinsiu, keista. Turbūt ir jums taip pasirodys, kai kaip reprezentatyvius knygų tekstus pacituosiu du fragmentus – vieną iš vienos knygos, kitą iš kitos.
Štai Povilaitienės eilėraščio „Gla_Monų jurodivystė – II“ pabaiga:
[…] Suspaudei delnu supainiojai vyskupaujantį švelnumo karštine moters būstą pereinantį kaitriai ulbančios laimės vergijos aksomo estetika išmušta pagunda nusijuokiu sugertas išstūmimas nėra veiksmas Panyri perskeli šlaunis budeliu suvirpini perregimybės auką vos žvilgtelėjęs inde įdagas Aš jo skandinamas centras nebe žmogussujungtas nesuvaržytu pilnatvės plūsmu
(p. 37)
Ir trijų posmų Bulzgio eilėraščio „Čyruonėlis“ pirmas ir paskutinis posmai:
Pavasaris. Ir žemės grumstas jau sušilo. Tik vieversio giesmė dar nevilioja. Užmiršome namie išaustą rupų milą, Bet vieversio užmiršti nevaliojam.[…]
Tikėkime: išauš dar išsvajotas rytas ir mus pradžiugins mielas čyru vyrū. Laukimo džiaugsmo ašaros per skruostus ritas, paguodos trelės, rodos, vėl pažyra.(p. 23)
Sakysite, kad kvailystė ieškoti jungčių, ir dar gelminių, tarp vieno ir kito autoriaus. Sakysite, kad tarp „Gla_Monų jurodivystės – II“ ir „Čyruonėlio“ nieko bendra nėra ir negali būti, nes tai absoliučiai kitokių, net priešingų rašymo strategijų tekstai (jau minėjau, kad tuodu tekstus išsikėliau apskritai kaip reprezentuojančius abi knygas, nors galėjau tuo tikslu pasirinkti turbūt bet kuriuos kitus knygų eilėraščius ar jų fragmentus). Sakysite, kad autorių skirtingos, net poliariškos poetinės orientacijos badyte bado akis.
Viskas taip, bet paklausykime įžvalgių fenomenologinių-recepcinių Wolfgango Iserio samprotavimų, sulietuvintų Aušros Jurgutienės rūpesčiu ką tik išleistame literatūros teorijų dvitomyje: „Taigi autorius ir skaitytojas turi kartu pasinerti į fantazijos žaismą, o tai būtų visiškai neįmanoma, jeigu tekstas pretenduotų būti kas nors daugiau negu žaidimo taisyklės. Skaitymas suteikia pasitenkinimą tik tada, kai į žaidimą įsilieja mūsų kūrybiškumas, tai yra kai tekstas leidžia panaudoti mūsų gebėjimus. Be abejo, tokia sąveika produktyvi tėra tada, kai neperžengiamos tam tikros ribos, o tai gali atsitikti dviem atvejais: pirma, kai tekste viskas pasakoma pernelyg tiesmukai, antra, kai jis mums pasirodo visiškai neaiškus. Taigi nuobodulys ir suvokimo sunkumai yra tai, kas rodo mūsų nedalyvavimą tekste“ (XX amžiaus literatūros teorijos, t. 1, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2011, p. 22).
Bulzgio tekste iš ankstesnių jo segmentų poetinė kultūrinė lietuvio skaitytojo atmintis, primaitinta maironiškų-marcinkevičiškų gamtinės vaizdinijos patirčių, jau automatiškai, kone pagal ritmą numato kitą segmentą. Pavyzdžiui, po sušilusio pavasarinio „žemės grumsto“ be jokios estetinės žaidybinės intrigos numato ateisiant pavasarinį vieversį ar panašiai, t. y. yra išbloškiama į tiesmuką nuspėjamybę. Povilaitienės „Gla_Monų jurodivystės – II“ ar turbūt bet kurio kito „Eroso signatūros“ teksto atveju kiek skaidresnis vienas po kito einančių segmentų nuspėjamumas, vadinasi, ir jų koreliacija su skaitytojo vaizduote bei lūkesčiais yra kone neįmanomi. Dažniausiai net neįmanoma atsekti segmentų ribų, atsekti, kokia yra kūrinio prasmių ir vaizdų logikos sintaksė, galbūt aiški tik pačiam rašančiajam. Pavyzdžiui, surasti logines pauzes, kurias įgalintų bent minimali skaitančiojo suvokimo ir teksto siūlomų žaidimo taisyklių atitiktis, negalima dėl paprastos priežasties: tos žaidimo taisyklės visiškai neaiškios („Suspaudei delnu supainiojai vyskupaujantį švelnumo karštine / moters būstą pereinantį kaitriai ulbančios laimės vergijos…“).
Taigi kreipiu link to, kad abi knygos turi, pakartosiu, gelminių sąsajų. Tos sąsajos pasireiškia tuo, kad jos abi, kaip pasakytų Iseris, neleidžia į skaitymą įsilieti mūsų kūrybiškumui, arba per déjà vu pobūdžio nuspėjamybės sukeliamą nuobodį („Žalią viesulą apsikabinę“), arba per neįveikiamus suvokimo sunkumus („Eroso signatūra“) blokuoja mūsų dalyvavimą tekste. Nėra kuriamas kūrybingas, kitaip tariant, poetinių intrigų prisodrintas dialogas, kuris būtų suvokiamas ir priimamas kaip toks dialogas. Tuo požiūriu „Gla_Monų jurodivystė – II“ ir „Čyruonėlis“ – kad ir kokie skirtingi išoriškai būtų ir kokie skirtingi perskaičius atrodytų – lietuvių poezijos, lietuvių poetinės kalbos raidos procesą bent minimaliai sekančiam skaitytojui yra vienodai nebylūs, nes estetiškai „neįžaidinami“.
Gali kilti pagrįstas klausimas: jei taip yra, tai tuomet kodėl iš viso apie juos imtis rašyti? Pagrindinė priežastis, matyt, kyla ne iš tradiciškai suprantamo literatūrinio, tiksliau, literatūrologinio intereso, nes toks, kaip skaitytojas gali spręsti iš pateiktų tekstų fragmentų, čia sunkokai galimas, bet iš literatūros antropologijos diktuojamo intereso. Pastarasis šiuo atveju užgriebia dvi bendruomenes, kurių vieną sąlygiškai galima pavadinti maištingąja, o kitą – konservatyviąja. Buvo, yra ir bus rašančių žmonių grupė, kuri šventai įsitikinusi, kad lietuvių poezijos poetiniai ir pasaulėžiūriniai atradimai baigėsi ties romantine, neoromantine ir neoneoromantine Maironio–Salomėjos Nėries–Marcinkevičiaus paradigma, kad jų uždavinys – eiliuoti neišduodant šios paradigmos priesakų, kad tik šios paradigmos tekstai apskritai tėra verti vadintis poezijos vardu. Lygiai taip pat buvo, yra ir bus žmonių grupė, kuri mano, kad literatūra prasideda nuo jų, kad jie yra atskaitos taškas, kad jų pasiūlytas, jų manymu, moderniškas, originalus rašymo būdas, stilius turį padaryti ir daro perversmą poezijoje, poetinėje kalboje.
Ir vienų, ir kitų nuostatų besilaikantys rašantieji bendruomene mano pavadinti tik perkeltine prasme, nes daugybės leidyklų leidyklėlių pasaulin palydėtų poezijos knygų autoriai vienas apie kitą gali visiškai nieko nežinoti, o dažniausiai ir nežino. Dažnai nežino vienas ištikimai marcinkevičiškai eiliuojantis iš Panevėžio apie kitą taip pat eiliuojantį iš Vilniaus, nežino poezija „eksperimentuojantis“ šiauliškis apie panašų eksperimentatorių kaunietį. Literatūros antropologijos požiūriu aktualiausia ne abiejų grupių rašančiųjų tarpusavio žinomumas ar ryšiai, kurie gali būti, gali nebūti, bet tai, kad jų vidujybės manifestacijos panašios, kad yra panašūs vaizduotės „įforminimo“ mechanizmai.
Kita vertus, svarbu tai, kad per tiedvi grupes galima aiškiau artikuliuoti aktualiosios lietuvių literatūros, poezijos ribas – ribas tokio poetinio literatūrinio teksto, kuris, anot Iserio, sugeba kūrybiškai išjudinti, „įžaidinti“ mūsų fantaziją.
Įsivaizduokime begalinę tiesę, kuri kažkur per vidurį turi ilgą, labai ilgą atkarpą, prasidedančią nepastoviu, paslankiu tašku A ir užsibaigiančią tokiu pat nepastoviu, paslankiu tašku B. Ties A prasideda tai, ką galėtume pavadinti aiškiau struktūruotomis, suprantamomis ir priimtinomis kūrybingo žaidimo taisyklėmis, ties B tos taisyklės pasidaro tokios sterilios, permatomos ir aiškios, kad žaidimas yra dar lyg ir galimas, bet jau anaiptol nebe kūrybingas, nes kiaurai „permatomas“, gerokai monotoniškas ir visai pabodęs. Įprastas literatūrinis gyvenimas ir vyksta nuo paslankaus taško A, siūlančio dar labai sudėtingo, solipsistiško, bet jau suprantamo žaidimo taisykles, tokio „Finegano šermenų“ džoisiško ar „Molojaus“ beketiško žaidimo, iki paslankaus taško B, išgryninančio lengvas, skaidrias ir aiškias taisykles, kažkokias radauskiškas, kurios, anot Tomo Venclovos, jau balansuoja ant trivialumo (paties taško B) ribos, bet šios ribos niekada neperžengia.
Tarkim, eilutės „prie amžino laiko novatoriaus aky nebylaus pirma savęs / atsidavimu sanglaudėji į kraterio kraštą spūdžio Vašeliu / nekintantis žmoGaus_o akte užšąlančios ugnies sąsagos / dviem sąŽmonių nulemtos sąjungos pomirtinio vaidmens […]“ („Eroso signatūra“, p. 20) yra dramatiškos pačiu savo kreipimusi į kitą, nes yra skirtos (jei jau publikuojamos knygoje) estetinei komunikacijai, o pastaroji neįvyksta. Šios eilutės puikiai atspindi gana dramatišką visos literatūrinės bendruomenės, niekaip neperžengiančios taško A ribos, situaciją. Kalbėjimas lyg ir literatūrinis, bet sykiu per mažai artikuliuotas, kad toks taptų, jis veikiau ikiliteratūrinis, preliteratūrinis, toji bendruomenė kalba(si) preliteratūrine kalba, kuri, prisipažinsiu, savotiškai žãvi savo masyvu, savo nuorodomis į galimą painią kalbančiojo vidinę vaizdiniją, apie kurią esi priverstas spėlioti, nes jos iššifruoti negali. Negali vaizduotėje bent kiek adekvačiau „atsidavimu sanglaudėti į kraterio kraštą“ per „sąŽmonių nulemtos sąjungos pomirtinį vaidmenį“, nes paprasčiausiai neturi „sanglaudėjimo“ nei „sąŽmonių“ sąvokų ar vaizdinių patyrimo, jų atminties, jų įsivaizdavimo galimybės, bet lyg ir nujauti, kad už jų pinasi vyniojasi sudėtinga solipsistinė vaizdinija, siekianti būti įtekstinta.
Tokio tipo eilutės kaip: „Krinta kvepėdamos snaigės – / tartum balčiausios lelijos. / Šventės laukimas jau baigės – / tamsą šviesa pasivijo“ („Žalią viesulą apsikabinę“, p. 7) – yra jau už taško B žaidimą pratęsiančios-ištęsiančios bendruomenės kalbėjimas. Kalbėjimas irgi lyg ir literatūrinis, bet sykiu jau pervirš literatūrinis, tiesiog steriliai literatūriškas. Sterilumą rodo visa kas: nuo rimo, kai „snaigės“ vejasi „baigės“, iki aukštosios leksikos (baltumas, tamsa, šviesa, šventė…) ir semantinės pakilios posmo visumos. Taip kalbančios bendruomenės patosingas žavesys, bet sykiu ir dramatizmas – tobulai išgrynintų ar, tiksliau, įsivaizduojamai tobulose formose užskliaustų vaizdinių mimoziškas vytimas tiesiog akyse. Šių vaizdinių savo syvais nebegali maitinti skaitančiųjų vidujybė, nes jai tiesiog nebėra kaip ir kur plėtotis.
Povilaitienės knyga „Eroso signatūra“ ir Bulzgio knyga „Žalią viesulą apsikabinę“ yra tolimi, bet susisiekiantys indai. Jos abi ženklina bendruomenes (ir pačios yra paženklintos tų bendruomenių), kurios savo buvimu apskliaudžia aktualiąją lietuvių poeziją ir, gal jai to nejaučiant, tam tikra prasme ją saugo: išgrynina ir dar labiau įteisina.
