Daiktų matavimas
JUOZAS ŠIKŠNELIS
Netolimas tas laikas, kai atstumą matavome žingsniais, daiktų apimtis – sprindžiais, skaičiuodami nustatinėjome, kiek kilometrų nuo žaibo iki žemės. Dar skaičiavome, kiek gegutė iškukuos metų gyventi, nors prieš akis – ištisas gyvenimas. Etalonų sąvoka buvo žinoma iš mokyklos programos, bet tai buvo sunkiai protu aprėpiamas dalykas, todėl taikėme lyginimo principą: daiktą prie daikto. Pirminiam etaloniniam daiktui nustatyti naudojome mamos siuvėjo metrą, nes kaime turinčius staliaus metrą galėjai suskaičiuoti rankos pirštais. Ne tik turėjo, bet ir be vargo galėjo išmatuoti ir tuo pasididžiuoti. Beliko pavydėti. O laikas – ta mus lydinti, supanti ir liūliuojanti substancija, jos nematuoti negali net primityvūs žmogeliai, nemokantys suskaičiuoti iki trijų. Sieninis laikrodis, pamenu, buvo išdažytas linksmomis spalvomis, bijau suklysti, bet kas dabar paneigs, – su garsiojo Šiškino paveikslo reprodukcija. Jis ramiai dirbo savo darbą, t. y. rodė laiką, kuris seniai nugrimzdo į Letą, beje, su vaikystės svajonėmis, kukurūzais, vienu žvilgsniu neaprėpiamais ravėti paskirtais kolūkio cukrinių runkelių laukais, Belka ir Strelka kosmose ir amžiams sustojusiu laikrodžiu su Šiškino meškinais. Be etalonų, būtina prisiminti standartus. Būdavo GOST ir daugiaženklis numeris. Paskui atsirado kokybės ženklas, kažkuo panašus į mersedeso ženklą. Tik ne kokybe, be abejo. Tai turėjo būti garantija, kad suvartojęs produktą nesusirgsi pasiutlige ar diarėja.
O meilė, tas jausmas, neišvengiamai sekiojantis iš paskos. Myliu kaip… Mato nerasdavome, nes kiti aplink esantys daiktai būdavo neišmatuoti ir nestandartizuoti. Gyvenome netobulame pasaulyje, apsupti nepažinių, nes nematuotų daiktų. Niekas dėl to nesikrimto, tai nekėlė stresų ar, dar blogiau, kompleksų, kurie, žinia, ilgainiui virsta rimtesnėmis bėdomis. Bet blogiausia ar, ką gali žinoti, gal atvirkščiai – net nebandėme įsivaizduoti, kad pasaulyje gali gyventi žmonės, žinantys visų aplink esančių daiktų ir reiškinių matmenis. Pavyzdžiui, naktį pažadintas toks žmogus išberia: mano ūgis metras septyniasdešimt, svoris šešiasdešimt aštuoni, įnagio ilgis dvidešimt du, guliu dviejų metrų dešimt centimetrų ilgio lovoje trisdešimt šešių kvadratinių metrų kambaryje, kuris yra keturiasdešimt dviejų kvadratinių metrų bute, kainavusiame dvylika tūkstančių Vagnoriaus žvėriukų, dabar jo rinkos kaina apie šimtą dvidešimt tūkstančių litų. Ir taip toliau, ir panašiai. Net sapnuote nesapnavome, kad šalia žinių, jau esančių tų žmonių galvose, dar jų rankose, spintelėse, lagaminėliuose ir kišenėse yra šimtai gudriausių prietaisų, galinčių išmatuoti viską: medinius, akmeninius, geležinius, cementinius, plastikinius, popierinius ir kitokius kietus daiktus, aiman! Skysčius (pavyzdžiui, degtinės stiprumą), dūmus ir netgi dujas, kurios kartkartėmis pučia vidų, ir gerai prisitaikius galima uždegti degtuką, tada pasigirsta daug garsesnis dumstelėjimas, lydimas mėlynos liepsnos. O tokių žmonių buvo visais laikais. Tik būtina pasakyti, kad šalia daiktų matavimo jų užsiėmimas buvo matuoti ir mintis. Ar jos, gražiai suguldytos ir sušukuotos, telpa galvoje, ar jos suveltos ir kyšo pro ausis, akis, nosį bei burną. Netgi kokios spalvos tos mintys, kokio ilgumo, ar atitinka etaloną, standartą, užfiksuotą registruose. Negalėjome apie tai žinoti, nes manėme, jog pasaulis yra gražus, tobulas, tikslingas ir egzistuoja vien tam, kad mums taip patogu. O daiktai ir jų žmonės arba atvirkščiai irgi yra tam, kad mums taip patogu.
Klausimas turėtų skambėti taip: kas geriau – žinoti daikto matmenis ar jų nežinoti? Ar daiktų matmenų žinojimas kelia intelekto koeficientą, moko neklysti (Dieve, argi toks mokslas gali egzistuoti), žengti takais dorybių, anot vienos giesmės? Pavyzdžiui, pažįstu keletą, kurie tobulai žino mano kompiuterio parametrus ir neužsikirsdami gali juos išberti, jaučiu oro virpėjimą, garso bangos nemaloniai kutena klausos nervus (paprastai tokių žmonių balsai būna nemalonūs, pastebėjot?), bet lieku abejingas tai dėžei, kuria fiksuoju mintis, kad paskui užkraučiau jas jums, garbieji skaitytojai. Beje, dėžė, dar vadinama kompiuteriu, irgi abejinga mano mintims, nors jomis kartais labiau linkęs pasidalinti su ja nei su žmona, kuriai esu prisiekęs prieš Dievą. Taigi reti žmonijos egzemplioriai, tobulai žinantys, pavyzdžiui: Asus A73E / 17.3″ LED HD+ / Pentium B940 / Intel HD3000 / 4GB DDR3 / 320GB / DVDSM / noOS, paklausti apie šios dienos orą, mirkčioja, mikčioja, kasosi pakaušį, kol galop nukreipia kalbą kita linkme. Atseit mes aukščiau už buitį, kaip kažkada sakė vienas raštininkas. Atmintinai žinoti daikto matmenis dar nieko nereiškia, kaip ir tai, iš ko jis pagamintas ir kaip veikia.
Žinia, šitame rašte, kaip tikriausiai pastebėjo ne vienas, labai nesiterliojant painiojami daiktai ir žmogiškieji jausmai bei potyriai. Kitaip sakant, viskas sudaiktinama, subuitinama, kad lengviau būtų išmatuoti. Todėl nepaminėti, kuo matuojamas lietuviškumas, patriotizmas, būtų nusikaltimas. Kur buvai Sausio tryliktąją, kaip balsavai Kovo vienuoliktąją? Štai jums matai, jei pataikai atsakyti. O kuo matuojamas kolaboravimas? Tūlas atsakys: KGB bylos storiu, suprantama, jei tos bylos kas nors neišnešė, neišvežė, nenutekino ir nepaviešino.
Bet keičiasi laikai ir viskas tobulėja, gerėja, genda arba nustoja egzistuoti. Kur tai matyta, kad graboriai nematuotų numirėlių, siuvėjai nematuotų klientų. Dabar toks laikas atėjo. O tai galėtų reikšti tik viena: visi mes esame išmatuoti nuo galvos plaukų iki kojų pirštų nagų galiukų – visas mūsų materialiai apčiuopiamas ir dvasiškai neapčiuopiamas būvis. Išmatuoti ir suskaičiuoti, sunumeruoti ir suskirstyti. Į lentynėles ir stalčiukus. Todėl nėra ko tūpčioti. Standartas.
