Apokalipsės nebus

Laiku ir nelaiku

Tuomet Dievas tarė Nojui ir su juo buvusiems sūnums: „Štai aš sudarau savo sandorą su jumis ir jūsų būsimais palikuonimis, su visais gyvūnais, esančiais su jumis, – paukščiais, galvijais ir visais su jumis buvusiais žemės gyvuliais, kurie tik išėjo iš arkos. Aš palaikysiu savo sandorą su jumis: niekad daugiau visi marieji gyvūnai nebus tvano vandenų išnaikinti, niekad daugiau nebus tvano žemei nuniokoti. Ir šis, – Dievas pridėjo, – bus ženklas, kurį aš duodu visiems amžiams, mano sandoros tarp manęs ir jūsų bei visų su jumis esančių gyvūnų. Savo lanką padėjau į debesis, ir jis bus ženklas sandoros tarp manęs ir žemės. Kai supūsiu viršum žemės debesis ir pasirodys debesyje mano lankas, aš atsiminsiu savo sandorą, kuri yra tarp manęs ir jūsų bei visų mariųjų gyvūnų, ir vandenys niekad daugiau netaps tvanu visiems mariesiems sunaikinti.“

Pr 9, 8–15

Apokalipsės nebus, bent jau Dievo sumanymu, nes taip Dievas Šventojo Rašto žodžiais pažadėjo bibliniam Nojui ir jo sūnums, sudarydamas sandorą su jais ir jų palikuonimis, ir su visais gyvūnais, kuriuos Nojus išgelbėjo, visiems amžiams. Apokalipsės nebus, ir galime būti ramūs. Tik jos nebus ne dėl žmogaus nuopelnų. Juk prieš sudarydamas šią Sandorą Dievas buvo pamąstęs sau: „Niekad daugiau nebepasmerksiu žemės už žmonių kaltes, nes žmogaus širdies polinkiai yra pikti nuo pat jaunystės. Niekad daugiau nebenaikinsiu visų gyvūnų, kaip esu padaręs. Ligi tik žemė tvers, sėja ir pjūtis, šaltis ir šiluma, vasara ir žiema, diena ir naktis nesiliaus“ (Pr 8, 21–22).

Žmogaus širdis nuo pat jaunystės linkusi į pikta, ir dėl to kenčia gyvūnai ir žemė. Todėl nėra reikalo sunaikinti visos žemės su visais gyvūnais. Pats žmogus turi atsakyti už savo veiksmus.

Šios Biblijos eilutės teikia vilties, bet kartu ir slegia. Jas prisimeni kiekvieną kartą, kai susiduri su tuo blogiu, kylančiu iš žmogaus širdies, – pykčiu ir neapykanta, klasta ir panieka. Ir kartais apima neviltis, lyg būtų sugrįžęs „tas, kurio vardas netariamas“, ir pasaulis skendėtų nesibaigiančioje tamsoje ir mirties alsavime į nugarą. Tačiau niekas nesugrįžo, nes niekas nebuvo išėjęs ir pasitraukęs. Tai nuolatinė žmogiška realybė, tamsioji kiekvieno pusė, su kuria tenka kiekvienam ir kiekvienai kasdien susidurti. Kuri kartais tampa nesuvaldoma, prasprūsta į viešumą. Kartais sąmoningai jai suteikiama visa veikimo laisvė, ieškant visokių (kartais racionalių, kartais fantastinių) pateisinimų, paverčiant, kaip neseniai pasakė vienas išmintingas žmogus, tolerancijos sąvoką keiksmažodžiu, kas atveria kelią keiksmažodžiu paversti ir tokias sąvokas kaip užuojauta, meilė, gerumas ir supratimas ir kitas panašias, nurodančias savybes, kurioms dažniausiai reikia pastangų, valios. Tada tai, kam deklaruojama meilė (Tėvynė, tauta, religinė bendruomenė ar kas tik nori), tampa šios neapykantos įkaitais. O ko gi verta meilė, kurios pagrindas – juoda, mirtį nešanti neapykanta? Argi iš tiesų nėra už ką ir dėl ko mylėti, kad tik neapykanta ir panieka kitiems ir kitokiems gali ją palaikyti gyvą ir rusenančią?

Iš tiesų išmintingai parinktas Biblijos tekstas prasidedančiai gavėniai – Dievo sudaryta Sandora su biblinėje perspektyvoje matomais visos žmonijos protėviais – Nojumi ir jo sūnumis, turint omenyje ir jų palikuonis, tai yra mus. Mes jau esame Sandoroje su Dievu. Ir tos Sandoros ženklas – vaivorykštė. Visos vaivorykštės spalvos, simbolizuojančios visą žmogišką įvairovę. Ir tą Sandorą kiekvieną kartą galime prisiminti, regėdami visas vaivorykštės spalvas, ir Dievas kiekvieną kartą, matydamas tas spalvas, prisimins savo sudarytą Sandorą su visa, kas mirtinga. Kad šios ateinančios savaitės iki Prisikėlimo šventės taptų savaitėmis, per kurias galėtume prisiminti šią Sandorą ir jos prasmę – įveikti pilkumą ir juodumą, tamsą ir mirtį savyje, kartu ir elementaraus žmogiškumo degradavimą ir mirtį, leidžiant Prisikėlimo ryto saulės šviesoje sušvytėti visoms vaivorykštės spalvoms – įvairovei mumyse ir kituose. Žmogiškumas neapsiriboja tuo, kuo mes skiriamės nuo gyvūnų, – tuo širdies polinkiu į pikta. Jį užpildo, išpildo, „realizuoja“ kartais pastangų reikalaujantis šviesos siekis, kaip pastangų reikalauja prisikėlimas. Ne mirčiai mes esame, bet gyvenimui. Ir taip kaip saulei nutvieskus dingsta nakties baimės, taip ir Prisikėlimo šviesoje turėtų dingti visos tos baimės, gimdančios iracionalią neapykantą. Tas, kuris prisikėlė ir yra Gyvas, gali ir mumyse prikelti tą žmogiškumą, išplėšti jį iš tamsos ir jos gimdomų baimių. Tad gyvenkim!

-akp-