Apie žaidimus

JULIUS KELERAS

Neprisimenu, kas pirmas sugalvojo tą žaidimą. Galiausiai, koks skirtumas.

Gal jis (nors, žinoma, niekada neprisipažintų), neturėdamas ką daryt, kai jos telefonas isteriškai užimtas arba, kaip jis galėtų pagalvot, frigidiškai neatsako, netgi minkant tuos pačius mygtukus dešimtimis būdų? Neatsako. Niekaip neatsako, nors ir hipnotizuotum jį, užkalbinėdamas Šeherezados istorijom ir Kamasutros pozom, maldaudamas ir prisiekinėdamas, žadėdamas, keikdamas, niršdamas. Daugiausiai, žinoma, niršdamas. Niekaip. Nieku būdu. Nigde. Nada. Zero.

Gal ji, kaip nupraustą kūdikėlį pasidėjusi vienaakį ciklopą ant švarutėlės, nesuterštos pagalvės ir sadistiškai besimėgaujanti mirkčiojančiu žydroku ekranėliu? Nevykėliškas hipnozės seansas, neaprašytas jokiose post- ir pre-froidiškose praktikose? Vienintelis kliniškai neklinikinis atvejis, kuriam nereikia formuliarų ir jokios psichoterapinės žaismės. Papildomų personažų, šalutinių dramaturginių linijų, režisūros ir brangiai kainuojančio apšvietimo. Vienintelis nedaug kam, išskyrus juodu, težinomas buitinis įvykis, į kurį veikiausiai nesureaguotų jokia pasaulio policija, nebent Zimbabvės, kuri, manau, susidomėtų bent jau telefono modeliu ar kitu kilnojamuoju turtu, jei, jiems kažkuriuo būdu atsidūrus toje šalyje, tokio per kokią nors kratą būtų aptikta.

Autoriaus nuotrauka

Gal tu, gyvenantis aukštu žemiau ir laiptinėje kaskart vis atidžiau nužvelgiantis smuikišką aukštyn žemyn migruojančią jos figūrą, kuriai, regis, negresia neviliojanti violončelės ateitis? Bent jau tuo tarpu. Ir, žinote, tai ją guodžia. Ar nors per plauką guodžia jį, tuo tarpu žinoma nėra. Analai tyli, tačiau, kaip visuomet, tereikia šiek tiek lukterti.

Gal tu, gal jis, gal ji. O gal net aš, kažkada. Štai kokie variantai.

Žodžiu, nesvarbu, kas ir kada sugalvojo. Tą žaidimą, kuris buvo arba yra žaistas. Gramatika bartų už tą – yra žaistas. Bartų galvon suaugusios, prie rusvų fanerinių stalų sėdinčios, mandagiai besišypsančios redaktorės, kvepiančios steriliu DOVE muilu ir kažkokiais japoniškais kvepalais, apie kuriuos nieko neišmanau, tačiau vis tiek esu įsitikinęs, kad jie japoniški. Kitaip negali būti. Ir pavadinime koks nors žaviai kvepiantis migdolinės merginos vardas – Ajumi, Hina, Hiromi ar Aiko. Bartų mane tos redaktorės, baksnodamos pirštu į Didžiąją lietuvių kalbos gramatiką, reikalaujančią reglamentuotas higienos ir disciplinos priemones taikyti visiems tekstams. Netgi tiems, kurie niekada nebus parašyti, arba tiems, kurie muilinoms taisytojoms liks amžinai juoduojančiu ir anaiptol neerotišku Bermudų trikampiu, kurio taip lengvai nedepiliuosi ir nedekonstruosi. Tame pasaulyje kaip kokiame Palangos bendrajame pliaže liepos įkarštyje viskas yra matoma. Tad man tas žaidimas yra žaistas. Nieko nežinau apie kitus, bent jau man taip nutinka, kai ima ir krūvon sulimpa, susilieja du laikai, dvi laiko slinktys, kaip du akimoju užsidegę ar jau kadų kadės nepastebėtai degantys ir vienas kitą vaikantys ir tuo pat negailestingai naikinantys miško ruožai, pamiršau, kaip girininkų žargonu jie vadinas. Viską pamiršau, išskyrus vieną dviejų laikų samplaikoj iškylantį laiką, jis iššoka aukštyn kaip skęstančio ranka, mėginanti nusitvert debesio. Juk skęstant, pripažinkime, dažnai plieskia saulė, bet ir ją tuomet užmirštu, nes skęsti tiesiog yra retas ir ne kiekvienam mirtingajam prieinamas malonumas. Dažnokai pamirštu daiktų ar reiškinių pavadinimus, paskui juos reikia sugalvoti iš naujo, nes daiktai be pavadinimų neegzistuoja. Niekas neegzistuoja, jeigu aš nepavadinu. Jeigu tu, jis ar ji pavadina – irgi. Bet aš vis tiek turiu tai pervadint, nes vėliau neatpažinsiu, nes tai bus pavadinta kito kalba. Turiu, privalau pervadint, nes negalioja. Kaip nekomposteruotas troleibuso, kuriuo daug metų nevažinėju, bilietas. Kaip suprantate, jei jau prabilau ir taip išsidaviau apie bilietus, troleibusų parkas gali turėti rimtų pretenzijų man, įmanoma, kad jie vieną gražią saulėtą dieną gali net apskaičiuoti įspūdingą kompensacijos sumą. Už ilgametį nevažinėjimą. Už ignoravimą, trigubą išdavystę, klastą ir pavydą. Už visas nenupirktuose talonuose prarastas skylutes. Už visas Šekspyro ir Miltono tekstuose suskaičiuotas nuodėmes ir prasižengimus. Už neišmokėtas kontrolierių ir vairuotojų pensijas. Už dvidešimt metų netinkamai prižiūrimus troleibusų ūsus. Ir t. t. Čia jau niekaip nieko nepervadinsi, nors bandyti galima. Tai irgi žaidimas, bet ne mano, nes būsiu golfo kamuoliuku, užuot buvęs golfo lazda. Tai tas pat, kaip antraip žiūrėti pro žiūroną ir nutolinti tikrovę, užuot ją priartinus. Ir jokio vandens, kuriame galėtum nuskęsti. O kartu ir jokio žaidimo.

Žodžiu, grįžkime. Tai kas pirmas sugalvojo aną žaidimą? Tiesa, dar neaišku kurį. Jų tiek daug. Vienus žaidžia moterys, kitus – vyrai, trečius – vaikai. Vyresni, gerokai vyresni žmonės irgi žaidžia, bet jų žaidimai arba kruopštesni, arba pasižymi sutirštinta nepakanta realybei, privertusiai juos pasenti, susenti, nusenti – vadinkit kaip norit. O kaip kitaip? Kas už tai atsakys? Štai praeinu pro Aušros vartus. Virpantis apyliesis barzdotos senyvos moters smakras prie pat Aušros vartų, tiksliau, jau po jais, kur viršuje gieda nesenstantys švelniažandžiai angelai ir iškilmingai dvelkia mira. Randuotas vyriškis be kojų ant kažkokios įtartinos spalvos fanerinės lentos, ištiesęs delnus taip, tarsi ant jų tuoj nusileistų vienas iš tų baisiųjų Rilkės angelų. Vaikas, beveik vaikas, žvilgsniu perversiantis bet kurį Galijotą. Ištinusį, sergantį, prasigėrusį, mirštantį gatvėje… Henrikinė daktarija su visa savo žudikų komanda prieš myriop smerkiantį berniūkščio žvilgsnį tebūtų itin komiška, išsivėpusi Galijoto parodija. Nelygiavertis priešininkas. Neužsidegęs degtukas. Langas, kuriame niekada nebūta stiklo, nebent apgailėtina nešvari, seniai praplyšus ir purvu apnešta plėvė, neapsauganti nuo žvarbos ir vėjo. Nuo nieko. Tuščias komodos stalčius, kuriame nėra net seniai mirusio žiogo, nebent iškarpa iš seno pageltusio laikraščio apie sodybos prie Panevėžio teritorijoje rastus kūnus. Tik tiek. Taigi, kas norit pasenti, pakelkit rankas? Kas norit pasenti, du žingsnius į priekį? Kas norit sparčiai sutrūnyti… nėra, deja, norinčių, o jei pasitaiko, tai jie lekia tiesiai į laikinąjį Seimą arba amžinąją Vasaros gatvę. Sakykit ką norit, o aš rinkčiaus amžinybę, kažkaip patikimiau. Ten bent aišku, kad nieks kėdės tau sėdinčiam neištrauks kaip ir kąsnio iš burnos. Nebent įdės, o ten bus viskas amžina, net peiliai ir šakutės – ir tie. Nepasidabruoti, vienkartiniai gal, paprasti, išlankstyti kaip artritu sergančio pirštai. Vasaroj šakučių ir peilių, atrodo, neduoda, bet tikrojoj amžinybėje jų bus su kaupu. Net per daug. Galima bus žaisti naujus žaidimus, tikiuosi, pavyks sugalvoti. Juk reikia ir naujų? Kas iš tų senųjų „Katės ir pelės“ arba „Būsi trečias“? Liaudžiai reikia naujų pramogų, tą kaip niekad suprantu. Viena mano pažįstama sakydavo: „Aš nemeluosiu – aš apgausiu.“ Štai kaip naujieji žmonės kuria naujus žaidimus. Niekas nebemeluoja, tiesiog tyliai ir turbūt talentingai apgauna kaip pelė katę. Juk toks pasaulis, tiesa? Visi laimingi. Ypač tie, kuriuos apgavo. Juk jie žino, kad jiems nemelavo. Jų sąžinė rami. Ir kačių, ir pelių. Ir jokių vasarų, jokių seimų, t. y. šeimų, kur riejamasi, kas išneš šiukšles ar įleis pro duris įkyriai skambinantį svečią. Tai irgi žaidimas. Bet brutalesnis. Jis išsirutulioja bematant, net nepastebint, kas pirmas padavė teniso kamuoliuką. Atsako laukt netenka. Jis jau čia pat. Jis už durų. Jis kliedi – jo vardas greitis ir jis nori viską išspręsti akimirksniu. Jam nerūpi, kas teisus. Tiesiog sprendimas keliauja iš vienos stalo pusės į kitą, paskui persikelia į lauko teniso aikštelę ir tik žiūrėk, kad nebūtų kraujo. Žaidimas irgi. Kai kam kraujas irgi žaidimas. Ir ganėtinai bespalvis. Kaip ištirpęs ar tirpstantis sniegas, kuris daugiau niekam netinka, tik kanalizacijos angai. Bet kuriai angai, kuri galėtų pasiimti sniegą už dyka. Buvusį sniegą. Sniegą, kuriam jau nėra vardo. Tai ne vanduo. Tai kitkas. Tai labiau primena kraują, kuriuo buvo žaista, bet tai irgi ne kraujas. Ir ne vanduo. Tai žaidimo elementas. O jis, kaip netikėtai iš visatos atskriejusi molekulė, galimas daiktas, susijungs su kita ir taip gali rastis naujas žaidimas, kurį, irgi galimas daiktas, žais ji ir jis. Tik ji ir tik jis. Ir nevadinkite to slaptąja kėglių partija, nes – visai įmanoma – jie žais taip atvirai, kad jiems net nekils mintis apie jokį žaidimą.