Algimanto Miškinio miesteliai

Šių metų vasario 2-ąją profesorius, Lietuvos mokslų akademijos narys korespondentas, architektūros istorikas, urbanistikos, kultūros paveldo tyrinėtojas ir kolekcininkas Algimantas Miškinis Lietuvos nacionaliniam muziejui ir kartu savo šaliai įteikė neeilinę dovaną – apie 23 000 vienetų mažosios lituanistinės ikonografijos (miestų ir miestelių fotografijos bei atvirukai, istorinių įvykių ir vietų vaizdai) ir senųjų kalendorių rinkinį, apimantį XIX–XX a. vidurio laikotarpį. Ta proga buvo atidaryta paroda (rengėja – muziejaus ikonografė Dalia Keršytė). Gimęs 1929 m. Kaune, A. Miškinis 1954 m. baigė Kauno politechnikos institutą, dirbo įvairiose mokslo ir švietimo institucijose, parašė 26 monografijas ir kitokio pobūdžio leidinius (pavyzdžiui, 1995–2007 m. penkių knygų seriją „Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės“), buvo 23 knygų bendraautoris, parengė daugiau kaip tūkstantį mokslinių ir publicistinių straipsnių. Pateikiame keletą fragmentų iš A. Miškinio pasisakymų per spaudos konferenciją.

Viskas prasidėjo nuo to, kad su tėvais vaikui teko nemažai pavažinėti po Lietuvą. Tėvo gimtosios vietos buvo netoli Ukmergės – Balninkų miestelis (dabar – Molėtų r.), o mamos – kaimas palei Čekiškę (Kauno r.). Bekeliaujant ėmė dominti miesteliai, kuriuose buvo įsimenančios architektūros statinių: gyvenamųjų namų, bažnyčių, sinagogų, ir kuriuose buvo sukurta, sakyčiau, vyravo tarsi ypatinga atmosfera su šurmuliuojančiais prekybininkų ir amatininkų centrais. Juose netrūkdavo ir apsipirkti iš kaimų atvykstančių žmonių. Tuo metu man, vaikui, visa tai atrodė nuostabu ir įdomu. Kai mokantis aukštojoje mokykloje – Kauno politechnikos institute – iškilo reikalas rinktis mokslinio darbo temą, pirmoji kilo mintis, kad tai galėtų būti miesteliai… Kilo klausimų, ką daryti, kad suvokčiau, kokie jie buvo seniau ir tuo metu, kai jau rimčiau užsiėmiau architektūros tyrimais, kokia buvo jų raidos dinamika… Supratau, kad būtina rinkti ne tik archyvinę architektūrinę medžiagą, bet ir retą miestelių istorijos ikonografiją. Seni atvirukai ir nuotraukos, netgi dailininkų darytos apmūsijusios graviūros – domino visa, kas vaizdavo miestų ir miestelių visumą ar atskiras aikščių erdves, pastatų grupes ir jų detales. Supratau, kad tai ypač malonus darbas ir kad būnu tose vietose, kuriose ir privalau būti.

Plungė iki didžiojo miesto gaisro 1931 m. 1929.V.15

Ir tada prasidėjo mano kolekcionavimas, kuriam pagrindinį stimulą suteikė mokslinis darbas. O kolekcionavimas šia moksline tema vyko rašant daugiau nei dvi dešimtis architektūrai skirtų knygų ir daugybę straipsnių, rengiant dvi disertacijas. Dirbdamas prie mokslinių studijų nuodugniai naudojausi surinkta ir vis papildoma ikonografine medžiaga. Kai daugmaž aprašiau surinktą ikonografiją, faktiškai likau be darbo… Tačiau tai, kad mano kolekcijos dailės ikonografija dažniausiai buvo pasirašyta žymių dailininkų, paskatino rinkti dailės kūrinius. Visų pirma ėmiau rinkti akvareles, nes pats būdamas studentu jas liejau, vėliau kaupiau įvairią Lietuvos dailę, dar vėliau – Europos ir Rytų kraštų dailę… Taip pat sukaupiau savaip unikalią senųjų kalendorių, arba metskaitlių, kolekciją. Per beveik šešiasdešimt metų tapau, sakyčiau, universalaus sukirpimo kolekcininku. Dar rinkdamas miestų ir miestelių atvirukus pajutau, kad reikia pereiti ir prie kitų vaizdinės dailės žanrų. Tada ėmiau labiau domėtis istoriniais atvirukais, piliakalnių atvaizdais, gamtos vaizdais, įvairiai užfiksuotomis etnografinėmis realijomis. Susidarė platus domėjimosi laukas. Beje, sovietmečiu istorines ir menines vertybes kaupiau per daug nesiafišuodamas, nes partiniai „draugai“ panašius nedraugus išvadindavo spekuliantais ir viešai diskreditavę su jais elgdavosi kaip tinkami, be to, toks užsiėmimas, kaip matėme iš žiniasklaidos išskalambytų pavyzdžių, domino ir kriminalinį pasaulį.

Manau, kad daug vertingos dokumentinės medžiagos esame praradę, ir tuo požiūriu mano kolekcija turi šiek tiek didesnę vertę negu kai kurie žinomi muziejų rinkiniai. Pavyzdžiui, Motiejaus Valančiaus „Žemaičių vyskupystė“ buvo parašyta remiantis daugeliu autentiškų dokumentų, kurių jau seniai nebėra. Vadinasi, jei jų niekas nebūtų rinkęs, neturėtume unikalaus istorinio veikalo. Panašūs dalykai dėjosi ir su istoriniais Lietuvos miesteliais – žinome, kas daugeliui iš jų nutiko karo metais ir sovietmečiu… Daugelis pastatų buvo perstatyti, vietoj etniniu požiūriu vertingų statinių iškilo silikatinių plytų brūzgynai. Taip tarsi radosi naujoji mano kolekcijos vertė. Todėl manau, kad ne aš turiu ja disponuoti, ne mano namuose ji turi būti, bet pirmiausia prieinama visiems besidomintiems specialistams, todėl manau, kad Lietuvos nacionalinis muziejus jai yra pati geriausia apsaugos ir prieinamumo vieta, nes įsitikinau, kad jame profesionaliai tvarkomos ikonografinės vertybės. Be to, šią kolekciją nutariau atiduoti to vertiems muziejininkams ir kartu visai šaliai todėl, kad jau penkiolika metų su Kauno valdžia ir vietiniais muziejais tariausi, kad mano rinkiniai – ikonografija, dailė, archyvas, fototeka – būtų saugomi vienoje vietoje Kaune. Deja, Kauno valdžia nepriaugo iki to, kad suprastų, jog tai – ne asmens užgaida. Manau, kad tai yra tam tikrą visuomeninę kultūrinę reikšmę turintis reiškinys. Supratau, kad jiems tai nereikalinga… Kai tuo klausimu pirmąkart nuėjau pasikalbėti su miesto meru ir pasiūliau kolekcijoms eksponuoti ir saugoti suremontuoti griūvantį buvusios Italijos ambasados pastatą, manęs paklausė: „O kas iš to miestui?“ Be to, vėliau išgirdau, kad miesto galva nesuprantąs, kodėl aš tai darąs, juk veltui atiduodąs kolekciją, už kurią esą būčiau gavęs didelius pinigus, kažkas čia esą ne taip, gal su mano sveikata ne viskas gerai… O kas man iš tų pinigų, ko jie verti prieš kultūros turtus? Manau, kad mecenavimo programos gali atsirasti tik tose valstybės ir savivaldybių grandyse, kurios mato nevienadienę perspektyvą. O jei valdininkai to nesuvokia ir penkiolika metų nedaro nieko, kas jiems pridera, akivaizdu, kad jie kažko tikisi… Niekada nedaviau kyšio, niekam nieko nedovanojau, nes, pavyzdžiui, visus savo kolekcijų katalogus išleidau savo lėšomis, o tai man, mokslininkui, buvo nemažos sumos. Todėl manydamas, kad artėju prie lemtingųjų gyvenimo slenksčių, maždaug prieš metus pasibeldžiau į Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorės Birutės Kulnytės duris. Išgirdau tvirtus žodžius, kad dėl kolekcijos priėmimo ir sutvarkymo darbų nėra problemų…

Skuodo senamiestis. Apie 1936-1940 m.

Kaip kaupiau kolekciją? Pirmojo domėjimosi etapo pagrindiniai skatintojai, žinoma, buvo giminės, jų pagalba ir dovanos. Peržiūrėjau visa, kas buvo kaupiama daugelio giminaičių albumuose, skryniose, palėpėse… Vėliau ėmiau bendrauti su kultūros paveldu besidominčiais inteligentais, kultūrininkais, užmezgiau ryšius su kolekcininkais ir ėmiau domėtis, kur tai, kas man priimtina, galima gauti, išsimainyti, nusipirkti… Vėliau susipažinau ir su žymiausiais sovietmečio rusų kolekcininkais, ėmiau su jais susirašinėti (jie daugiausia rinko tuos meno kūrinius, kuriuos leido emigravę rusų dailininkai). Tuo metu iš Maskvos, Leningrado, Kijevo, Donecko ir kitų miestų kolekcininkų buvo įmanoma gauti įdomios lituanistinės medžiagos – kiek pavyko surinkti, ji atsidūrė Lietuvoje, mano rinkinyje. Kai kurių vertingų dailės kūrinių ir ikonografinių retenybių gaudavau iš išlikusių dvarininkų, valdininkų, karininkų ir kitų „anos gadynės“ palikuonių. Dar vienas gana nemenkas mano kolekcijos šaltinis – vaizdinė ikonografinė medžiaga ir dailės kūriniai, gauti darbo reikalais lankantis įvairių mūsų krašto regionų miestuose ir miesteliuose. Juose pasidomėdavau, kas iš vietinių žmonių domisi senove, istorija, kultūra, kas kaupia senienas ir retus daiktus. Paprastai tai buvo vietos šviesuoliai, inteligentai – mokytojai, žurnalistai, gydytojai, kunigai. Kartą nuvažiavau į Skuodą. Ten pasiklausinėjau senbuvių ir sužinojau, kad istorinę medžiagą atsidėjęs kaupia mokytojas Jonas Kuliukas. Apsilankiau pas jį ir įgijau prieškario nuotraukų – mokytojas neseniai buvo grįžęs iš tremties, gyveno itin skurdžiai apstatytame kambarėlyje, jam buvo reikalingi pinigai. Pasakojo, kad per tremtį jo nuotraukų albumus ir knygas išsaugojo kaimynai. Po kelerių metų vėl apsilankęs Skuode J. Kuliuko gyvo neberadau. Kadangi domino likusios nuotraukos, iš kaimynų gavęs giminaičių adresą nuvažiavau pas juos į kaimelį Biržų rajone. Jie man padovanojo dominančias fotografijas vien todėl, kad pažinojau mokytoją… Skuode dar susipažinau su siuvėju Vladu Damuliu, nuėjęs pas jį sužinojau, kad turi įsigijęs pluoštą niekur kitur iki tol man nežinotų senosios Plungės fotografijų, darytų iki didžiojo miestelio gaisro 1931 m. O dar labiau šis skuodiškis nustebino pasakydamas, kad istorines relikvijas galįs ramiai atiduoti žmogui, kuriam tai nuoširdžiai įdomu ir kuris geriau žinosiąs, kaip naudingiau jas paviešinti šalies labui. Taip pat dažniausiai bendrą kalbą rasdavau su miestelių dvasininkais. Mielai prisimenu dalykišką ir geranorišką bendravimą su Broniumi Bulika Jiezne ir Vievyje, Juozu Stakausku Žasliuose, Petru Rauda Svėdasuose, Albinu Šilkiniu Punioje, Kiaukliuose ir Musninkuose, evangelikų reformatų senjoru Petru Jašinsku Biržuose, evangelikų liuteronų senjoru Vilhelmu Burkevičiumi Kaune.

Dovanodamas savo apie 23 000 vienetų miestelių fotografijų ir atvirukų kolekciją Lietuvos nacionaliniam muziejui iškėliau dvi sąlygas. Pirma, kad eksponatai būtų saugomi aukščiausiu muziejiniu lygmeniu – kiekvienas atskirame popieriniame vokelyje, kuriame nesusiliestų su ilgainiui agresyviai imančiomis veikti medžiagomis. Antra, kad būtų parengtas ir išleistas išsamus iliustruotas kolekcijos sąrašas-katalogas. Tiesą sakant, darbas jau pradėtas – 2009 m. Lietuvos nacionalinis muziejus išleido katalogą „Lietuvos istorija atvirukuose ir fotografijose: nuo seniausių laikų iki XX a. vidurio“.

Parengė Juozas Šorys