Vaistai nuo stabmeldystės

Laiku ir nelaiku

Daugiau nebesiremkite tuo, kas buvo,

nebemąstykite apie tai, kas seniai praėjo.

Štai aš kuriu naują dalyką!

Jis dabar jau reiškiasi, negi nematote?

Net per dykumą tiesiu kelią,

net tyruose atveriu upes.

Jie – tauta, kurią sau sukūriau,

kad skelbtų mano šlovę.

Tu nešlovinai manęs, Jokūbai,

tau nusibodau aš, Izraeli!

Tu savo nuodėmėm mane apkrovei,

nusikaltimais varginai mane.

Aš, aš – tas, kuris dėlei savęs

naikina tavo nusižengimus, –

aš tavo nuodėmių neatsiminsiu.

Iz 43, 18–19. 21–22. 24b–25

Štai dar vienas dieviškos gražbylystės pliūpsnis, kurį perduoda mums nuo advento jau pažįstamas bevardis Babilono tremties pranašas, vadinamas Antruoju arba Deutero Izaiju. Pradėjęs savo raštus garsiąja fraze guoskite, guoskite manąją tautą, autorius ir toliau nešykštės skaitytojams švelnių ir malonių žodžių. Dėl to jį mėgsta krikščionių liturgija. Dėl to jo citatos atsiranda maldininkų vėliavose, įvairių programų antraštėse, bažnytiniuose šūkiuose. Nieko keista. Jei esi informuojamas, kad geras religinis tonas reikalauja iš dangaus be perstojo lietis dervai su siera, iš tiesų nudžiungi aptikęs Biblijos puslapiuose jausmingą meilės išpažinimą, skirtą būtent tau, kirminėliui, kaip sako šis autorius, menkam ir netikusiam. Stveriame tas eilutes lyg didžiausią atradimą ir lobį. Norisi, kad Dievas būtų toks – su gerumo ir supratingumo pertekliumi. Ir kad niekada nesikeistų.

Deja, Izaijas nebuvo tik nepaliaujamos paguodos pranašas. Nors tremtyje atsidūrusių žmonių vargai yra jo didis skausmas ir nerimas, apie Izraelio nuodėmes ir Dievo teismą jis kalba ne mažiau griežtai nei kiti Senojo Testamento pranašai. Tamsioji arba rūsčioji Dievo pusė šioje knygoje tokia pat tikra kaip ir anie meilingi šnabždesiai. Žinoma, pranašo pliekiamos tautos nuodėmės yra chrestomatinės: nedėkingumas, neištikimybė, širdies kietumas, svetimų dievų garbinimas. Viso to apstu pranašų literatūroje. Bet žmonių sugedimas srovena įprasta vaga ir nežada jokių staigmenų, o Dievo elgesys Izaijo raštuose taip ir lieka iki galo nepaaiškinamas ir nebetelpantis į jokią logišką schemą. Knygoje kartojamas naujojo egzodo arba išvedimo iš vergijos motyvas, bet nuoseklaus plano ir kryptingų pastangų nėra, kaip kad būta pirmojo egzodo metu. Konstatuodamas, kad yra nusibodęs Izraeliui, Dievas akimirksnį užsikerta, o paskui staiga pareiškia dėl savęs paties sunaikinsiąs tautos nuodėmes. Vadinasi, Dievo širdy spurda gražioji, nenugalimoji meilė. Tačiau jos proveržį ir vėl nutrauks nusivylimo tonai, o šiems iš paskos nuvilnys naujas pažadas mylėti ir neapleisti. To, kas buvo, nereikia prisiminti, – girdime iš Dievo lūpų. Praverti kelis puslapius ir randi naujieną: „Atminkite, kas buvo anksčiau, senų senais laikais.“ Keistesnės Dievo pedagogikos neaptiksi visoje Biblijoje.

Izaijo knygoje randama panašumų į Senojo Testamento psalmes, kur taip pat susipina viršūnės ir gelmės: sielvartingą skundą dėl užgriuvusių nelaimių žaibiškai keičia krykštavimas prisiminus Dievo galybę arba priešingai – Dievas traukiasi ir tolsta tuo metu, kada karščiausiai jį šlovini ir jautiesi esąs jo užantyje. Tie patys kaip vilties ir paguodos šaltinis pristatomi Izaijo raštai ilgainiui išliūliuos tragišką poemą apie kenčiantį Dievo Tarną, kurio likimas tarsi skelbia neišvengiamas asmens ar bendruomenės žaizdas, tampančias kitiems išgijimo prielaida. Bet ir šioje vietoje dar nebus padėtas paskutinis taškas, lyg vis dvejojant, kažin ko laukiant ir paliekant Dievui galimybę pasukti kita linkme.

Štai aš kuriu naują dalyką! Tas šūksnis, rodos, galėtų apibendrinti Izaijo kuriamą Dievo paveikslą. Dėl to naujumo esą dingsta logika, neriama į prieštaravimų ir paradoksų teritorijas. Viskas pavyksta. Na, kad ir ši Izaijo eilutė: „Darau šviesą ir kuriu tamsą, sukuriu gerovę ir sukeliu negandas, – aš – Viešpats – visa tai padarau.“ Tikrai nepasakysi, kad sena ir nuvalkiota. Galbūt šitaip Dievas mėgina nenusibosti Izraeliui? Gal tai pagalba ir mūsų laikų žmogui, kai tikėjimo kelyje jį užpuola banalumas ir monotonija?

Izaijo knygoje pastebima nuolatinė polemika su stabmeldyste arba netikrų dievų garbinimu. Daug sykių kartojama, kad Izraelio Dievas esąs vienintelis tikras ir gyvas, gebantis padėti. Nenuostabu, kad žydų tremtiniams Babilone kartu su tam tikra ekonomine gerove buvo siūlomi ir svetimi religiniai ritualai ir kad dalis tremtinių neatsispyrusi toms pagundoms. Turbūt turėta ir svarių pasiteisinimų. Prisitaikyta prie aplinkybių, kaip sakytume šiandien. Tačiau nė vieno pranašo panašūs argumentai neįtikintų. Pirmasis ir pats svarbiausias Dekalogo punktas nukerta kaip kirviu: neturėk kitų dievų, tik mane vieną.

Užuominų į stabmeldystės nuodėmę bažnytinėje retorikoje pasitaiko ir šiais laikais. Dažniausiai netikrų dievų sąraše minimi pinigai, valdžia, garbė, seksas, alkoholis, modernios technologijos ir pan. Esą tai didieji konkurentai tikrajam ir vieninteliam Viešpačiui. Deja, noras kuo aiškiau ir konkrečiau išdėstyti pirmąjį Dekalogo punktą aptemdo svarbiausią tiesą: pagrindinis pavojus gyvajam Dievui glūdi pačioje religijoje. Ten, kitąsyk pasitelkus net Bibliją, kuriami ir platinami sklandūs, patogūs, laikų dvasią ir visuomenės poreikius atitinkantys Dievo įvaizdžiai, kurie labiau nei kas kita ima temdyti ir žaloti Dievo didybę.

Žinoma, visuomet bus keblu surasti tinkamiausią apibrėžimą šiai tikrovei. Izaijas ją susieja su paradoksų šuoliais ir su žodžiu naujas. Galimas daiktas, jam tai leidžia išsaugoti išganingą tikėjimo nuostabą. Atstumą tarp Kūrėjo ir kūrinio. Šiurpą ir linksmybę jo akivaizdoje. O kartu suvokti, kad toks Dievas, banguojantis, nepastovus ir nepagaunamas, tik ir tegali būti vadinamas goel – Atpirkėju. Tuo, kuris sumoka išpirką už nuobodžiai prasiskolinusią savo giminę. Vis iš naujo.

-tj-