Sat pulchra, si sat bona

IRENA POTAŠENKO

Antonas žengė po obels vainiku ir paglostė kamieną.

Žievė buvo šiurkšti, kieta, išvagota gilių rievių, kurių dugne švietė jaunas seno kaip gyvenimas medžio luobas. Kaip stipriai medis laikėsi, įsikibęs žemės! Kaip veržliai ir plačiai skėtė šakas! Kiek laisvės, pasitikėjimo, galios buvo jo plačiai išsikerojusioje lajoje! Kokia rimtimi dvelkė, oi bled, negaliu, kaip ramiai plaukė virš jo debesys!

Vladimir Sorokin, „Norma“ (1979–1984)

Įveikti automatizmą

Anot rusų rašytojo Vladimiro Sorokino (g. 1955), kurio romaną „Trisdešimtoji Marinos meilė“ (Kaunas: Kitos knygos, 2011) norėčiau pristatyti, literatūra, kaip žodžio menas, jau seniai tapo siaubą keliančia negyva kolektyvinės sąmonės forma, sustingusia doktrina. Tai esą akivaizdu kad ir iš to, kaip paprasta imituoti klasikus (žr. citatą iš Sorokino romano „Norma“, prisodrintą Antono Čechovo, Ivano Bunino, Levo Tolstojaus įvaizdžių ir intonacijų). Rašytoją baugina tai, kaip lengva apgauti skaitytoją, kaip nesunkiai nuspėjamos ir modeliuojamos emocijos. Sorokinui tai yra ženklas, kad „tampame būtybėmis, kurios gyvena automatiškai“. Rašytojas sakosi siekiąs įveikti emocijų, suvokimo, mąstymo, sprendimų, meilės automatizmą. Tarsi netyčia išsprūdęs estetizuotame lyriškame obels aprašyme „oi bled, negaliu“ – tai ir atsakymas į socialistinio realizmo diegtą rašytojo, kaip sielų inžinieriaus, sampratą ir apskritai visas literatūros pretenzijas įlįsti į širdį. „Oi bled, negaliu“ padeda atkurti ir išlaikyti vidinę distanciją su tekstu, tarsi grąžina skaitytoją į žiūrovo kėdę, t. y. ten, kur jam ir derėtų būti. Sumaniai sukdamasis savo „žodžių teatre“, – taip apibūdina rašytojo kūrybos principus rusų literatūros kritikas Vasilijus Ševcovas, – Sorokinas visada surežisuoja įspūdingą spektaklį.

Būtent žodžiai, t. y. pačios įvairiausios struktūrinės, kompozicinės, stilistinės klišės, tiesioginės citatos ir imitacijos, atlieka svarbiausią vaidmenį ir romane „Trisdešimtoji Marinos meilė“. Galima tvirtinti, kad šio romano veikėjai: tai Anos Achmatovos, Boriso Pasternako lyrika; XIX a. anoniminė pornografinė poema „Luka Mudiščevas“, stilizuota pagal rusų poeto erotinių kūrinių autoriaus Ivano Barkovo (1732–1768) eiles; rusų mistiko Danijilo Andrejevo (1906–1959) veikalas „Pasaulio rožė“; Sovietų Sąjungos himnas, Solovjovo-Sedojaus daina „Pamaskvio vakarai“, Dovydo psalmė, SSRS komunistų partijos suvažiavimų medžiaga, pankuojančio XX a. devintojo dešimtmečio Sovietijos jaunimėlio bliuzai, bažnytinė slavų kalba ir t. t. Kai kuriems kritikams, pvz., Bachytui Kenžejevui, yra kilę pagrįstų abejonių, ar vertėjai ir užsienio skaitytojai, prie kurių jis, beje, priskiria ir dvidešimtmečius Rusijos gyventojus, pajėgs perprasti „Sorokino citatų magiją“. Užduotį kiek palengvina tai, kad Sorokino pasirinktų citatų faktūros tokios rupios, jog neretai daro tiesiog fizinio poveikio įspūdį.

Stalinas mirė, gimė Marina

Knygos veiksmas vyksta 1983-iaisiais. Pagrindinė romano veikėja – muzikos mokytoja Marina Aleksejeva. Jai netrukus sukaks 30 metų. Skambus Marinos vardas, kildinamas iš lotyniškojo marinus, sieja ją su jūros stichija. Jūros bangų mūšos vaizdinių romane išties labai daug (Marinos sapnai). Pirmoje dalyje (bene visi rašiusieji apie romaną vartoja žodį „dalis“, o pats autorius jį vadina binarine bombike, nors formaliai romanas į dalis nėra suskirstytas) nuosekliai aprašoma viena veikėjos diena: artėjant dvyliktai, ji atvyksta pas garsų muziką, aprašoma jų sueitis, paskui – pietūs, muzikavimas, ašaros klausantis Chopino. Vėliau Marina gamyklos kultūros namuose kelias valandas moko darbininkų (kuriuos ji niekinamai vadina proletarais – prolais) vaikus skambinti fortepijonu, paskui skuba į susitikimą su TSKP CK funkcionieriumi, šis nusiveda ją į specialų užsakymų skyrių, kur atsiima dėžę delikatesų (išsamus sąrašas pridedamas!). Delikatesus Marina perduoda neseniai iš zonos grįžusio disidento Mišos šeimai. Dar viena paslauga disidentui – seksualinė labdara. Kodėl labdara? Todėl, kad Marina – lesbietė ir nuo ryto svajoja išvysti savo mylimąją Sašą. Į šį pasakojimą įterpti ankstesni įvykiai, kurių atskaitos taškas – „Stalinas mirė, gimė Marina“ – tvirtai ir galutinai susieja pasakojimą su šalies istorija. Marinos vaikystė pažymėta kraujomaišos dėme. Nusivežęs dukrą atostogauti prie jūros, girtas tėvas naktį išprievartauja miego marinamą mažametę. Atsibudusi rytą Marina jo nepamato. Po kelių dienų išvysta negyvo tėvo kūną, tysantį pajūrio smėlyje. Vėliau stovykloje ja pasinaudoja pionierių vadovas. Gal po tėvo mirties sueitys su vyrais Marinai asocijuojasi su mirtimi? Šiaip ar taip, jos niekada neteikė jai malonumo. Marina tapo kovotoja už tiesą ir teisingumą, disidentų rėmėja ir gelbėtoja. Jos idealas ir slapta meilė – Aleksandras Solženicynas – JIS, su kuriuo ji sieja ir svajas apie atgimimą, tikrą meilę ir ORGAZMĄ. Tiesa, Solženicyno vardas nė karto nepaminėtas romane, bet nesunkiai atpažįstamas iš gausybės portretinių ir biografinių detalių.

Gyventi be meilės neįmanoma

Naktį, po audringų glamonių su mylimąja Saša, prisirūkiusi plano, Marina susapnuoja keistą sapną, kuriame susipina lesbietiška meilė, maldos už Rusiją ir gėda dėl to, kad tarp 29 jos rožinių meilių, kruopščiai suregistruotų Rose Love sąsiuvinyje, nebuvo nė vienos tikros. Sapne apsireiškia JIS:

– Dvidešimt devynios meilužės! – tęsia JIS ir staiga trenkte trenkia: – IR NĖ VIENOS MYLIMOSIOS!!! GYVENTI BE MEILĖS NEĮMANOMA, MARINA!

– Bet kaip tada? – pašnibždomis klausia, ir tuoj pat vietoj sidabro blyksteli skaistus auksas:

– MYLĖTI!

Sapnas žymi lūžio momentą. Marina užgeria, išsiblaiviusi prasitaria gamyklos, kurios kultūros namuose dirba, partijos sekretoriui draugui Rumiancevui, kuris ją apstulbina neįtikėtinu panašumu į JĮ (Solženicyną), apie ketinimą nusižudyti. Rumiancevas apsiima merginą globoti, parlydi namo ir po ilgo dvasingo pokalbio, griaudžiant Sovietų Sąjungos himnui, Marina jo glėbyje patiria pirmąjį TIKRĄ orgazmą. Jau tą patį rytą ji sudegina Bibliją, Rose Love sąsiuvinį, disidentų raštus, Solženicyno portretą ir pradeda dirbti kompresorių gamykloje. Persikrausto gyventi į bendrabutį, trumpai nusikerpa plaukus ir nagus, tampa darbo pirmūne, nuolat viršija planą, o jos replikas vis dažniau lydi žodžiai: „Vieningai pritariame ir palaikome, – už visas atsakė Aleksejeva“ – šis pavyzdys rodo, kad Sorokinui neabejotinai įdomus ištirpimo minioje ir narcisizmo ryšys, į kurį atkreipė dėmesį jau Sigmundas Freudas. Knygos pabaigoje, kaip recenzijoje „Kai nelieka nieko, lieka orgazmas“ rašo Emilija Ferdmanaitė (www.g-taskas.lt), visų „veikėjų vardus pakeičia pavardės su priesaga „draugas“. Tačiau Aleksejeva ir jos bičiulės nesiliauja kalbėjusios kaip iš rašto:

– Koks šiandien nuostabus rytas, – tarė Gobzeva, markstydamasi prieš patekančią saulę.

– Taip, – sutiko Lopatina, pjaustydama omletą, – rytas iš tikrųjų ypatingas, – tai dėl giedro, be debesų, dangaus ir šilto nevėjuoto oro.

Turuchanova, pilstydama arbatą, pritariamai palingavo galvą:

– Dėsninga, kad kovo pabaigoje pavasaris pradeda imti viršų. Šie metai – ne išimtis.

Knyga baigiasi neįtikėtinu neartikuliuotu TSKP suvažiavimų ir plenumų medžiagos kratiniu. Diskurso logiką galima pailiustruoti sakiniu: „Praha – tai puikus socialistinis miestas, kurio gyventojai sėkmingai vykdo Čekoslovakijos komunistų partijos XVI suvažiavimo nutarimus.“ Dar vienas pavyzdys: „Itin didelių laimėjimų ruošiantis Vokietijos Demokratinės Respublikos rašytojų sąjungos IX suvažiavimui, kuris pradės darbą gegužės pabaigoje, pasiekė šios sąjungos Berlyno organizacija. Per pastaruosius trejus metus sostinės literatai paskelbė daugiau kaip aštuonis šimtus kūrinių. Rašytojai aktyviai dalyvauja įgyvendinant Vokietijos vieningosios socialistų partijos X suvažiavimo nutarimus, puoselėja socializmo ir komunizmo idealus, gina taiką visame pasaulyje. Laikraštis rašo, kad prozininkų, poetų, dramaturgų pareiga – vaizdžiai ir įtikinamai atvaizduoti meno kūriniuose įvairiapusį pirmosios vokiečių socialistinės valstybės gyvenimą, įdėti realų indėlį į naujo žmogaus formavimą.“ Manote, kad ši makabriška kalba neturi nieko bendra su realybe? Anaiptol – siūlau pavartyti Lietuvos SSR komunistų partijos Centro komiteto dokumentus, kuriuos skaitinėjau versdama šią knygos dalį, kad kuo autentiškiau perteikčiau epochos dvasią.

Taigi paskutiniai dvidešimt knygos puslapių kelia tiesiog fizines kančias. Ir nors ši dalis beprotiškai juokinga, vargu ar bent vienas skaitytojas perskaitys knygą iki galo. Sovietmečio absurdas romane ne aprašytas, o perteiktas taip, kad žmogus, skaitydamas knygą, jį tiesiog fiziškai atmestų (kartu su knyga, kurios iki galo niekas, išskyrus vertėjus ir redaktorius, tikriausiai niekada ir neperskaito)… Paradoksaliai skamba, bet tikėtina, kad tai atitinka autoriaus sumanymą…

Atrodytų, siužetas juda nuo individualumo prie kolektyvumo ideologijos: ryški, visomis čakromis alsuojanti ir veikianti Marina tampa belyčiu visuomenės sraigteliu… Tačiau Sorokino vaizduojami individualūs meilės ieškojimai taip pat ganėtinai keisti, o seksas jam įtartinas savo visuotinumu, neišvengiamybe, gamtos diktatu. Ko vertas vien simbolis – krabas, kurį sapne Marina vis bando išplėšti sau iš genitalijų. Sorokino vaizduojamoje erotinėje meilėje dominuoja ne individas, o pasąmonė, kurią, kaip teigė Carlas Gustavas Jungas, sudaro gamtos procesai, glūdintys anapus individualaus žmogiškojo prado. Štai kaip aprašoma sueitis:

Juokavo, bandė išspausti šypsnį, bet jo aristokratiškas veidas nuo šios akimirkos pradėjo katastrofiškai nebetekti kilmingos išraiškos.

Marina godžiai jį stebėjo.

Miegamojo prietemos šešėlyje šis veidas vis labiau lydėsi, apvalėjo, skleidėsi ant gaivios arabiškos paklodės.

Kai Marina vėl nusileido ir jų gaktikauliai susidūrė, Valentino veidą užliejo visiško bejėgiškumo išraiška, geidulingos lūpos pasidarė tik putlios, akys suapvalėjo, iki mėlynumo nuskusti žandai iškaito, ir į Mariną patikliai pažvelgė storas berniukas, tas pats, kuris kaba mediniuose suaižėjusiuose rėmuose svetainėje, viršum didžiulio koncertinio fortepijono.

Erotinės meilės Sorokinas nelaiko intymiausiu savęs ir kito patyrimu. Todėl seksą rašytojas, panašiai kaip Jacques’as Derrida, interpretuoja kaip meilės galimumo ir jos neįmanomumo sąlygą. Gal todėl sekso scenose neretai nuskamba mazochistinis motyvas. Sovietinė ideologija bei štampai prasiskverbia ir čia. Štai kaip Sorokinas – jo niekada nepaleidžia humoro jausmas – pasakoja apie Sašos ir Marinos vienuoliktąjį orgazmą: „Į vienuoliktąjį jos kopė ilgai ir atkakliai, kaip sovietų alpinistai į Everestą; pasiekusios viršūnę, ilgai ir su palengvėjimu verkė, kaip seserys bučiavosi į išraudusius skruostus, rūpestingai dangstė viena kitą, niurnėjo vaikiškus švelnumo žodžius, pasakojosi apie skaudulius, prisiekinėjo ištikimybę ir draugystę, keikė vyriškius ir sovietų valdžią, vėl bučiavosi, dalijosi praeities prisiminimais, ir vėl prisiekinėjo, ir vėl dangstė, ir vėl bučiavosi, ir vėl prisiekinėjo ir migo migo migo…“ Kalbant apie erotines scenas, kurias Ferdmanaitė vadina klišinėmis, galima pusiau juokais, pusiau rimtai replikuoti: jeigu seksas išties yra anapus individualybės – tai kokios jos dar galėtų būti, jei ne klišinės? Tuomet galima tik užjausti autorių ir gėrėtis jo darbštumu bei atkaklumu, ieškant šioje taip sureikšmintoje srityje kruopelės individualumo ir žmogiškumo: juk ne juokas aprašyti dvidešimt devynis rožinės meilės epizodus! O kur dar vaikystėje nugirstas nužiūrėtas motinos meilės aktas su „dėde“ Volodia, kraujomaiša, išprievartavimas, juodaodis, kurį „pabandyti“ įkalbino bičiulės lesbietės, ir t. t. Čia, žiūrėk, vėl ims ir išsprūs: „Oi bled, negaliu.“

Kaip jis tai daro

Sorokinas kūrybos kelią pradėjo kaip dailininkas konceptualistas, dalyvaudavo dailininkų konceptualistų parodose ir perkėlė jų kūrybos principus į literatūrą. Konceptualistai meno pagrindu laiko ne „skulptūrą“, o „struktūrą“. Kalba Sorokino kūriniuose įgyja kvaziformalų statusą, kartu egzistuoja ir kaip medžiaga, ir kaip turinys. Kūrinio esmė – meno sampratos paieškos. Menininko tikslas – sukonstruoti poveikio lauką. Sorokinas išties darbuojasi tarsi skulptorius: ima tekstus ir lipdo, karpo, klijuoja, gręžia ertmes. Jis meistriškai cituoja ir dar meistriškiau imituoja visus prozos ir poezijos žanrus. Sorokino kūriniai gimsta tarsi iš pačios kalbos (literatūros) gelmių – tai atskleistos, perkeltinės reikšmės netekusios, materializuotos metaforos, pvz.: romanas „Ledas“ (Kaunas: Kitos knygos, 2007) gimė iš posakio достучаться до сердца – „pasiekti širdį“, „prisibelsti į širdį“; romane „Norma“ pasakojama apie sovietinę liaudį, kuri kasdien privalanti suvartoti tam tikrą normą fekalijų, – tai posakio чтобы тут выжить, нужно дерьма нажраться („kad čia išgyventum, turi šūdo paėsti“) iliustracija; apsakymo „Iskuplenije“ („Išpirkti kaltę“) apie SMERŠ’ą, Stalino laikų karinę saugumo ir kontržvalgybos tarnybą, veikėjai, deklamuodami patriotines eiles, srebia žmogienos putrą – tai metaforos питаться мертвечиной (pažodžiui – „misti dvėseliena“) rekonstrukcija. Sorokinas – tai literatas, jaučiantis teksto kūną. Tai bandymas rašyti anapus įprastinio įsivaizdavimo, kaip literatūra turėtų funkcionuoti visuomenėje. Rašytojas tarsi nori perprasti ir atskleisti patį rašymo fenomeną. Skaitant Sorokiną svarbiausia – stebėti savo reakcijas, paprastai sakant, užfiksuoti, ką jautėte skaitydami iki ir po „oi bled, negaliu“. Ferdmanaitės liudijimu, tai autorius, kuris pagauna skaitytoją. Įdomiausia – perprasti, kaip ir už ko (perfrazuoju Emiliją).

Semiotika be semantikos?

Iš tikrųjų, neretai pasakoma, kad Sorokino kūryba – tai gryniausia semiotika be semantikos. Kitaip tariant, net ir orgazmo, kad ir kaip norėtume, ten nėra. Galbūt todėl vienas autoritetingiausių rusų literatūrologų Piotras Vailis yra pasakęs mintį, kad Sorokino kūryba verčia suabejoti pačia kūrybos proceso idėja ir tuo, kad jame „dalyvauja siela“. Kokia gi iš tiesų visų tų Sorokino atliekamų operacijų (citavimo, imitavimo, klijavimo) prasmė? Ar tai ne tušti žaidimai? Ir apskritai – kuo šitie žaidimai skiriasi nuo papjė mašė? Mano įsitikinimu, tuo, kad Sorokinas nuolat kelia moralės filosofijos, t. y. etikos klausimus. Gal tai kiek keista, turint omeny su šio rašytojo vardu siejamus skandalus, bet pastaraisiais metais vis dažniau prabylama apie tai, kad Sorokinas – vienas nuosekliausių moralistų rusų literatūroje.

Literatūros kritikas Dmitrijus Prigovas, lygindamas Sorokiną su garsiuoju rusų literatūros klasiku Antonu Čechovu, teigia, kad, atsisakydamas apeliuoti į neva visuotinius neaiškiai artikuliuojamus giluminius žmogiškosios būties klodus, Sorokinas atsisako slysti kultūros paviršiumi. Skirtumas tas, kad Čechovas, svarstydamas kultūros ir chaoso problemą, visiškai pasitiki kultūra, o Sorokinas įžvelgia kultūros entropiją ir destruktyvųjį poveikį. Jis pasirenka stebėtojo poziciją. Prigovas ją vadina laisvo žmogaus ir humanisto pozicija.

Ir nors romane „Ledas“ vienas Sorokino veikėjų humanistus sarkastiškai vadina „žmogienistais“, visgi humanistinis jo kūrinių patosas labai ryškus. Skaitydamas juos savyje iš naujo atrandi tuos žmogiškosios būties klodus, į kuriuos taip vengia tiesiogiai apeliuoti rašytojas. Sorokinas tarsi siūlo skaitytojui: stebėk, žmogau, ką veikia tavo kūnas, mintys ir jausmai! Susimąstyk, ką ir kodėl tu priimi, o ką ir kodėl atmeti. Pamėgink nustatyti, kuri tavo asmenybės dalis yra sveikiausia. Galbūt geriau pažinsi save? Galbūt susimąstysi, kas yra žmogus… Sorokinas, regis, siekia peržiūrėti pačią ženklo struktūrą, atveria ir pastato skaitytoją priešais bedugnę, žiojinčią tarp daikto ir ženklo (žodžio). Štai kaip vaizduojama scena vaikų darželyje:

Žorka, prilaikydamas marškinius, palenkė galvą.

Jie neskaudžiai susidaužė kaktomis, tyrinėdami prietemoje stirksančią lazdelę.

– Čia bybys. Tik niekam nesakyk. Keiksmažodis.

Jis pasiekia skaitytoją „per galvą“: sukeldamas nuostabą, apstulbimą, pasibjaurėjimą, atmetimą, sužadindamas norą protestuoti ir priešintis. Tai yra kelias į savo reakcijų įsisąmoninimą ir galėjimą prisiimti atsakomybę už jas, t. y. į didesnį savęs pažinimą ir žmoniškumą.

Didžioji Rusija – Dangiškoji Rusija

Kai kurie kritikai šią knygą vadina tiesiog šauniu ir šmaikščiu anekdotu. Galbūt tai anekdotas apie tai, kaip, kalbant Gilles’io Deleuze’o, Félixo Guattari terminais, geismo mašina įsimyli valdžią? Galbūt tai anekdotas apie sovietinę sistemą? O gal tai anekdotas apie Rusiją? Visiškai neįmanomi skaityti ir versti sniaukrojimai, užimantys paskutinius 20 knygos puslapių, iš pirmo žvilgsnio nė kiek ne bjauresni už rusų mistiko Andrejevo „Pasaulio rožės“ citatas apie Rusijos Demiurgo santuoką su idealiąja Rusijos Kolektyvumo Siela. „Pasaulio rožės“ ir komunistų partijos suvažiavimo medžiaga daro identišką įspūdį – ji neartikuliuota, hermetiška, joje nėra pasakojimo, veiksmo, intrigos, subjekto ir naratoriaus: „Nušvitusieji regi daugybę sluoksnių: ir besileidžiančiuosius žemyn: skaistyklą, magmą, baisiąją Hašarvą, ir kylančiuosius; Nušvitimo pasaulius, angelų, daimonų ir stichialių sferas, kitų bramfatūrų involtacijų pasaulius, Pasaulio Transmitų Aukščiausiųjų Aspektų pasaulius. Jie patenka ir į tamsiuosius šrastrus – antižmonijos pasaulius, kurių gyventojai juos mato, tačiau nepajėgia nužudyti. Jie patenka ir į mūsų Enrofą, bet žmonės sugeba juos matyti tik dvasios akimis…“ Anekdotiška ir Marinos malda bažnytine slavų kalba klūpant priešais cerkvę – jos žodžius ji kaip žirnius beria išėjusi iš restorano, kuriame ką tik išgėrė butelį degtinės.

Sorokinas 1984 m. neidealizuoja nei Vakarų, nei disidentų, nei Bažnyčios, nei oficialiosios, nei neoficialiosios kultūros, nei ezoterinių ieškojimų, nei mistikos. Visi romano veikėjai, net disidentai, Sovietų Sąjungą tapatina su Rusija ir yra baisiai susirūpinę jos likimu. Netgi galima teigti, kad ir pagrindinis romano personažas – Rusija. Tačiau jos veidas – tai veikiau ne Marinos, o padavėjo veidas, kuriame visiškai atvirai susijungia fašizmas, religinis misticizmas ir bolševizmas: „Ir sūnus Hitlerio nosimi, Gogolio šukuosena, Gorkio ūsais atnešė naują grafiną, o drauge su juo – tešloje keptą eršketieną.“ Todėl romane nuskamba ir vienas iš amžinųjų Rusijos istorijos klausimų, kurį rusų literatūroje bene pirmas aiškiausiai suformulavo Aleksandras Puškinas dramoje „Borisas Godunovas“. Kaip žinome, ji baigiama mįslingąja remarka народ безмолвствует – liaudis tyli. Tai nacijos (ne)apsisprendimo klausimas:

Už langų sustingo kažkokie niūrūs vamzdžiai ir kabeliai, vagone stojo tyla, tik šnarėjo nuo kojos ant kojos mindžikuojančių žmonių drabužiai.

Marina ir toliau apžiūrinėjo jų statiškas figūras.

Šie žmonės buvo jai kaip niekad anksčiau artimi, bet jų tylėjimas pradėjo slėgti.

Marina atsisuko į Sergejų Nikolajevičių ir, stengdamasi nesutrikdyti tylos, vos girdimu balsu paklausė:

– Argi niekas neturi ką pasakyti?

Jis atsiduso, veidas surimtėjo.

– Dar laikas neatėjo. O pasakyti tikrai yra ką.

Traukinys truktelėjo, įsibėgėjo ir pradėjo didinti greitį.

– O kas trukdo? – paklausė Marina.

– Amerika! – rimtai atsakė jis ir vėl atsidūsėjo. – Ar supratai?

Grįžtant prie parašymo datos derėtų pridurti, kad stulbina išties pranašiški Sorokino gebėjimai: knygoje jis numatė ir Rusijos disidentų judėjimo apskritai, ir tokių stambių jo figūrų kaip Solženicynas, kuris, subyrėjus Sovietų Sąjungai, liko svetimas tiek nomenklatūrai (pasaulietinei ir bažnytinei), tiek žemutiniam jos rezervuarui („liaudžiai“), likimą. Tai kažkodėl man primena dar vieną romano epizodą:

Sekmadienio vakare bičiulės, pasirišusios raudonus draugovininkių raiščius, išvyko budėti. Ištisas keturias valandas jos budriai sergėjo viešąją tvarką XVII Profsąjungų Susirinkimo gatvėje ir gretimuose skersgatviuose. Per tą laiką jos sulaikė du viešosios tvarkos pažeidėjus: piliečius V. P. Konovalovą ir L. I. Birką, kurie, neblaivūs, triukšmavo ir kabinėjosi prie praeivių.

Sulaikiusios girtus chuliganus, merginos pristatė juos į 98-ąjį milicijos poskyrį, kur dalyvaujant vyresniajam seržantui V. G. Denisovui ir seržantui I. I. Loktevui buvo įformintas aktas, o po to sulaikytieji nugabenti į blaivyklą.

Pasibaigus budėjimui, vyresnysis seržantas Denisovas milicijos vardu žodžiu išreiškė merginoms padėką.

Šio epizodo komizmas išryškėja, kai įsigiliname į pavardžių semantiką: Konovalovas pažodžiui reiškia „verčiantis arklius“ – taip Rusijoje nuo seno vadindavo veterinarus, kurie gydydami arklius, pvz., norėdami ištraukti sugedusį dantį, turėdavo pirmiau parversti juos ant šono. Tai nuoroda į nežmonišką jėgą ir veikiausiai – gyvulišką prigimtį. Pavardę Birko siūlyčiau tapatinti su birka ir pasiskaityti paaiškinimą lietuviškame žargono žodynėlyje. Loktevas gali būti aiškinamas ir kaip „linkęs pasidarbuoti alkūnėmis“. Atlikus šią nesudėtingą analizę, cituoto epizodo komizmas – kaip ant delno… Ar tai reiškia, kad Marina Aleksejeva taip ir liks įstrigusi tarp šių represinių pradų? O gal tai romanas apie pažeistą socialinių ir istorinių procesų libido? Sutrikusį Eroso ir Tanato balansą?

Tai kurgi ta meilė, kurią žadėjo knygos pavadinimas? Ką ji veikia tarp Michelio de Montaigne’io epigrafo: „…nes Meilė, mielas drauge, kaip ir Šventoji Dvasia, gyvena ir alsuoja ten, kur užsigeidžia“ ir baigiamojo sakinio: „Tad tegu jų drąsos ir kūrybos vaisiai dar geriau tarnauja toliau stiprinant socialistinės Tėvynės ekonominę ir gynybinę galią, keliant tarybinių žmonių gerovę“? Ar trisdešimtoji Marinos meilė yra mirtis?