Mes visuomet kažko ieškome
PAULIUS NORVILA
Mes visuomet kažko ieškome. Meilužės, patikimos avalynės taisyklos, naujo dulkių siurblio ar paprasčiausios ramybės. Tačiau, kad ir kas tai būtų, netgi tomis akimirkomis, kai mūsų taurės yra sklidinos, o kūnai palaimingai ilsisi minkštuose pataluose, mes negalime sustoti. Negalime užgesinti variklio ar užpūsti žvakės. Negalime net prisiartinti prie langelio, atsiveriančio į tamsiuosius kambarius, ir pažvelgti pro jį į mus supančią tuštumą. Negalime beveik nieko, todėl neriame gilyn į povandenines olas, žengiame po aidinčiais bažnyčių skliautais, žvelgiame į apdulkėjusį veidrodžio stiklą ir taip mėginame surasti save. Mėginame atkariauti kadaise prarastas teritorijas, tačiau vadovaudamiesi klaidingais žemėlapiais ir nežinodami, ar visa tai mus nuves į išsvajotą rytojų, tegalime džiaugtis, kad kartais bent jau pavyksta nustebinti save. Tegalime džiaugtis, kad kartais skauda mažiau, kai po kiekvieno tokio nesėkmingo mėginimo atsitrenkiame į tą pačią abejingumo sieną.
Jos akyse kitas būtų galėjęs išskaityti savo gyvenimą. O aš nežinojau, ką ir kaip jai atsakyti, kai ji paklausė, ar galėtų man padėti surasti tai, ko ieškau. Ji buvo teisi, šioje prieskonių įvairovėje buvau visiškai pasiklydęs. Buvau beviltiškai nuleidęs rankas ir net po gerų dešimties minučių neviltingo sukiojimosi aplink lentynose išdėliotas žoleles negalėjau surasti to, ko ieškau. Dabar jau nebėra taip svarbu, ko iš tiesų ten ieškojau. Galbūt tarp visų kvapnių maišeliuose laikomų gyvybių mėginau surasti būtent save. Savo vardą ir adresą. Savo pasimetusį ir nesurūšiuotą gyvenimą.
Taip jai nieko ir neatsakiau. Išėjau neprataręs nė žodžio. Nežinau, ar dar ilgai ji stovėjo prie vitrinos ir žvelgė į mano tolstantį siluetą, ar grįžo prie prekystalio ir užmiršo mūsų susitikimą jau kitą akimirką. Nežinau, ar ji rado manyje atsakymą į savo klausimą, kurį mechaniškai buvo išmokusi kartoti kiekvienam tokiam kaip aš, tačiau toldamas jaučiau – jos akyse kitas tikrai būtų galėjęs išskaityti savo gyvenimą.
Gali būti, kad būtent tas kitas ir kliudė mane, kai vis dar blaškomas prisiminimų netikėtai žengiau žingsnį į kairę, norėdamas pereiti gatvę. Jo dviratis sucypė ir tik dėl palankiai susiklosčiusių aplinkybių prašoko pro dešinį mano skverną. Gavau stiprų smūgį alkūne į nugarą. Jis taip ir nesustojo, atsisukęs dar spėjo sušukti kažką nelabai malonaus ir dingo už kampo. Galiu tik spėlioti, ar tas smūgis buvo neišvengiamas, ar jis tyčia pamokė mane už išsiblaškymą. Tačiau jam, kaip ir jai, nieko neatsakiau. Tylėdamas kirtau gatvę ir labai greitai atsidūriau prie upės. Garuojančio ir neišsemiamo jos srovės plakimo. Įrėminto ir neturinčio teisės pakeisti krypties.
Toks dabar jaučiausi ir aš – įrėmintas ir laukiantis dieviškojo įsikišimo, padėsiančio nuritinti sunkųjį akmenį ir atverti olos duris. Deja, toks įsikišimas tėra iliuzija, telpanti į du pasakų knygos puslapius. Iliuzija, gražiai sulankstyta ir įdėta mūsų kaukolėse. Iliuzija, paleista tekėti mūsų venomis. Tikėjimo šia iliuzija mes niekados nepajėgsime atsikratyti. Net jeigu kartais ir surasime atsakymus į daugelį mus dominančių klausimų. Vis vien tai bus atsakymai tik į dalį mus dominančių klausimų. Vis vien tai leis mums atsikvėpti tik trumpai, tik tol, kol stovėsime ant tiltų ir žvelgsime į rūko apgobtus purslus. Tos trumpos akimirkos bus mūsų pergalės ir pralaimėjimai. Bus mūsų duona, kurią išmokome išsikepti, receptai, kuriuos netikėtai atradome, butai, kuriuos nusipirkome, ir mašinos, kuriomis važinėjame į darbą.
O tuomet ir vėl viskas prasidės iš naujo. Stumsime save į priekį ieškodami atsakymų į likusius klausimus, švelnių apkabinimų, pieno galiojimo datų. Ieškosime savęs jau kituose povandeniniuose kalėjimuose ir bažnyčių altoriuose. Ir tai truks tol, kol vieną dieną tarp galybės prieskonių, užpildžiusių mūsų ankštą gyvenimą, išgirsime tą patį klausimą, tą patį norą padėti surasti tai, ko ieškome. Kai kurie tiesiog nutylės, apsisuks ir išeis, o kai kurie išskaitys tose klausiančiose akyse savo gyvenimą. Ir kai šiems šypsenų nutviekstais veidais leidžiantis savo apsitrynusiais gyvenimo dviračiais nuo nesibaigiančio Olimpo kalno atrodys, kad viskas aišku ir nieko nebūtina keisti, kažkas netikėtai žengs žingsnį į kairę ir… viskas prasidės iš naujo.
Kartais man vis dar suskausta nugarą, o kartais – alkūnę. Tai primena, kad dar ne viskas baigta, kad visuomet kažko ieškome. Tik tiek. Ir nieko daugiau.
