Mėlynojo akmenėlio fronte

ILJA ILF, JEVGENIJ PETROV

Atrodytų, tolimi maskvietiški 1935 metai mažai ką bendro turi su šiandiena. Tuo labiau su šiandiena Lietuvoje. 4-ojo dešimtmečio viduryje Sovietų Sąjungoje Didysis teroras dar nebuvo prasidėjęs, Stalinas leido tam tikrą kontroliuojamą išraiškos laisvę, apie golodomorą Ukrainoje nebuvo plačiai žinoma Vakaruose, o André Gide’as, Bernardas Shaw ir Justas Paleckis rašė straipsnius ir knygas apie tai, ką gi gero jie pamatė Sovietų Sąjungoje. Tačiau Ilfo ir Petrovo feljetonai kažkaip išliko aktualūs aukštų šildymo kainų, namų renovacijos ir einamojo remonto, dabartinio statybinio broko kontekste. Kuo labiau laikai keičiasi, tuo labiau jie lieka tie patys.

Vygantas Vareikis

Bute – suirutė. Visi baldai sustumti į kambario vidurį ir apdangstyti laikraščiais. Ant grindų – kalkių dėmės. Knapteldamas į aplankstytus kibirus su mėlynuoju akmenėliu, kiūtinėja apkvaišęs šeimininkas. Vaikai išsimurzinę dažais ir klega kaip pasiutę.

– Kas atsitiko? – klausia svečias.

– Kas atsitiko? – kaip iš po žemių sako šeimininkas. – Atsitiko tai, kad mes žūstame. Galutinai žūstame. Viskas baigta.

Tačiau, matyti, ne viskas dar baigta. Gyvybės pradmenys dar tebekunkuliuoja kankinio krūtinėje. Jis staiga pakelia išdžiūvusias rankas į dėmėtas lubas ir pradeda aistringai deklamuoti:

– Ak, kodėl, kodėl aš ryžausi šiam siaubingam žingsniui! O taip buvo gera, toks normalus šeimyninis gyvenimas ėjo! Atsimeni, Lena, dar neseniai, tik prieš kokias dvi savaites. Mudu gerdavome vakarais arbatą. Aš ilsėdavausi šitame fotelyje. Mūsų mieli švarutėliai vaikai linksmai sau žaisdavo koridoriuje. O dabar…

– Kas vis dėlto įvyko?

– Dažytojai! – sako šeimininkas, bėginėjančiomis akimis apžvelgdamas kambarį.

Išgirdusi šį žodį, jo žmona pradeda verkti, o koridoriuje pasigirsta trenksmas, lydimas džiugaus jaunosios kartos staugimo. Parvirto kopėčios.

– Matai, – pro ašaras sako žmona, – reikėjo pasamdyti aną tylųjį senuką, kuris dažė Kirsanovams duris. Jis būtų per dvi dienas viską padaręs.

– Tylųjį senuką? – suspinga šeimininkas. – Tą sadistą?

Tuomet prasideda toks dialogas, kad svečias kuo skubiausiai atsisveikina ir išeina. Jam jau aišku, kas atsitiko.

Atsitiko tai, kas visada atsitinka tiems originalams, kurie sugalvoja padaryti bute nedidelį, oficialiai sakant, einamąjį remontą.

Kur slapstosi dažytojai, kur jų ieškoti, į ką kreiptis? Nieko nežinoma! Tokiais atvejais būna apklausinėjami visi pažįstami arba tiesiog gatvėje pradedama tykoti dažytojų. Jei žmogus turi laimę, tad jau trečią ketvirtą gerai organizuoto sekimo dieną (pageidautina, kad visi šeimos nariai būtų išsiuntinėti po įvairiausius miesto kampus) jam pavyksta sutikti niaurią figūrą, teptuku ir kibiru nešiną, ir su pažadais bei komplimentais nusitempti ją pas save.

Figūra iš lėto reikšmingai apžvelgia darbo objektą ir, ilgai krenkštusi, galų gale pareiškia:

– Ką gi, su mėlynuoju akmenėliu reikia dažyti. Jokiu būdu be mėlynojo akmenėlio neapsieisi. Gerai jis veikia, tas akmenėlis. Visais atžvilgiais tinkamas. Jeigu, vadinasi, šičia be mėlynojo akmenėlio, tai atspalvio prideramo nebus. O galima ir be mėlynojo akmenėlio.

– Tad kaip vis dėlto geriau? – meilikaujamai klausia samdytojas. – Su akmenėliu ar be akmenėlio?

– Jūs šeimininkas – jūsų reikalas. Vieni mėgsta su akmenėliu, kiti mėgsta be.

– Tuomet, dėl viso pikto, dažykite su akmenėliu. O va šį kambarį aš norėčiau išdažyti geltonai, žinote, tokia linksma saulėta, kanarėlių spalva.

–  Kronu, vadinasi? – solidžiai taria dažytojas. – Kodėl gi, galima. Vadinasi, imsime ir išdažysime kronu. Štai imsime, vadinasi, ir kronu išdažysime. Kronu. Padarysime, šeimininke, kaip reikiant.

Kitą kambarį susitariama išdažyti šviesiai žaliai. Be to, dažytojas pasako nesuprantamą prakalbą apie kažkokį stroncį, – kuris irgi veikia gerai ir visais atžvilgiais tinkamas.

Derybos tęsiasi dvi valandas. Be paliovos kartojasi vis tas pats. Dažytojas, atvertęs galvą, ilgai žiūri į lubas, tartum laukdamas, kad iš ten prapliups lietus, čepsi liežuviu ir sielvartingai mosčioja rankomis.

– Na, tai viskas, atrodo, – nervingai sako šeimininkas. – Kiekgi tai atsieis?

Ir tada prasideda Dailės teatras. Dažytojas padaro pusvalandinę pauzę lyg Kačialovas. Šeimininkui pradeda mausti širdį.

– Šit, maisto kortelės panaikintos, – pagaliau sako dažytojas.

– Ir labai gerai, – pagyvėja šeimininkas. – Tai kiek kainuos?

– Ką gi, padarysime kaip pridera. Vadinasi, su tavo akmenėliu?

–  Kaip su mano akmenėliu? Iš kur aš jums paimsiu akmenėlį?

– O ką mes, dažytojai, galime žinoti?

Ir viskas prasideda nuo pradžios. Vėl dažytojas maklinėja iš kambario į kambarį, dūsauja, miknoja, krenkšnoja, kasosi. Galų gale paaiškėja, kad jis viską gali gauti – ir tą prakeiktą mėlynąjį akmenėlį, ir kroną, ir baliklius, ir net paslaptingąjį stroncį.

Bet štai jis pasako kainą. Trys šimtai rublių. Kaina visai neįmanoma, fantastiška, paika, užgauli. Ilgai tęsiasi aziatiškos derybos, lyg turguje. Kartu paaiškėja, kad dažytojas gali dirbti tik vakarais.

Šeimininkas sutinka su viskuo. Jei vakarais – tegu būna vakarais, jei du šimtai penkiasdešimt – tegu būna du šimtai penkiasdešimt. Kad tik greičiau. Įgriso tos purvinos sienos, plyšiai, kandys, visa ši velniava.

Naktį šeima pluša: suvelka krūvon baldus, nukabinėja nuo sienų paveiksliukus ir protėvių portretus, suraišioja visą mantą į ryšulius. Rytoj, lygiai šeštą valandą vakaro, turi ateiti dažytojas.

Tačiau jo nesimato nei šeštą, nei septintą, nei dešimtą. Jis neateina. Tą naktį visa šeima miega ant ryšulių.

Užtat kitą dieną dažytojas atsiranda laiku ir atsiveda dar tris meistrus – du senius ir berniūkštį. Berniūkštis, kaip ir kiti, kreida aptaškytais ilgais batais ir didžiuliu vatiniu švarku. Jis irgi krenkšnoja, miknoja ir porina kažką neaiškaus apie teigiamą mėlynojo akmenėlio poveikį.

Visas šis darbo kolektyvas nusivelka švarkus ir susėda kambario viduryje ant apverstų dėžių ir kibirų. Meistrai gurkšnoja arbatą ir žvilgsi į lubas. Paskui iš lėto, darniai pradeda dainuoti:

Ei, tarnai, tarnai jūs mano,

Atsidavę man tarnai!

Šioje senovinėje plėšikų dainoje aidi stepių gyvenimo narsumas ir melancholija. Ir tuoj pradeda atrodyti, kad nėra jokio Dnieproheso, kad jokių įvykių nė nebuvo, kad nėra nei metropoliteno, nei aviacijos, nei kolūkių, kad bute vyksta tikra „chovanščina“. XVIII amžius, o gal net XVI.

Iki sočiai prisigėrę arbatos ir prisidainavę, meistrai užsivelka švarkus, vėl juos nusivelka ir vėl užsivelka. Po to jie paima iš šeimininko 25 rublius kronui įsigyti ir išeina. O berniūkštis ima triūsti su mėlynuoju akmenėliu. Betriūsdamas jis tučtuojau išmuša knygų spintos stiklą ir kažkokiu nežinomu chemikalu pradegina aviečių spalvos gelumbę ant rašomojo stalo.

– Gal tu pakvaišai? – šaukia šeimininkas.

– Dažų jis nemėgsta, tas akmenėlis, – murma baisusis kūdikis. – Jis savo veikimą rodo, nuosėdas palieka.

– Tai košmaras! – sako šeimininkas.

Jo tiesa – prasideda košmaras.

Sujauktame bute dažytojai daugiau nebepasirodo. Matyti, jie pasitenkino gautais rankpinigiais.

Tris dienas nelaimingoji šeima kažko dar tikėjosi. Vėliau pažįstami rekomenduoja kažkokį Vavilyčių, krištolinį senuką.

Krištolinis senukas ateina, didžiausiu lėtumu, kad net širdis bestebint tirpsta, apžiūrinėja kambarius ir galų gale apsiima šį darbą atlikti su savo pokostu ir kronu – viską už dvylika rublių. Tuoj paaiškėja, kad garbingasis senolis mirtinai nusilakęs ir už savo žodžius neatsakingas. Vos vos pavyksta jį išvesti.

Visų geriausia būtų sustatyti baldus į vietą ir gyventi kaip anksčiau. Bet padaryti to nebegalima. Ir sienos, ir lubos išgleizotos kažkokia šlykštyne.

Atvedamas dar vienas meistras. Jis irgi smulkiausiai susitaria dėl visko, aptaria kiekvieną detalę, bet pagaliau priduria, kad darbą galės pradėti tiktai po mėnesio, nes išvažiuoja šventėms į kaimą.

Ir ko jis, atvirai šnekant, buvo atėjęs, ko visą vakarą sugaišo tauzijimui ir pažastų kasymui – neaišku. Virtuvėje rauda šeimininkė.

– Negerai padarėte, – sako beširdžiai pažįstamieji. – Štai, kai anie trys su berniuku buvo atėję, reikėjo užrakinti juos ir neišleisti iš buto, kol baigs darbą.

– Jeigu būčiau žinojęs! – dejuoja šeimininkas. – Ak jeigu aš būčiau žinojęs! Jau aš juos…

Kiti jį ramina. Pasakoja jam įdomias istorijas apie krosnininkus, dailides, apie vandentiekio darbininkus, apie baldų pervežėjus, apie visą šią pogrindinę kastą pusiau privačių amatininkų, pusiau spekuliantų su kirviais, replėmis ir dažytojo teptukais.

Ir jų darbo stilius, ir būdai jiems pasisamdyti, ir visos jų kalbos išliko nepakitę nuo bajorų Rusios laikų.

Tai galėjo išlikti tik todėl, kad pas mus, tiesą sakant, niekas butų remontais nesirūpina. Yra organizacijų, kurios iškart stato po šimtą namų; yra organizacijų, kurios stato ištisus miestus, tačiau nėra paprasčiausios kontoros, kuriai galima būtų užsakyti, kad išbaltintų lubas, nuvalytų ir išdažytų sienas, perdėtų parketą, užsakyti naujus stiklus reikiamo dydžio, duris, užstūmas; nėra kontoros, kurioje galima būtų pagal savo skonį išsirinkti dažus ar sienų apmušalus; kontoros, kurioje dirbtų specialistai, užtikriną darbo kokybę ir jo baigimą sutartu laiku.

Šitokia kontora turi būti savotiškas statybinis magazinas. Statybinių magazinų darbas puikiausiai apsimokės, ir per kelis to aromatingojo šviesaus remontų ir visokių taisymų kvartalo mėnesius, kurie dar liko ligi pavasario, jų reikia įsteigti kuo daugiausia.

Tik pagalvokite! Dabar lengviau patekti pas vieną iš geriausių pasaulyje širdies ligų specialistų, negu rasti dažytoją. Profesorius priims jus po dviejų savaičių, bet jau priims tiksliai nustatytą dieną ir valandą, o dažytoją galima vaikytis ištisą mėnesį. Ir šitaip yra ne todėl, kad profesorių širdininkų daug, o dažytojų – tik vienas, bet todėl, kad medicininė pagalba žmonėms pas mus organizuota, o statybinės pagalbos nėra.

Visa, kas čia papasakota, remiasi skaitlingais faktais, kurie patikrinti apklausinėjimais bei ištyrimais.

O dabar leiskite, taip sakant, susirinkimo tvarka, ir asmeniniu reikalu pasisakyti. Jis, beje, irgi turi visuomeninės reikšmės ir iliustruoja sunkią padėtį mėlynojo akmenėlio fronte.

Gyvenome mes tyliai, ramiai, rašėme romanus, apysakas, apsakymus ir pjeses. Ūmai ateina praėjusi pavasarį raščiukas iš brangiosios mūsų organizacijos, iš rašytojų sąjungos.

„Ar nenorite padaryti remonto savo bute? Remontas bus, aišku, padarytas jūsų sąskaita, bet, aišku, mūsų priežiūroje, iš geriausios medžiagos ir tvirčiausiais terminais.“

Labai buvo malonu skaityti šitokį dokumentą. Laikinai mes nustojome rašę romanus, apysakas, apsakymus ir pjeses, nubėgome į sąjungą ir pareiškėme savo dėkingumą, taip pat ir sutikimą pasidaryti remontą. Svarbiausia, džiaugsmas ėmė pagalvojus, kad kažkas tavimi rūpinasi, kažkas tave popina.

Ir tikrai. Po kelių dienų atėjo jaunuolis su tiesle, atliko visokiausius matavimus, kažką daugino, dalino ir dėjo bendron sumon, o baigdamas pasakė, kad netrukus bus sudaryta sąmata, o paskui jau prasidės ir remonto darbai.

Po to gan greit prabėgo trys mėnesiai, niekas buto remontuoti nesirodė. Atėjo ruduo. Puškinas, pavyzdžiui, mėgo rudenį. Bet, suprantama, ir jis nelaikė rudens tinkamiausiu laiku savo namui Michailovsko sodžiuje remontuoti. Mes vėl liovėmės rašę romanus ir nubėgome į rašytojų sąjungą. Ten jau stovėjo dar kelios naujos fanerinės pertvaros ir dar keli nauji rašomieji stalai, bet vis dėlto mums reikalingą žmogų suradome.

Jis ilgai žiūrėjo į mus miglotomis akimis ir galų gale paklausė:

– Vadinasi, jūs prašote remonto?

– Ne, mes nieko neprašome. Patys jūs pasiūlėte.

– Ak, mes pasiūlėme? Taip, taip, teisingai. Bet šis sumanymas jau automatiškai atkrito. Mes, draugai, atsisakėme nuo šio sumanymo.

– Tai kodėl nepranešėte? Mes visą vasarą laukėme.

– Ne, ne, draugai, atkrito šis sumanymas.

Na, ką gi, atkrito tai atkrito. Žinoma, nei šis, nei tas likti žiemą aptriušusiuose butuose, bet vis dėlto sienų niekas čia mėlynuoju akmenėliu netepliojo, gelumbės nedegino, gyventi galima.

Ir staiga neseniai ateina naujas raščiukas iš tos pačios brangiosios mūsų organizacijos, bet jau ne pavasarinis, o žieminis, rūstus ir net įžūlus.

„Šiuo pranešu, kad iš jūsų priklauso už remonto sąmatos sudarymą 57 rubliai ir tiek tai kapeikų. Nesumokėjus, bus išieškoma per teismą“.

Še tau! Sumanymas atkrito, bet mes kažkodėl turime už jį mokėti. Šitokiu atveju net ir įtartinasis Vavilyčius atrodys krištoliniu senuku. Ką gi, jei teismas – tai teismas, įdomu bus susitikti įstatymų šviesoje.

1935

Iš: I. Ilfas, E. Petrovas. Kaip buvo gaminamas Robinzonas. Feljetonai. Vertė Liūnė Janušytė. V.: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1958