Linkėjimai amžinai gyvam Zedui, arba Tikros ir netikros žvaigždės

JURGITA LUDAVIČIENĖ

Konstantinas Gaitanži turi humoro jausmą. Ir dar jis mėgsta pasakoti tikras ir fiktyvias istorijas. Tai dvi savybės, lietuvių dailėje aptinkamos beveik taip pat dažnai kaip koks kalbantis ančiasnapis. Autorius aiškiai žino, ką nori pasakyti (net jei tai ne visuomet suprantama aplinkiniams, stebėtojams ar žiūrovams). Nors personalinių parodų gausa Gaitanži pasigirti ir nelabai gali, visgi kiekviena jo ekspozicija (arba paskiri kūriniai grupinėse parodose) švysteli bendroje parodų ar kūrinių masėje tarsi kokios kometos; manau, tai įvyksta kaip tik dėl užšifruoto naratyvo (dažniausiai) ir neįkyraus (bet kandaus ir niūroko) humoro dermės.

Konstantinas Gaitanži. Negyva roko žvaigždė. 2007 - 2010

Gaitanži „medžioklės plotai“ – vadinamoji „žemoji kultūra“ ir kriptoistorija; iš šių mūzų arsenalo menininkas semiasi tiek inspiracijų, tiek siužetų, tiek stilistinių elementų savo kūrybai. „Meno nišoje“ jo tapybos ir videoprojektas „Negyva roko žvaigždė“ akivaizdžiai išduoda Gaitanži siekį sukurti alternatyvią istoriją ir kartu atsainiai nesusitapatinti su ja, išlaikant ironišką distanciją. Leiskite pristatyti: Zedas Kowalskis. Roko žvaigždė. Tragiško likimo, žinoma, o kaipgi kitaip. Kaip koks Jimas Morrisonas, Sidas Viciousas, Kurtas Cobainas. Viktoras Cojus, galų gale. Žinoma, su visais neišvengiamais atributais: griežtas tėvas kariškis (a-ū, Jimmy, tau ranką tiesia kolega Zedas), niūrūs grupės nariai, į taktą linguojantys ilgus plaukus (artėjame prie nirvanos arba „Nirvanos“), viskam pasiruošusios groupies, ilgaplaukė draugė (Yoko Ono ar Pamela Courson, Zedo atveju – anonimiška Janet). Galiausiai susitikimas su Antonu Szandoru LaVey, o čia jau vaizduotė ir atmintis visiškai įsisiautėja. Kas nepamena kalbų apie savižudybes skatinančius pragaištingus dainų tekstus, kuriuos išgirsti, žinoma, galim tik paleidę juostelę atbulai? Kas godžiai neskaitė „Moksleivyje“ ir „Jaunimo gretose“ iš užsienio spaudos perspausdintų tekstų apie Ozzy Osbourne’ą, kuris nukando galvą gyvam šikšnosparniui? Bet susitikimas su Šėtono bažnyčios galva, juoduoju popiežiumi, pačiu LaVey – čia jau tik Zedo Kowalskio jėgoms. Antra vertus, gal tai – tiesiog nekaltas dviejų kolegų susitikimas (nes LaVey pristatomas ne tik kaip okultistas, rašytojas, bet ir kaip muzikantas), ir šikšnosparniams, triušiams ar kitiems gyvūnėliams niekas negresia?

Ir taip negresia, nes istorija fiktyvi. Tačiau įtikinanti; Zedas Kowalskis, niekam nežinomas, tačiau šėtoniškai patrauklus, ne veltui vaizduojamas pasitelkiant trivialiosios kultūros srities – komiksų – stilistiką; komiksai nuo pat savo istorijos pradžios pasakojo apie tai, kokiu būdu meną galima paversti pašėlusiu ir ne visai švankiu žaidimu. Svarbiausia priežastis, dėl kurios jie buvo tokie populiarūs, tai jų skleidžiama „vulgari, nepretenzinga energija“. Energija, kilusi iš miesto kultūros, iš tarpuvarčių ir kabareto šokėjų geidulingų vilionių, iš įtampos, kilusios tarp gundymų ir draudimų, iš automobilių švilpimo pro šalį, nepasiekiamo gražaus gyvenimo troškimo ir erzacinio tų troškimų išsipildymo pažado. Iš nuodėmių ir jų slėpimo gimę komiksai nuo pat savo atsiradimo egzistavo meno „paribiuose“: komiksų sąsiuviniai, kurių vartotojai buvo daugiausia paaugliai, buvo tai, ką reikėjo pirkti atskirai; tai, kas buvo slepiama nuo tėvų, todėl asocijavosi su slaptu nusižengimu, teikiančiu malonumą. Komiksų sąsiuvinių kūrėjai, pasitelkę trivialiąją Europos kultūros tradiciją, gana greitai suformavo negausų stereotipinių priemonių arsenalą heroizmui ir romantiškai aistrai vaizduoti bei įsiveržė į siaubo ir šiurkštaus humoro valdas, kur siautėjo nevaldomai. Gaitanži padidinti, asmeniški komiksai taip pat pasižymi savotišku psichodeliniu siužetiniu humoru, leidžiančiu keliaplanį pasakojimą priimti su atstumą sukuriančia ironija. Juose susilieja klasikiniai komiksų bruožai: „Iš vienos pusės – triviali drama, kuri ekstremaliai stilizuota beveik kaip koks kabuki vaidinimas, iš kitos pusės – animacinių filmų stilius, perkrautas kandaus, save naikinančio grotesko, darys didžiulę įtaką šiuolaikinei tapybai. Tas pats rojaus ir pragaro potencialas, kurio iš trivialiųjų vaizdinių pasaulio sėmėsi Picasso ir Miró, galios ir toliau, skirtumas tik tas, kad komiksų stiliaus nebebus galima suvokti, nesijaučiant kaltam dėl žinojimo, kad jis išsigimė į kičą“ (Adam Gopnik, Kirk Varnedoe, High&low, Moderne Kunst und Trivialkultur, p. 134). Tačiau XX a. vidury atsiradę komiksai, kaip juos suprantame šiuo metu, iš demokratijos nešėjų virsta niveliuojančio išsigimimo viruso židiniais, dailei – neutraliu, savaime egzistuojančiu kodu, kurį galima pasisavinti ir naudoti savo nuožiūra, komiksų klišės tampa tarptautinės: superherojus, meilės sielvartų kamuojama mergina, paauglys; o Gaitanži visu šiuo emociniu ir stilistiniu palikimu naudojasi tarsi per atstumą, suvokdamas, kad yra paveldėtojas, tačiau to nepriimdamas pernelyg rimtai. O ką jau kalbėti apie kokią nors kaltę dėl žinojimo, kad jis išsigimė į kičą. Tai juk tik pranašumas. Kad sukurtų objektą, kuris sąmoningai pabrėžtų, jog yra ne meniškos, o „žemos“ kilmės, autorius pasitelkia tapybos priemones ir panaikina bet kokį atsitiktinumą, anekdotiškumą ir iliustratyvumą, paradoksaliai suformuodamas originalų kūrinį. Klišės, kurios atrodo tiesiog perimtos ir pritaikytos, iš tiesų yra specialiai surastos, suformuotos iš įvairių stilių ir supintos, sulietos tarpusavyje. Tai pasakytina ir apie autoriaus techniką: ranka atliktas piešinys padidinamas kompiuteriu, o tada vėl ranka užtapomas. Kūrinys tampa lyg ir asmeninis, lyg ir nuasmenintas: autorystė savotiškai pasidalinama su kompiuteriu.

Bet ne visai tai svarbu; balansuodamas tarp originalumo ir šabloniškumo, Gaitanži nepameta naratyvo. Tiek video-, tiek tapybos priemonėmis jis pasakoja apie savo simpatijas žemajai kultūrai su visu jos gaivališkumu ir purvu, pažadais, viltimis ir uždrausto vaisiaus ragavimu pakišus galvą po antklode. Apie savo ironija užmaskuotą, bet aiškiai regimą ilgesį „The Doors“ laikams, roko žvaigždžių šėlui, savinaikai, svaigulingoms naktims su groupies, gerbėjų miniomis. Su absoliučiai kultiniu statusu ir pažadu po mirties tapti legenda, ir tikėjimu, kad prie tavo portreto dar daug metų raudos jauni ir pagyvenę nutrintais džinsiniais švarkais, žilus plaukus surišę į nutriušusią uodegėlę… Visi mitai, gandai, kad kažkas kažkur matė gyvą Morrisoną, visi beviltiško netikėjimo kupini užrašai ant tvorų, namų ir garažų „Viktor Coj, ty živoj“ – visa tai kunkuliuoja po apsimestinai ramiai užtapytais Gaitanži fikcijos komiksais. O Zedas Kowalskis rūko kur nors Arizonoj, plekšnodamas per petį Elviui, Johnui, Jimui, Sidui, Viktorui ir visiems kitiems, kurie, žinoma, nemirė, mes juk žinome, visa tai tik žiniasklaidos pinklės. Nesvarbu, kad kai kurie jų visai negyveno.

Konstantino Gaitanži projektas „Dead Rock Star“ galerijoje „Meno niša“ (J. Basanavičiaus g. 1/13, Vilnius) veiks iki vasario 25 d.