Dvi galvos iš vieno kūno

INEZA JUZEFA JANONĖ

Nei šį, nei tą anuomet leptelėjo slaugė, pareiškusi, kad man gimdyti ir gimdyti, nes pienas nuolat teka iš krūtų, jo vienam kūdikiui per daug, todėl reikėtų man gimdyti ir gimdyti, geriausia dvynukus, o gal ir tris ar keturis iš sykio… Dabar jau būčiau turėjusi būrį suaugusių vaikų.

Taip leptelėjusi toji moteris visai nenutuokė, kas man svarbiausia.

Svarbiausia man mylėti ir būti mylimai.

Jau nuo mažų dienų įsimylėdavau. Dažniausiai mylimasis buvo tas, kurį išvydau kino filme, ir jis kažkuo atrodė ypač patrauklus, įsidėmėtinas ir išskirtinis iš kitų.

Ar iš skaitytos knygos išsirinkdavau.

Tie mano mylimieji keitėsi, nes aplankyti filmai taip pat keitėsi, su knygom atsitikdavo tas pats.

Ilgokai svaičiojau Gončiarovo Oblomovu, romus toksai ir geraširdis, jis nuoširdus ir patiklus, nors stygium išminties taip pat negali nusiskųsti, greičiau jau priešingai, jei griebia ką, užgriebia iš esmės, netrukus jį pranoko kunigaikštis Myškinas iš Dostojevskio „Idioto“, ne per daugiausia mylimųjų susirinktų, gal trys ar keturi, kaip jau sakiau, kiek keistesni mane sudomindavo, nepraktiški pragmatiškam gyvenime, dažnai kitų pajuokiami be reikalo, išskirtini kitom savivokos savybėmis, kurias nelengva būtų jums atskleisti, mylėjau juos ir naktimis sapnuodavau, kuo atviriausiai savo paslaptis išklodavau, sykiu mes išgyvendavom ir intymumo valandėles, apie kurias žinojau tik iš knygų, įsivaizduodavau, kad darom t a i, nors filmuose anais laikais tos vietos būdavo iškarpomos, cenzūrai viešpataujant, užtat iš knygų daug ką sužinojau ir perpratau, bet tik teoriškai, vis smalsavau, kaip pasikeisiu „peržengus tą ribą“, nes visados galvodavau, kad būtinai turėčiau pasikeisti, ir visados bijodavau pastoti.

Ir visados bijodavau pastoti, nors mano krūtys, anot slaugės, skirtos žindyti.

Bet dar labiau bijodavau n e b ū t i.

Kada su juo darydavome t a i, jau apie Mirtį negalvodavau, jinai tarytum pasislėpdavo ar išgaruodavo erdvėj, jos siaubą man pavykdavo įveikti, kai glėbyje jo atsidurdavau, o jis nedideliais, bet vyriškai tvirtais delnais suimdavo iš pradžių vieną, paskui ir kitą krūtį, pakeldamas šiek tiek aukštyn, jau po daugybės metų, pasilikusi viena, įsiklausau į tylą ir, rodos, vėl girdžiu širdies tvinksnius, širdis tavoji plazda virš sustangrėjusių krūtų ritmingai, taip aiškiai, įsakmiai ir atsidavusiai, netrukus užsimerkiu, tokiom akimirkom dažniausiai užsimerkiu, nors negaliu paaiškinti kodėl, atsidusai keistai ir nenusakomai, gosli saldybė sklinda kūnu, jo šerdimi, didžiausia man likimo dovana – glėbys Tavasis, atodūsis toks keistas, jis nenusakomas, jukus, jau apie mirtį negalvoju, ji išgaruoja erdvėje, nejaugi amžių dienai dingo tai.

O vieną dieną šovė Tau galvon mintis, kad pagimdžiau Tave, esu Tau motina.

Diena šilta ir saulėta, tuoj už Žaslių patraukėme miškan, už rankų susikibę, o miškas netoliese, miestelio kaimynystėj, taku žingsniuojam neskubėdami, pro augalotų medžių tarpus žibuoklės mėlynuoja, susprogę pumpurai, ir oras – kaip ir mudu – jaunas, gaivus ir grynas – man netelpa galvon, kad pagimdyt Tave galėjau, nors būtų įdomu, tačiau be galo atsakinga, tai žvilgteliu iš šono į Tave, teiraujuosi linksmai, nors kiek ironiškai:

– Pro kurią mano kūno vietą pasaulin išlindai?.. Galbūt pro ausį?

Tylėdamas šypsaisi, gal tik Oblomovas mokėjo taip nusišypsoti, gal dar ir Myškinas, bet jam sunkiau pavyktų, jis nuolatos dvejonėse paskendęs, savotiškoj savigraužoj, nors atviras visiems lyg vaikas, tylėdami žingsniuojame į priekį, mes taip įpratę, pasišnekam tylėdami, į šonus pasidairom, žibuoklės mėlynuoja, o štai ir proskyna, šioj vietoje jinai taip pat žibuoklėmis numelsvinta, po saule mėlynumas darosi vaiskesnis, jis žlibina akis, svaigina miškas grynu oru ir kvapais, spalvom ir ošesiu viršūnių medžių, jų rūšys įvairiausios: beržai ir liepos, uosiai ir klevai, viena kita pušelė ir eglaitė, daugybė miško aplinkoj spalvų, nėra jos kontrastingos, bet mėlyna spalva šiandieną dominuoja, ji ir Tave nudažė mėlynai ir sykiu paslaptingai, toksai nežemiškas atrodai, bet artimas ir prieraišus, kasdieniškas, bet nekasdieniškai, šiltas Tavo delnas apglėbęs laiko mano ranką, saugu man, palepinta jaučiuosi ir laiminga, apsaugota nuo savo baimių, girdžiu, sakai:

– Ne, ne, ausis nėra tokia švari… Kas kita pienas jaunos moters!..

– Pienas? – nustebusi sustojau ir į Tave žvelgiu iš priekio, iš nuostabos išplėtusi akis. – Ką nori pasakyti?

– Kaip nesulaikomai jis tryško tau iš krūtų… Žiūrėjau, vis žiūrėjau…

Tebesišypsai, nors nebaigei minties… Nėra kada jos baigti.

Glėby mes vienas kito atsidūrę, Tu pasilenkęs man kuždi svaiginančiai į ausį:

– Su tavo pienu norėčiau būti pagimdytas!..

Žingsniuojame tolyn ir tylim, bet ne visai: mes rankom nuolat susikibę, galvojame kažką, gal nieko negalvojam, tik einame mišku tolyn į priekį, o gal atgal, gal sukinėjamės ratu miško takais, jie atveda, vėl išveda, sustabdo vietoj, kur einame, ką norim pamatyti, mums nesvarbu, svarbiausia, esam dviese.

Nebeprisimenu, kuris iš mūsų pirmas išvydo vabaliuką, kūnelis menkas tarsi grūdo, tačiau judrus ir paslankus, tamsios spalvos jisai, į šonus išsigaubęs, ropoja mudviem skersai tako, skubėdamas jam žinomu tikslu bei aiškiu adresu, lyg neštų labai svarbią žinią, bijotų pavėluoti…

Sustoję ir pritūpę jo nepaleidom iš akių ilgai, tačiau akimoju jis dingo lyg nebuvęs.

Tą naktį mes praleidom viengulėje lovoj, o rytmetį dvi galvos atrodė lyg išaugusios iš vieno mūsų kūno dukslioj naktinių marškinių apykaklėj.