Blogis, kuriantis gėrį

MIKALOJUS VILUTIS

„Šiaurės Atėnų“ Nr. 1064 buvo išspausdintas mano rašinėlis „Gyvenantys žmonės“. Vienintelį komentarą atsiuntė Genta: Kultūros elitas – gerai priėsti, pagerti, stipriai rūkyti, nepraleisti pro šalį jokios moters………. Paskui nori, kad į juos kas kreiptų dėmesį: valdžia remtų, žmonės skaitytų……. Yra tiesos Gentos žodžiuose. Ir peno mintims. Apie kultūrą, meną ir menininkus. Apie visa tai samprotauti galima be galo, nes tiesos įvairios, o vienintelės tikros niekas nežino. Laikau save menininku, todėl pakalbėsiu ir apie save, nes save geriau pažįstu negu kitus, ir leisiu sau apibendrinti, nes man atrodo, kad visi menininkai yra panašūs kaip vieno medžio lapai. Gerai gyvenu pasaulyje, kuriame esu, kuris yra šalia manęs, bet ne mano. Esu laisvas. Nereikia man keltis 5 valandą ryto, praustis, šukuotis, skustis, tvarkingai rengtis, lygiai septintą būti darbe, nepavėluoti, lygiai 8 valandas dirbti bjaurų, nuobodų darbą, įtikti kvailam viršininkui, nes protingi žmonės retai kada būna viršininkais. Aš laisvas. Dauguma žmonių sunkiai dirba, uždirba pinigus, už kuriuos nusiperka džiaugsmų, kuriuos galima nusipirkti. O man nereikia džiaugsmų pirkti, pats sau teikiu juos ir dar Dievulis parūpina. Einu Neries krantine ir matau saulę tekančią ir gražumas man ir džiaugsmas. Paišau paveikslėlį ir vėl man gražumas ir džiaugsmas. Viskas gratis. Nesinori paišyti, važiuoju į mišką, įjungiu televizorių ir žiūriu „Volkerį, Teksaso reindžerį“, degtinę geriu, kai įkvėpimas degtinei aplanko. Nereikia laukti laisvadienio, nes visos dienos laisvadieniai. Kitą dieną galiu voliotis lovoj. Laisvę teikia ir žinojimas, kad niekas nenuliūs, jeigu paveikslėlių nepaišysiu ir rašinėlių nerašysiu. Čia kaip meilė. Melskim Dievo, kad nebūtumėm mylimi. Daug skausmo mylintiems. Jeigu esi mylimas, esi reikalingas ir jau nesi laisvas, nes mylinčio žmogaus būsenos priklauso nuo tavęs. Tenka bent jau stengtis elgtis taip, kad neįskaudintum mylinčio žmogaus, o tai reiškia – ne taip, kaip norisi. O aš paveikslėlius paišau ir rašinėlius rašau, kokius noriu. Baltomis rankelėmis, nes nutariau, kad juodą darbą turi dirbti kiti. Kiaules augina tegul kiti, o aš jas tik valgysiu. Man titulai ir šlovė, o tiems, kurie mane maitina, nieko. Kartais, kai apie tai pagalvoju, jaučiuosi erke. Todėl, kai būnu tarp nepažįstamų žmonių, nesigiriu, kad esu dailininkas – parazitas. Man gėda. Žinoma, menininko gyvenimas taip pat būna sunkus ir varginantis. Kūrybinės nesėkmės, nesugebėjimas įgyvendinti sumanymų, lydimas nusivylimo savim ir pasauliu, kankinančios abejonės dėl savo darbo kokybės. Dirbantys žmonės kenčia kvailą viršininką 8 valandas, o patys sau kvaili viršininkai – menininkai kenčia save visą parą. Dieną naktį tenka nešti neįgyvendintų sumanymų naštą. Slegia. Bet tokį gyvenimą pasirenka patys menininkai. Jiems taip patinka. Jų veiklos darbu vadinti nedera. Ar galima pavadinti darbu varginantį kopimą į Everestą? Darbas yra tai, ko nesinori, bet reikia daryti. Darbas primestas iš išorės, kopimas į Everestą – iš vidaus. Sakau žmogui: aš dirbu. Tu dirbi? – nustemba žmogus. Ir ką gi tu dirbi? Balse ironija ir sarkazmas. Jis netiki, kad aš dirbu. Nirštu baisiausiai todėl, kad jis teisus. Genta taip pat teisi. Ir aš, ir tie menininkai, apie kuriuos pasakojau, iš tikrųjų panašiai gyveno, kaip ji rašo. Jie norėjo, kad juos matytų ir remtų. Bet jie nereikalavo. Elvyrai Kairiūkštytei rašiau rekomendaciją valstybinei stipendijai. Rašiau, kad jinai yra talentinga menininkė, ir būtų negerai, jeigu rūpestis, kaip prikimšti pilvą, kliudytų išsiskleisti jos talentui. Stipendijos ji negavo, bet nepyko. Net nesikeikė. Numojo ranka ir tiek. Nuoskaudos nebuvo. Negalvojo, kad žmonija jai skolinga. Seneka savo knygoje  „Apie sielos ramybę“ cituoja Aristotelį: Į didelį talentą visuomet įmaišyta beprotybės. Tinka Elvyrai.

Autoriaus nuotrauka

Pritariu teiginiui, kad vieni žmonės dirba ir gyvena kūnui, kiti gyvena sielai. Kūnas kategoriškai reikalauja maisto, nes kitaip jis numirs. Kūnas mirtingas, o siela ne. Kam jai maistas. Badu ji nenumirs. Sveika siela sočiame kūne miega sau saldžiai ir nieko jai nereikia. Tik šlykščios, nemigos kankinamos sielos „daro meną“. Šlykščių sielų menas. Apie tokį meną Nietzsche kalbėjo. Neatsimenu tiksliai ką, tik esmę. Šlykščios sielos menui pavyko gyvulį paversti žmogumi. Lyg ir taip jis sakė. Nevykusi paslauga beždžionei. Beždžionės tiksliai žino, ką veikti gyvenime, todėl visos daro tą patį ir džiaugiasi tais dalykais, kuriuos joms Dievas davė. Tos, kurios tapo žmonėmis, nežino, ką veikti, nesidžiaugia Dievo dovanomis, jos nori daugiau, negu joms duota, todėl kenčia. Vienos stato, kitos griauna. Nietzsche nevertino meno, nes menas atitraukia žmones nuo tikro gyvenimo, kurio pats Nietzsche neliaupsino. Jis prieštarauja pats sau. Protas mato gyvenimą tokį, koks jis yra. Todėl pats Nietzsche ir išėjo iš proto, kad nematytų. Ir jeigu menas leidžia bent kiek pailsėti nuo gyvenimo, tai šlovė menui. Galima paklausti: kokia našta būtų mūsų buvimas šiame pasaulyje, jeigu nebūtų galima nuo jos pailsėti. Be Anderseno pasakų? Be poezijos? Be „The Beatles“?

Dažnas klausimas: ką pasiimtum į negyvenamą salą, jei galėtum paimti tik vieną daiktą? Pasiimčiau Ksenijos Jeroševaitės aliumininį žmogiuką, kuris sėdi Giedrės Jankevičiūtės virtuvėje, ant lentynos tarp indų. Kad draugą turėčiau. Visam gyvenimui. O jeigu pasiimčiau dešrą, tai jos neilgam užtektų. Toks skirtumas tarp Ksenijos žmogiuko ir dešros. Sakau Ksenijai: išliek man tokį žmogiuką. Neišliesiu, atsakė Ksenija. Tu nevertas. Nepakenčiama moteris. Bet jos žmogiukuose Dievulis, nedidukas toks, šiltas ir mylintis. Bičiulis. Labas, Dievuli, kaip laikaisi? Toks Ksenijos Dievas. Stasio Kuzmos skulptūrose Dievas skaidrus kaip dangus, bekūnis. Toli nuo žmogaus. Su juo nepasišnekėsi apie gyvenimą. Šalia jo jautiesi mažas, purvinas ir nuodėmingas. Tylėti norisi nulenkus galvą. O Rimanto Sakalausko Dievas neturi pavidalo. Paslaptis, kuri žmogui nebus atverta. Dievas žmonių, kurie giliai tiki, patys to nežinodami. Jie nevaikšto į bažnyčią. Kam vaikščioti į bažnyčią? Juk ten lubos dangų užstoja. Mano galva, Rimo Dievas arčiausia tiesos.

Mano religija eklektiška, ji neturi pastovios formos. Pats sau ją susikuriu, patogią tam gyvenimo laikotarpiui, kurį gyvenu. Mano kūnas dabar niekam tikęs, todėl pritariu krikščionims, kurie teigia, kad kūnas yra blogis, o siela gėris. Kūnas praryja vaisių, sau pasiima visą jo kvapą ir grožį, o kitiems atiduoda smirdančią bjaurastį. Siela siurbia į save gyvenimo bjaurastį ir smarvę, o grožį ir gėrį skleidžia kitiems. Meną. O patys menininkai lieka pilni bjaurasties ir smarvės – egoizmo, savimylos, pavydo. Nes gėris, kurį jie turėjo, jau nebe juose, bet sudėtas į piešinėlius, rašinėlius ir daineles. Atiduotas kitiems. Blogis, kuriantis gėrį.

Materialistai teigia, kad pasaulis visiems tas pats ir jame yra tik laike ir erdvėje, tiksliai pagal dėsnius, judanti materija. Materija yra tai, kas egzistuoja objektyviai, vadinasi, nepriklauso nuo žmogaus valios. Žmogus yra materija, todėl jis nepriklauso nuo savo valios. Laisvos valios nėra. Žmogus yra amorfinė biomasė, kuriai formą suteikia aplinka, bet ne jis pats. Objektas lemia subjektą. Visata sudaryta tik iš Mendelejevo lentelėje esančių elementų ir tam tikra anglies, azoto, deguonies ir vandenilio atomų kombinacija verkia, kai jai skauda, ir juokiasi, kai nebeskauda. Ecce homo. Netikiu.

Tikiu, kad žmonės yra psichosomatinės būtybės. Įvairių proporcijų sielos ir kūno mišiniai. Nežinau, ar siela gali būti be kūno. Kūnas tai, matyt, gali būti be sielos. Sakoma, gyvuliai sielos neturi. Jiems pasisekė. Siela – tai sąžinė, meilė, ilgesys, kito žmogaus skausmo kentėjimas, abejonės, pavydas, neapykanta. Tai, kas paverčia gyvenimą sunkia našta. Kodėl žmonės būna laimingi, kai prisigeria degtinės? Todėl, kad jie išsivaduoja iš visų ką tik mano paminėtų dalykų. Tampa besieliais laimingais gyvulėliais. Žmogus išsilaisvina iš savo esmės. Todėl vyno išradėjas ir buvo vadinamas Liberiu – laisvu.

Vieni žmonės gyvena ir dirba kūnui, kiti sielai. Pritariu tokiam paskirstymui. Siuvėjas pasiuva šiltą drabužį, žmogus apsivelka jį ir jo kūnui šilta. Be drabužio jam būtų šalta ir jis susirgtų sloga. Jeigu nebūtų Rembrandto paveikslų, joks žmogus sloga nesusirgtų. Argumentas siuvėjo naudai. Siuvėjas vertingesnis už Rembrandtą. Klaida. Šitaip samprotauti nedera. Nedera suplakti fizikos ir metafizikos. Fizika juda, metafizika nejuda. Nesikeičia. Rembrandto paveikslai veikia. Vadinasi, jie skleidžia energiją, kurią galima pavadinti menu. Menas – metafizinė energija, esanti eilėraštyje, dainoje, paveiksle. Niekuomet neišsenkanti energija. Amžinas variklis. Energijos, kurią skleidžia Bacho muzika, užteks visiems esantiems ir būsiantiems žmonėms. Dievas jo kūriniuose. Menas – Dievas paveiksle. Be pradžios ir be pabaigos. Visiems.

Žmogus suvalgo kiaulę ir kiaulės lašiniai tampa jo lašiniais. Tik jo ir niekieno kito. Darwino evoliucija – tai kova dėl kiaulės: kas pirmas ją nutvers ir suvalgys, tas stipriausias ir vertas išlikimo. Kuo greičiau stverk kiaulę, kitaip ją nustvers kitas. Kūno gyvenimas – agresija ir kova. Sielos gyvenimas taikus, nes penas sielai niekuomet neišsenka. Agresija nereikalinga. Viso pasaulio visi žmonės gali skaityti Dostojevskio „Nusikaltimą ir bausmę“ ir gyventi skausmingą Raskolnikovo gyvenimą. Patirti tai, ko jiems neduota patirti savo aplinkoje. Elitinio meno dėka žmonės patiria džiaugsmų ir skausmų, gyvena ne vieną nykų gyvenimą, bet daug puošnių gyvenimų. Ir pasirinkti gali. O populiarioji kultūra leidžia žmogui pailsėti nuo gyvenimo. Tokia odė menui. Deja, menas tėra tik kultūros dalis, mano galva, geroji, o kultūra apskritai savo esme yra blogis, nes draudžia žmogui būti tobulam – gyventi pagal prigimtį. Žmogui tenka gyventi ne taip, kaip jis nori, bet taip, kaip nori kiti. Bet gyvenimui visuomenėje kultūra yra naudinga.

Prieš keletą metų mano dirbtuvėje nakvodavo rudaspalvis katinas. Labai nekultūringas. Purvinom kojom trypdavo mano paveikslus. Išvariau jį. Paskui apsigyveno pilka katė – aristokratė. Į mane žvelgė su panieka, bet elgėsi kultūringai, nekultūringų pėdsakų po savęs nepalikdavo. Neišvariau jos. Dar ir pamaitindavau ją šviežia žuvim, nes nieko kito ji kategoriškai neėdė. Kultūringa katė gyveno gerai, o nekultūringas katinas blogai. Argumentas kultūros naudai. Paskui katė atsivedė šešis nekultūringus kačiukus. Jie niokojo ne tik mano paveikslus, bet ir visą dirbtuvę. Išvariau ir kačiukus, ir katę, nes geras būnu tik tada, kai man tai nekenkia.

Panaši yra Lietuvos istorija. Сила есть, ума не надо. Taip, matyt, buvo galvojama Lietuvoje XV amžiuje. Kam raštas, kalba ir kultūra. Visa tai galima pasiskolinti arba atimti iš kitų. Kam patiems galvoti? Galvojimas alina. Protingų žmonių galima taip pat pasiskolinti. Tegul jie už mus galvoja. Tokios trumparegės nuostatos pasekmės akivaizdžios. Lietuvos beveik nebėra. Išvaryta iš pasaulio elito kaip tas rudaspalvis katinas. Ir katino, ir žmogaus, ir tautos tie patys gyvenimo modeliai. Pakenčiamas rašinėlis išėjo. Ačiū Gentai.