Apie žvakes ir laužus
GINTARĖ ADOMAITYTĖ
Mano bendraamžiai nebemėgsta žvakių. Man prireikė. Šią žiemą – taip. Po gerokos pertraukos rausiausi po stalčius, lentynas.
Ar dar turiu? Turiu.
O, kiek aš jų turiu, tų žvakių – galybę… Net ir senoviškų – varvančių, iš vaško.
Bendrauju ne tik su vienmečiais. Labiau ir dažniau su žengiančiais į septintą dešimtį ar dar vyresniais, tą slenkstį jau peržengusiais.
– Kodėl žvakė? – klausia jie, nelyginant būtų susitarę. – Ar kas nors mirė?
Kai buvau jauna, tokie klausimai glumino ir nervino.
Kodėl Tau, Vyresnioji Karta, nepatinka mano namai? Sukūriau, regis, intymią atmosferą: klasikinė muzika, žvakių atšvaitai. Vyno taurė, cigaretė. Pokalbis iki paryčių.
Ko reikia dar?
Kartą kitą esu rašiusi apie man ir mano artimiesiems nelemtus 2005 metus. Kiek atsisveikinimų – mirčių, kapų. Tapome skrajojančiais olandais – pernelyg daug dienų praleidome Olandų gatvėje. Tais metais su žvakėmis – jų jaukumu, švelniu sentimentalumu – atsisveikinau ir aš.
Su muzika – ne.
Klasikinė muzika mirtimi niekada nealsuos.
Filharmonija gal vienintelė vieta Vilniuje, Lietuvoje, pasaulyje, kur iš tiesų ilsiuosi. Ilsiuosi labiau nei prie ežerų, jų pakrantėse.
Filharmonijoje pakimbu kairiajame balkone virš dirigento ir…
…ir sugrįžta, kartais net tvoja į kaktą, kartais švelniai paliečia – kas?
Matote – pristigau žodžių. Ne tokia gabi, kad apsakyčiau.
Tai ir nereikia.
Anais senais jaunystės laikais žvakių prieblandoje ne kartą pasigirsdavo keistų keisčiausias, o toks įprastas klausimas. Klausėjas net atsiprašydavo dėl banalybės.
– Ką vežtumeis tu į negyvenamą salą?
Nežinau, ar klausimas banalus. Tvirtinu, kad iš esmės netaisyklingas. Argi į negyvenamą salą važiuojama? Ar yra į ją tiltų? Jei yra, tai koks čia negyvenamumas?
Į salą plaukiama.
Ir jei leidžiama į ją plukdyti vieną vienintelį svarbiausią daiktą, tai jis būtų ne knyga ir ne dienoraštis, o tik plaustas. Jei draustų plaustą, imčiau knygą. Ji vadintųsi taip: „Kaip negyvenamoje saloje pasigaminti plaustą“.
Dabar jau mes – mano bičiuliai ir aš – kalbamės ne apie salas.
Kalbamės, ko labiausiai pasigestume, jei išvyktume gyventi į mažą miestelį. Ilgam. Suvisam. Nes Vilnius jau kažkaip… lyg nebe taip… o kita vertus…
Trypčiojame kultūros ir natūros kryžkelėje; prisimename žmones, kurie Vilniaus senokai išsižadėjo. Ir nieko, gyvena.
– Nemunas stovi, – aidi telefono ragelyje Gasparo Aleksos balsas iš Veliuonos.
– Neris dar ne, – sakau jam.
Ir tikrai ne, kaprizingoji.
Neris dega – iki padangių kyla baltas rūkas, garas. Kas patikės: laumės maudosi ir džiūgauja Šilo tilto paunksnėje.
Ar tikrai mes kalbamės tik apie tai, ko pasigestume mažame miestelyje?
Prabylame apie senelių namus. Ir į juos ne kažin ką leista pasiimti.
Jei knygas, tai kurias?
Sausio pabaigos–vasario pradžios šaltąją savaitę Žirmūnuose, prie laiptinės, nutykojome knygų lentyną. Stovėjo ji ten vieniša. Nelyginant pamiršta išsikraustančių, nelyginant atsainiai nutrenkta. Po dviejų parų ją parsinešėme. Į savo namus.
Tokios lentynos mums labai stigo. Įkurtuvių proga atidžiau žvilgterėjome ir į kitas lentynas. Atsikratėme bent trisdešimties knygų. Išnešėme. Padėjome prie konteinerių. Kuo ramiausia sąžine: ar kas skaitys knygas, kurių šriftas išblukęs, beveik nematomas?
Knygos dingo kaipmat.
Nederėtų aikčioti – ak, ak, tai matote, yra vis dėlto skaitančių…
Knygas pasičiupo benamiai.
Ir knygos, ir rankraščiai kuo puikiausiai dega – nebūtina tikėti viskuo, ką yra rašę klasikai, net ir slaptingasis Bulgakovas.
Beje, kai kuriais, iš tiesų patyrusiais šaltį, tikėti galima. Popierius šildo ne tik tada, kai padegtas. Jį galima kišti į užantį, apavą.
Retsykiais, išėję iš Filharmonijos, prie Didžiosios gatvės didžiojo prekybos centro stabtelime. Tuoj pulsime į buitį, tuoj…
Bet ne dabar, ne šią akimirką.
Mano bičiulis delsia. Rūko. Neleidžiu jam trenkti į šiukšlių dėžę nuorūkos. Tikri vilniečiai taip nesielgia. Kansaras pagarbiai dedamas ant šiukšliadėžės krašto.
Kol krautuvėje rūpinamės savo buitimi – ir ne tik ja – kol svarstome, ką pirksime vakaro intymiai atmosferai, – nuorūkos nebelieka. Ji dingsta, išgaruoja.
Kaifuok ir tu, benami.
Mano mylimame, nuostabiausiame Vilniuje kažin ar kam parūpo, kad Didžiąją Šalčių Savaitę dera bent jau naktimis kūrenti laužus. Dalyti karštą gėrimą. Tegu vandenį – nebūtinai sriubą.
Akcijos baigėsi kartu su Kalėdomis. Didieji prekybos centrai paslėpė suoliukus, ant kurių „dori“ miestelėnai skiria pasimatymus. Kaip neslėpsi – juk ant tų suoliukų, tik pamanyk, drįsta šildytis benamiai!
Aną žiemą prie atliekų konteinerių slystelėjau. Dribtelėjau ant nugaros. Ką moku, tai moku. Žvelgiau į aukštą dangų ir… Šiurkščią, stiprią ranką man padavė šiukšlėse besirausiąs benamis.
– Ponia, kaip čia taip… – jis sakė.
Jutau nemeluotą užuojautą, gailestį.
Ką tik grįžo sušalęs namiškis. Kiek pavėlavęs. Vairuotoja iš troleibuso keleivius tiesiog išgrūdo.
Iš troleibuso, taip retai nuo sostinės pakraščio važiuojančio? Sugedo, matote, durys… Ji šaipėsi ir juokėsi iš tų, kuriuos varė į geliantį šaltį.
Ar tikrai pasaulyje yra miestų, kuriuose dėl kliūčių (menkų, įveikiamų…) bent jau atsiprašoma?
Galiu namuose užžiebti šimtą žvakių – arba nė vienos niekada nežiebti. Galiu gyventi Vilniuje – arba miškuose pasiklydusiame miestelyje.
Gal ir į senelių namus – į tą gyvenamai negyvenamą salą – nešiuosi vieną vienintelę knygą – savo dienoraštį.
Kažin ar ten tilps mano plaustas.
Vis tiek dunksės ir aidės senoji išmintis: lazdos, tiurmos, terbos ir speigo – neišsižadėk.
Tiesą sakant, turiu draugų, įžengusių tik į trečią dešimtį. Jiems patinka smilkalai. Ir žvakės. Nes jos – tik žvakės.
O ar ne taip?..
