Ant ko kris vardų išsižadėjimo nuodėmė?
ASTRIDA PETRAITYTĖ
Alvydas Šlepikas. Mano vardas – Marytė. Romanas. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. 184 p.
Ko gero, Alvydo Šlepiko prozos gerbėjams ši knyga bus netikėta – „vilko vaikai“, pokario Rytprūsiai!.. Matyt, ir pačiam rašytojui ji – iš tų, kurios „netikėtai nutinka“, o ne nuosekliai išsirutulioja iš talento prigimties. Taip jis „Žodyje pabaigai“ ir sako: „Šios knygos tema tarsi pati susirado mane“ (p. 180). Taigi išdrikus kitos kūrybinės sferos peripetijoms – irgi iš šalies inspiruotai idėjai ir pastangoms kurti dokumentinį filmą apie „vilko vaikus“, susidūrus su konkrečiais jų likimais, išklausius dviejų moterų, tarsi kažkokio slapto scenarijaus užprogramuotų būti beveik vienodų vardų – Renata ir Renatė, kad jos susilietų į bendravardę heroję (Renatę), – ir radosi knyga „Mano vardas – Marytė“.
Autorius mums atveria tragiškosios, faktų nuoplaišomis iškylančios, bet menine kalba dar beveik neįprasmintos Istorijos puslapį. Lakonišku stiliumi pasakojama apie Lietuvos kaimynystėje esančio krašto tarpulaikį: pergalingosios Raudonosios armijos nukariauti ir jau apgyvendinti Rytprūsiai, dar nepakrikštyti šlovinguoju Kalinino vardu, dar neatsikratę užsilikusių „fašistų išperų“ – išbadėjusių moterų, vaikų, senių, pamažu veiksmą perkeliant į pokario Lietuvą, tą sotųjį – anomis mirštančiųjų iš bado akimis žvelgiant – kraštą…
Romanas tarsi skyla į dvi dalis: pirmojoj veiksmas vyksta jau rusų apgyventame Karaliaučiaus / Kenigsbergo krašte (net gaila, nenuskamba nei lietuviškasis, nei vokiškasis šio vardo variantas – minima tik Prūsija, nors krašto gyventojai, ko gero, labiau kalbėtų apie Rytprūsius, Ostpreussen), vaikų žygiai Lietuvon jau daromi, bet – dar sugrįžtant, dar tik „pasiduoneliaujant“; antroji – tai Renatės, vienos iš „vilko vaikų“, vargo klajonės Lietuvos keliais, stengiantis išsinerti iš praeities, tapti lietuviakalbe Maryte, trumpam priglundant prie kokios šeimos (greitą viešnagės pabaigą lemia tai priglaudėjų iš baimės užkietėjusi širdis, tai, priešingai, jų gailestingumas, per kurį tenka keliaut Sibiran)… Pirmoji dalis – polilogiška, čia veikėjai, Renatės šeima (mama, broliai, sesutės), „avanscenon“ išeina vienas kitą pakeisdami, antroji – jau monologinė Renatės istorija (netekto polilogiškumo, tiesą sakant, šiek tiek ir gaila).
Ir lakonišku sakiniu Šlepikas pajėgus perteikti situacijos tragizmą, trumpą laikotarpį (ir neilgą romaną) pripildyti tirštų, charakteringų detalių: štai regime rusų užkariautojų siautėjimus „fašistų irštvoje“ ar vienu kitu brūkštelėjimu nupieštą stribų ir partizanų konfrontaciją miškingoje Lietuvoje… Autorius, matyt, net nevengia tam tikros herojų tipizacijos (pvz., Renatę priglaudusi geroji teta Stasė ir piktoji jos sesuo Elzė) ar situacijos, vyksmo apibendrintumo, gal ir simboliškumo. Kai kurių scenų norėtųsi ir aštresnių, kasdieniškiau apčiuopiamų, tarkim: ar mažosios herojės Renatos teta Lota vien iš vandeny įmaišytų miltų, parneštų iš Lietuvos, galėtų „iškepti geltonų tarytum mažos saulutės blynų“ (p. 62)? Arba beskaitant apie Renatės klajones, prasidėjusias žiemą, pasibaigusias (matyt, laimingai – nualpusi įnešama į vidų, gal mokyklos, mažųjų šokėjų ir gražiosios jų mokytojos) per Velykas, taip ir norėjosi patirti: o kuo dabar ji avi, vilki, ar nenuplyšo bateliai, nepermirko – koks, iš kur paltelis?..
Kartais sukirbėdavo klausimas ir istorinio (geografinio) autentiškumo įtrūkį akiai užkliudžius – tarkim, prisimenant anuos, taikingos laimės laikus, pasakojama apie berlynietę Evą (mažosios Renatės mamą), kurią parsivežė ūkininkas Rudolfas… bet visas veiksmas vyksta „miestelyje“, kuris, kaip gali suprasti iš vaikų, kartojančių „pamoką“: gimiau tais ir tais metais Gumbinėje… – yra tasai visai nemenkas Rytprūsių centras, 1939-aisiais turėjęs (pasak „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“) beveik 25 tūkstančius gyventojų, gal ir ne didmiestis, vis dėlto ir ne ūkininkų gyvenvietė…
Visa istorija pasakojama fragmentais, kai kurie jų į romaninę (ar novelinę) stilistiką su jos metaforine poetika įsiterpia tiesmuka įvardijimo kalba tarsi kino scenarijaus nuorodos (autoriaus kino įdirbis, regis, nenuėjo perniek). Tarkim, sakinys: „Pardavėja Stasė ir vairuotojas“ (p. 128). Arba, kaip galima suprast, nurodomas „kameros rakursas“: „Tarytum paukščio akimis: kieme stovi stribų sunkvežimis“ (p. 160). Bet ir poeto balsą knygoje išgirstame. Ir nebūtinai trumpieji fragmentai yra „tiesmukieji“; štai vienas ištisas skirsnelis: „Dienos ima tekėti greitos ir saldžios. Tarytum medumi pasaldintas gėrimas arba sula, kuri muša pavasarį iš pačių žemės gelmių, teka šakom, kopia į saulę, plėšia sprogdina pumpurus, žiedus, kvapus. Tuose pumpuruose, jų jėgoje jau nujaučiami vaisiai, jų rūgštumas ir vėsa, švelniai gaivinanti gomurį… // Tokios tad dienos teka viena paskui kitą“ (p. 151).
Sakyčiau, šią knygą pramaišiui rašė Šlepikas-novelistas / poetas ir Šlepikas-kinininkas. Gal būtų pravertę kartkartėmis sąmoningai išsižadėti kinematografinio žvilgsnio, žvelgti vidiniu žvilgsniu, perskrodžiančiu išorinio veiksmo paviršių.
Istorinis – tuo labiau istorinis meninis – veikalas visad yra ir pozicija. Tegu nė žodžiu tiesmukai neišsakoma – vis tiek pro faktus prasismelks, tuos pačius faktus suvers nebūtinai tas pats požiūrio siūlas… Aiškiai – skaudžiai ir atstumiančiai – yra įsikirtusi Arvydo Juozaičio pozicija: rusai, atėję į Rytprūsius, atkeršijo vokiečiams už prūsus, taigi – kone įvykdė istorinį teisingumą!..
Žinia, ne prie šio filosofo publicistikos, Kaliningrado dabartį ir Kenigsbergo praeitį apmąstančios („Karalių miestas be karalių“), prigludo man Šlepiko knyga. Net ir neieškant specialiai analogijų, ji atsistojo į vieną gretą su Rūtos Šepetys „Tarp pilkų debesų“… Abu autoriai žvilgsnį kreipia į tik iš pasakojimų žinomus istorijos puslapius, kuriuose, regis, jų giminės vardai neįrašyti: amerikietė lietuvaitė – į trėmimus Sibiran, lietuvių bado, šalčio, ligų, pažeminimo kančias prie Laptevų jūros, vilnietis aktorius, kinininkas, rašytojas etc., sovietinės kareivio duonos ragavęs Kazachstane (ne, kaip ne vienam pribaltui yra nutikę, kaimyniniame Kaliningrado krašte), – į pokarinę Rytprūsių tragediją… Abu atnašauja pagarbos auką daugelį metų žemintiems ir skriaustiems sovietinės sistemos, atsainaus abejingumo dulkėmis apklojamiems ir postmodernioje nepriklausomybėje…
Knyga „Mano vardas – Marytė“ gražiai išleista. Tik, tiesą sakant, bent mane viršelio dizainas iš pradžių klaidino: smėliukas, basos (švarios, tik smėlėtos) kojos sukėlė ne varganų, pūsles iki kraujų nutrinančių, randus paliekančių klajonių svetimais keliais vaizdinius, o – „spalvotus“ vaizdelius, interneto svetainėse (matyt, ne tik jose) vis permušančius lietuvišką šaltą žiemą: besipliažinantys basakojai mūsų milijonieriai… Taip, skaitant knygą žvilgsnis tinkamai susifokusavo, ištraukdamas būtent rūsčiąją dailininko Romo Oranto žinią.
