ADISA BAŠIĆ. Eilės
Adisa Bašić – šiuolaikinė bosnių poetė, publicistė ir žurnalistė. Gimė 1979 metais Sarajeve. Baigė lyginamosios literatūros studijas, vėliau pasirinko teisės ir demokratijos magistro studijas. Šiuo metu dėsto Sarajevo universiteto Filosofijos fakultete, Lyginamosios literatūros katedroje. Ten ir susipažinome. Vėliau teko klausyti jos paskaitos apie bosnių karo poeziją. Sužavėjo poetės gebėjimas sudėtingą ir vis dar „karštą“ kūrybą skaityti švelniai, nebijant interpretuoti. Tada ir gimė šių vertimų fragmentai, tobulinti kartu su autore. Lengva nebuvo, nes verčiant karo poeziją reikia itin didelio jautrumo žodžiui ir ryžto. Tokią poeziją verčiant kaip niekada jaučiama, kad einama iš savo kultūros ribų ir liečiama tai, kas svetima, nepatirta, trapu, bet visgi labai svarbu. Štai čia ir pradedama pažintis su šiuolaikinės Bosnijos ir Hercegovinos kultūra.
Eilėraščius verčiau iš Adisos Bašić rinktinės „Reklaminis klipas mano tėvynei“ („Promotivni spot za moju domovinu“, 2010) ir Marko Vešovićiaus sudaryto bosnių karo poezijos almanacho „kad bent devyniasdešimt tretieji“ („da je barem devedeset treća“, 2006).
Vertėja
Mano kambarys
Kilimas – tikriausia vilna: rankų darbas.
Kaimynės dovana.
Ant jo surado
(iš atostogų Baška Vodoj sugrįžus)
mirusį vyrą.
Raudonmedžio spinta: raižyta.
Mūsų draugų name
vienintelės jos
(ankstyvą karo rytą)
nepribaigė granatos.
Lova, užklota pliušu: itališkas dizainas.
Joje ne taip seniai
(dėl nuovargio ir ligos)
mamos brolis nusižudė.
Lovoje aš. Rami. Alsuoju.
Veteranas
Rafinuotas buvęs jūrininkas.
Geriausias draugas: Vietnamo poetas. Žiemoja kartu, prie
Kambodžos sienos – netikri saulėlydžiai.
Kiekvienais metais, bent kartą į Vietnamą. Ir kalbą moka. Mėgsta
vietinį maistą. Domisi literatūriniu gyvenimu.
Rafinuotas intelektualus amerikietis. Vairuoja Jeep. Klauso
Pavarotti. Skaito Sylvia Plath.
Peržvelgia mane lyg stiklinę.
Bosnia
Žino, prisimena. Įdomu. Graži šalis, be abejo.
Niekad nėra buvęs. Niekad ten nekariavo. Nepažįsta Bosnios
poetų. Nežiemoja ten. Neturi nė namo. Nebuvo kare.
Neužmušė ten nieko.
O norėtų nuvykti. Būtinai nuvyks, žinoma. Pasakos
draugams. Nepaprasta šalis. Nors mažai ten saulės.
Veteranas. Intelektualas. Rafinuotas buvęs jūrininkas.
Jeep. Pavarotti. Sylvia Plath.
Vietnamas. Kambodža. Bosnia.
Saulė ir karas.
Intelektualus amerikietis.
Veteranas –
vargšas, vargšas
son
of
a bitch.
.
Mašinistas
Darbo taisyklės aiškios:
gelbėdamas vieną,
neužmušk šimtų.
Matai,
bet ne stabdai.
Vis artėja.
Atpažįsti
nelaimėlio veidą,
sustingusį
iš baimės
ir tikrumo.
Ne stabdai,
bet matai.
Vis artėja.
Ištaškai
nelaimėlio kūną,
o jis žvelgia į tave
nuo bėgių
tavo akimis.
Gasterbaiterė
Prižiūri savo plaukus ir odą,
oi kaip brangiai ji kvepia,
myli savo naują tėvynę, mėgsta naują darbą,
viską nori man parodyt,
nesuprantu, gal ji girias,
matau tik viena: rankas bejėgiškai ji slepia,
išdavikiškai išgriaužtas,
sako – valymo priemonė,
prausia merdėjančius,
sako – mėgsta savo darbą
(senelių namuose, kur ją
su meilės romanu ant kelių
ar gėdingai valant užpakalius
mirštančių
kaskart
užklumpa
rytas).
Alipašino
Vaikai esam miestelio,
kurs niekad atvirukų
nepapuoš.
Neatvyksta turistai į mūsų kraštus.
Neliečia mūsų politikos naujovės.
Nė vienos kalbos už savąją geriau nemokam.
Nežinome turintys po dvynį
kiekvienam pasaulio mieste.
Neatvyksta turistai į mūsų kraštus.
Nieko čia nėr išskirtinio:
vidurinė,
savitarnos parduotuvė ir lazdynas, seniai iškirstas.
Neatvyksta turistai į mūsų kraštus.
Ir nieko jiems parodyti neturim.
Išskyrus save.
Urtės Bimbaitės piešinys
Kalbu
Ne tik mano veidas sužeistas, siela suskilus,
kūnas iškankintas.
Kalbu ir už tris raupsuotas
vieną nešvarią
keturias našlaites
tūkstančius nebyliųjų
dvi turinčias trumpesnę koją
dešimtį niekad vyro neturėjusių
penkis tūkstančius negalinčių iš kiemo
ir dar keturias uždengtais veidais.
Tris kurioms neduoda darbo
dvi kurios nelanko mokyklos nes nėra paleistuvės
tris šimtus prievartautų nes yra paleistuvės.
Už tą vieną mažylę
kuri patikės esanti raupsuota nešvari našlaitė nebylė.
Už tą vieną laisvąją
kantriai belaukiančią
savo gimimo.
Diena, kai pirmoji čerpė nukrito
Dieną, tą, kai mirė mama,
nuo stogo čerpė nukrito.
Pamanėm – bjaurus toks sutapimas.
Pamiršom jį greitai,
nes nesužeidė nieko.
Nuo tada nė dienos nebūta,
kad nekristų staiga
fasado, sienos ar stogo skeldrelė.
Dienom sunkiausiom plytos
garmėjo. Vėliau langai. Ir latakai.
Metams prabėgus
buldozerį samdyti turėjom,
kad viską į laužą paverstų.
Nepažįstamiems mokėjom siaubingai,
kad namą kadais buvusį su žemėm sulygintų.
Šiandien liko graži lygi veja.
Kartais susirenkam ant jos iškylauti
baltą staltiesę patiesę.
Kava vaišinamės ir pyragaičiais,
kuriuos kadais, kai namas buvo gyvas, minkydavo
mama.
Vertė Kristina Tamulevičiūtė
