Raupsuotieji

Laiku ir nelaiku

VIEŠPATS kalbėjo Mozei ir Aaronui: „Kai žmogui kūno odoje atsiranda sutinimas ar išbėrimas, ar dėmė, besivystanti į raupsų ligą jo kūno odoje, jis turi būti atvestas pas kunigą Aaroną ar pas vieną iš jo sūnų kunigų. Tas žmogus serga raupsais, – jis yra nešvarus. Kunigas pripažins jį esant nešvarų, nes liga yra ant jo galvos. Kiekvieno raupsų liga sergančio drabužiai turi būti suplyšę ir galvos plaukai sutaršyti. Jis turės prisidengti burną ir šaukti: „Nešvarus, nešvarus!“ Visą laiką, kol bus raupsuotas, jis bus nešvarus. Būdamas nešvarus, jis turi gyventi atskirai, – jo gyvenvietė turi būti už stovyklos.“

Kun 13, 1–2. 44–46

Raupsuotumas mūsuose dėl civilizuotos sveikatos apsaugos ir medicinos mokslo pasiekimų jau seniai tapęs tik priežodžiu, todėl keista skaityti biblinius tekstus, kuriuose ši problema sprendžiama taip drastiškai. Ir tas sprendimas atrodo drastiškas turbūt tik dėl to, kad žodis „raupsuotasis“ jau tapo žodžio „atstumtasis“ sinonimu. Viskas grįžta į savo vietas, kai žodį „atstumtasis“ pakeičiame žodžiu „karantinas“. Taip, tai tiesiog senovinė karantino priemonė – žmogus pasitraukia už gyvenvietės ribų, kad neapkrėstų kitų. Ir žodis „nešvarus“ šiuo atveju turėtų būti suprantamas kaip „užkrėstas“. Ir nieko tada čia veriančio širdį ir keliančio pasibaisėjimą dėl civilizuotumo stygiaus. Priešingai – senovinių civilizuotų bendruomeninių taisyklių pavyzdys. Tuo labiau kad sergančiam visada yra galimybė pasveikti ir pasirodyti autoritetui, kuris priima verdiktą – žmogus pasveiko ar ne.

Gali, žinoma, kilti klausimas, kuo čia dėtas kunigas, jei kalbama apie odos ligas. Na, nereikia pamiršti, kad skaitome Šventąjį Raštą, t. y. tekstą, kuriame turėtų būti iš esmės kalbama apie religinius dalykus. O ypač Kunigų knyga, kurios didelė dalis, manoma, parašyta kunigų luomo raštininkų, ir jie rašė, kas aktualu kunigijai, nurodydami, kaip turi būti atliekamas oficialus Šventyklos kultas, kas ir kada gali ateiti į Šventyklą aukoti. Čia vėl galėtume prisiminti, kad senovinių šventyklų paskirtis ir kulto principai gerokai skyrėsi nuo šiuolaikinių krikščioniškų bažnyčių, kur privalu ateiti visiems kiekvieną sekmadienį švęsti Prisikėlimo šventės, Viešpaties dienos. Senovės Artimuosiuose Rytuose, Egipte šventyklos buvo dievų gyvenamieji namai, rūmai, į kuriuos tikrai ne kiekvienam mirtingajam būdavo galima ateiti kada tik panorėjus, lygiai kaip ir į karaliaus rūmus. Turėdavo teisę tik ypatingi asmenys – dievybę aptarnaujantis personalas. Ir, kaip ir karaliaus rūmuose, turėdavo būti laikomasi ypatingo etiketo. (Toks karališkasis etiketas dar ir šiandien egzistuoja; pakanka prisiminti, kaip mūsuose prieš Anglijos karalienės atvykimą buvo neriamasi iš kailio mokantis etiketo, ir ne visi turėjo galimybę su ja asmeniškai susitikti.) Tai štai analogiškas etiketas, kurio privalu būdavo laikytis šventyklose, buvo vadinamas ritualine švara. Ir Kunigų knygoje randame aprašymą, kas pagal ritualą švaru senovės izraelitų ir judėjų šventyklose. Iš esmės ritualinė nešvara neturėjo nieko bendra su moraliniu blogiu. Dažniausiai – tiesiog su higiena, su apeigomis, nepriimtinomis senovės Judėjoje dėl to, kad tie dalykai buvo praktikuojami kaimynų šventyklose, pvz., vaikų aukojimas ar sakralinė prostitucija (tiek moterų, tiek vyrų).

Kad kunigas turi nuspręsti, ar žmogus „švarus“, nieko ypatinga. Jis juk turi teisę nuspręsti, ar žmogus tinkamas dalyvauti aukojimo apeigose. Čia taip pat galima pasakyti, kad Kunigų knyga gana „demokratiška“, suteikianti galimybę ateiti į Šventyklą kiekvienam norinčiajam, tik laikantis tam tikro ritualinio etiketo, kas visiškai suprantama ir ko reikalaujama ir šiandien daugelyje įvairių religijų bei religinių bendruomenių maldos namų.

Taigi kyla klausimas, kodėl katalikų bažnyčiose šį sekmadienį skaitomas šis skaitinys, kuris niekuo neypatingas ir širdies negraudinantis. Atsakymą, be abejo, pateikia Evangelijos skaitinys – apie Jėzaus pagydytą raupsuotąjį, kuris jau gali neberėkti, kad nešvarus, susitvarkyti plaukus, persivilkti naujais drabužiais ir grįžti į šeimą, į bendruomenę. Pasisekė jam ir kitiems raupsuotiesiems, kuriuos Jėzus išgydė. Ką čia bepridėsi?! Ir nors karantinas nėra moralinis atstūmimas ir šlykštėjimasis, dėl ko vargu ar tie raupsuotieji turėjo jausti pažeminimą, svarbi žinia išlieka išgydymas, apvalymas, suteikiantis galimybę sugrįžti pas artimuosius ir į Šventyklą. Negana to, nuimtas kaip šleifas žmonėms taip būdingas ligos priežasties siejimas su kokiomis nors nuodėmėmis. Odos ligos būdavo siejamos su piktžodžiavimu ir nesantaikos kėlimu, kas, atrodo, logiškai veda prie tokio žmogaus paties savęs išstūmimo iš bendruomenės, iš artimųjų rato, kurį bandė sunaikinti „piktu liežuviu“. Neapykanta juk iš tiesų atskiria žmogų, ir ne vien tą ar tuos, kurių atžvilgiu ji skleidžiama, bet ir pats žmogus savo neapykanta save patį atskiria, išskiria ir, tiesą sakant, padaro „raupsuotą“… Gal netiesiogine prasme tie ritualiniai draudimai raupsuotiesiems įžengti į Šventyklą tiesiog reiškė perspėjimą, kad neapykantą ir nesantaiką kurstantys Dievui nepriimtini kaip nešvarūs. Ir jie turėtų susitaršyti plaukus, persiplėšti drabužius lyg gedėdami ir šaukti, jog yra nešvarūs, kad žmonės žinotų ir saugotųsi. Skamba labai ironiškai, žinant, kad paprastai tie, kurių atžvilgiu skleidžiama neapykanta, yra laikomi „nešvariais“. Lyg siekiant, kad neapykanta, netolerancija, galėjimas niekinti ir segreguoti būtų įtvirtinti kaip įstatymas, ir šiais „raupsais“ būtų užkrėsti visi, o jais nesergantys – uždaryti, išstumti, galiausiai – sunaikinti. Ir šitaip interpretuojant Šventojo Rašto nuostatos, net ir tokios archajiškos kaip Kunigų knyga, išlieka ir šiandien tinkamas moralinis kelrodis.

-akp-