Pozityvumo žabangai

MARIUS PLEČKAITIS

Abraham H. Maslow. Būties psichologija. Iš anglų k. vertė Visvaldas Legkauskas. V.: Vaga, 2011. 342 p.

Esame girdėję daugybę mitų ir legendų apie nepakartojamus psichologų juokelius, pokštus, charizmatiškai atpasakotas istorijas. Kai kurie net esame patys jų išklausę. Vis dėlto didžiąją dalį galime pažinti tik iš literatūros ir kitų įrašų nuotrupų.

Apie Abrahamą H. Maslow esame girdėję iš sociologijos, socialinės psichologijos paskaitų, radę jį vadovėliuose. Dažnas daugiau mažiau atsimename jo garsiąją poreikių piramidę. Paprastai ji skirtingai ir interpretuojama. Vieni žiūri į piramidės apačią (būtiniausi fiziologiniai procesai), kiti į viršų (saviaktualizacija: kūrybiškumas, problemų sprendimas, veikimas be išankstinio nusistatymo), tretieji, kaip jiems ir priklauso, nagrinėja ir koncentruojasi į vidurį (nuo saugumo iki savigarbos, pagarbos).

Taigi, „Vaga“, nusprendusi, kad Maslow (vieni taria Maslou, kiti kažkodėl – Maslovskis) yra ganėtinai žinomas netgi lietuviams, išleido jo skaitytų paskaitų rinktinę, pavadintą „Būties psichologija“. Vertė vienas žymesnių ir stilingesnių (studentai kadaise nominavo VDU stileivos titului) Lietuvos psichologų Visvaldas Legkauskas, nemažai savęs palikęs ir Kembridže.

„Būties psichologijoje“ – tikrai abejoju, ar sėkmingai – mėginama apginti tauriąją žmogaus pusę, bandoma žmogų psichologijos fotografijoje įamžinti kaip bent jau giliai viduje teisingą ir dorą būtybę. Esminė prieštara slypi jau pačiame Maslow formuluočių branduolyje. Jei žmogus elgiasi niekšiškai ar netinkamai, psichologo nuomone, jis serga, yra užnuodytas. Taigi bandoma ieškoti tikrosios, švariosios žmogaus sielos paslapties, koduotės. O tai jau panašu į desperaciją ir su amžiumi įgytą mokslininko sentimentalumą aukščiausiajai, neklystančiai rūšiai.

Kitas knygos minusas tas, kad ji sudaryta iš tikrai ne visada darniai suskambančių paskaitų. Jų spektras platus, apimantis talpius asmenybės konfigūracijų plotus, o pagaminimo amplitudė – dar didesnė (31 metai). Įsivaizduoju, kad panašūs pokštai lengviau susivirškintų studentams, bet ne paprastiems skaitytojams, sumaniusiems įkelti koją į iš pirmo žvilgsnio patrauklų ir malonų psichologijos pasaulį. Filosofuojant toliau, galima paklausti, ką visame tame veikia leidykla „Vaga“, lyg ir neturinti pirminio uždavinio leisti mokslinius psichologijos vadovėlius, jai, sakytum, visiškai užtenka ir filosofinės „Utopijos“ stiliaus serijėlės, bet ji meta į mūšį tokius korifėjus kaip Maslow. Ar kapitalizmo sąlygomis verta išklysti iš specializacijos takiūkščio? Ar „Vagos“ leidykla tam ne per stambi? Kartais retorika būna naudingesnė už akcininkų susirinkimus.

Sumuodamas sakau, kad yra ir rimtesnių bei prasmingesnių XX a. mokslo knygų, išverstų į lietuvių kalbą. Taip pat pridedu, kad studentams mano kritikos strėlės, paleistos į „Būties psichologiją“ ir jos autorių, galioja tik iš dalies. Ir dar ačiū, Visvaldai, kad esi!