Naktinis skambutis

ANDRIUS PATIOMKINAS

.

Alio!.. Klausau!

Ė… Labanakt!

Ką?

Laba naktis. Turiu jums blogą naujieną.

Ką? Kas?

Sakau, turiu jums blogą naujieną. Atsitiko nelaimė.

Ką? Kas čia skambina?

Nelaimė…

Nelaimė?

Nelaimė, sakau, atsitiko. Jūsų anūkas pateko į avariją.

Petras?

(Nudžiugęs.) Petras, Petras, kas gi daugiau.

Ar čia tu, Petrai?

Ė… Aš, aš, Petras.

Nu tu juokdarys. Ko čia dabar naktim skambinėji?

Tai kad patekau į bėdą.

Kas atsitiko? Durys užsitrenkė?

Ne ne, čia tokia nelaimė…

Iš lovos iškritai?

Ne, rimtesnis reikalas.

Tai į kelnes pridarei?

Ne…

Tai ko tada pas mane neužeini? Skambinėja jis, matai. Durys taigi nerakintos.

(Suklusęs.) Nerakintos?

Nuo kada aš savo kambario duris rakinu?!

Hm… Ne, suprantat, aš ne namie.

Kaip – ne namie?

Aš lauke. Didelė nelaimė…

Lauke? Ką, per langą iškritai?

Ne. Pakliuvau į avariją. Su mašina.

Tai kad tu neturi mašinos.

Ė… Tai čia ir yra visa bėda, – aš ne su savo mašina…

Tai tu ne savo kambary?

Ne ne, dabar va ant kelio, lauke, stoviu ir skambinu…

Ką tu čia kliedi, Petrai? Taigi tu šit guli lovoj ir miegi. Ar tau jau visai su galva negerai? Ei, Petrai, kelkis. Ar girdi? Ale kaip kietai įmigęs. Kelkis, Petrai!..

Ei, ei, nežadinkit manęs… tai yra nežadinkit Petro, tegu miega.

Nieko nesuprantu: kaip tu, Petrai, gali vienu metu ir miegoti, ir šnekėti telefonu?..

Tai čia ne tas Petras skambina.

Kaip – ne tas?

Nu ne tas, kur kambary miega, kitas Petras.

A-a, kitas Petras… O tai kodėl nežadint šito Petro?

Ė… jam rytoj anksti į darbą.

Į darbą? Tai kad jis niekur nedirba.

Dirba. Šiandien susirado darbą.

Kur?

Šitam… ė… siuvykloj, va.

Siuvykloj?!

Jo. Nuo rytojaus Petras pradeda dirbti.

A-a, nu tai tada tegu išsimiega, tegu. O tai tu pažįsti Petrą?

Jo, pažįstu.

Iš kur?

Kartu mokėmės.

Mokykloj?

Jo. Paralelinėse klasėse.

Paralelikai?

Jo. Labai geri draugai buvom.

A-a… Tai tu irgi aklas?

Aš? Ė… aha.

Matai kaip. O tai tu atsilikėlis?

Aš? Ne…

Tai kaip tu su Petru galėjai kartu mokytis, jei Petrui tik 9 metai?

…Nu aš… buvau metęs mokslus, – man buvo per lengva, – mokiaus gyvenimo universitetuos, bet paskui vis dėlto nusprendžiau baigti ir mokyklą.

Supratau, supratau…

Jūsų anūkas pakliuvo į avariją.

Mano anūkas?

Taip.

Kada?

Nu va ką tik, neseniai. Važiavo su mašina ir įpuolė į kitą mašiną. Jis kaltas dėl avarijos, tai dabar turės mokėt labai didelę baudą arba sėst į kalėjimą. Bet jeigu tuoj pat va sumokėtų pinigų tos kitos mašinos savininkui, tai tas nekviestų policijos: nereikėtų ir baudos mokėt, ir teisių neatimtų. Tik mes kaip tyčia neturim pinigų – mums, matot, tik poryt atlyginimus perves. Tai dėl to ir skambinu. Gal padėtumėt? Paskolintumėt ar kaip? Aš jūsų anūko draugas.

Bet kad aš neturiu anūko.

Kaip – neturit?

Nu aš išvis neturiu anūkų. Nei vieno.

Taigi turit. Iš ko gi daugiau aš būčiau gavęs jūsų telefono numerį, jei ne iš anūko? Kas gi kitas man jį būtų davęs? Daugiau juk niekas nežino jūsų telefono.

Nu, žino…

Bet tik draugai ir artimiausi žmonės. Tokie kaip anūkas. Kaip kitaip aš būčiau sužinojęs jūsų numerį, – pats pagalvokit! Kaip kitaip jums būčiau galėjęs paskambinti, jei nebūčiau gavęs jūsų telefono? Iš anūko.

Hm, nu tikrai… Tai aš turiu anūką?

Turit, turit! Nu va, matot, kaip būna: šiąnakt sužinojot ne tik blogą, bet ir gerą naujieną. Sveikinu!

Aha. O tai ko jis man pats neskambina?

Matot… jis per avariją susilaužė abi rankas.

Ak, šit kaip. Bet tai gal galėtum jam palaikyti telefoną prie ausies?

Ė… suprantat, jis dabar negali kalbėt. Jis praradęs amą, jam šokas po avarijos, negali nė žodžio ištart.

A-a…

Tai ar padėsit savo anūkėliui?

Nu reik iš bėdos gelbėt, vis dėlto vienintelis anūkas. Padėsiu, padėsiu kuo galėsiu.

Tai gal pinigais iš pradžių?

O kiek reikia?

Daug, daug… Avarijos, matot, brangiai kainuoja. Čia gal net santaupų prireiks.

Aha, aha… O kiek tas „daug“?

O kiek turit?

Tai kad nežinau. Reiktų suskaičiuot.

Tai suskaičiuokit!

Tuojau…

Tik ilgai negaiškit, nes reikia greitai suktis, – kol policija neatvažiavo. Turim valandą, ne ilgiau.

Tai dabar lygiai trys. Lekiu, tuoj suskaičiuosiu! Nedėk ragelio. (Po 15 minučių grįžta prie telefono.) Alio!

(Netverdamas džiaugsmu, nekantriai.) Nu, – kiek?

Žinok, nerandu pinigų.

Nerandat?!

Visus namus išverčiau – niekur nerandu. Paslėpiau, o dabar neatsimenu, kur.

Tai gal padėt paieškot?

Ne, nesivargink. Be to, tu gi aklas.

Ai, tiksliai. O po čiužiniu žiūrėjot?

Žiūrėjau.

O kojinėse?

Žiūrėjau.

Tai gal kokiam stiklainy?

Einu patikrinsiu. (Po 5 minučių grįžta prie telefono.) Aha, pasirodo, stiklainy. Stiklainy buvau paslėpęs.

Kiek?

320.

Mažoka…

Ir dar piniginėj bus kokie 2 litai.

2 litai? Bet juk neseniai turėjot pensiją gaut…

Pensiją? Kad aš negaunu jokios pensijos.

Bet anūkas sakė, kad…

Taigi jis negali kalbėti, jam šokas.

Tai jis dar prieš avariją sakė.

Prieš avariją?

Jo. Suprantat, jis ir anksčiau, dar prieš avariją, daug ir šiltai apie jus kalbėdavo, pasakodavo…

O ką pasakodavo?

Nu kad jūs labai labai geras, kad tokio senelio reiktų dar paieškoti… Jis, man atrodo, tikrai jus myli.

Net nematęs?

Jo, įsivaizduojat, – myli net nematęs!

Aha. O tai kodėl jis anksčiau manęs nesusirado?

Tai nenorėjo jūsų trukdyti, suprantat, be reikalo vargint… Kreipėsi tik tada, kai jau kitaip nebegalėjo, kai buvo priverstas. O į ką gi daugiau kreiptis, jei ne į patį artimiausią žmogų, kai bėda prispiria?

A, nu taip taip… O kuo vardu tas mano anūkas?

Ė… Petras.

Petras? Irgi Petras?

Jo.

O kaip jis atrodo?

Nu… toks aukštas, gražus… Garbanotas. Mėlynom akim.

Kaži į mane panašus?

Panašus. Aišku, panašus.

O tu tikrai aklas?

Jo. Jo.

O kiek tam mano anūkui metų?

Ė… 32.

Aha, aha. Tai, pasirodo, vyresnis už mane…

Vyresnis?! O tai… kiek jums metų?

Trisdešimt.

…Ai, Petras minėjo, kad jis jums antros ar trečios kartos anūkas, – taip taip, prisiminiau… Tai jaunas senelis esat, che che.

Taip išeina. Bet tai kaip jis su ta pensija taip?..

Kad, žinokit, dabar pensijas visiems seneliams moka. Nu, visiems, kas turi anūkų.

Tikrai? Nežinojau.

Jo, jums reikėtų pasidomėt.

Būtinai reikės pasidomėt. Gal net pavyks išsireikalaut tas pensijas, kurias turėjau už anūką per šį laiką gauti.

Taip, taip! O dabar pasakykit, kur jūs gyvenat, – mes su Petru atvažiuosim paimti tų pinigų.

Kuo? Juk mašina sudaužyta.

Ė… Pasiskolinsim.

O kas vairuos, jei tu aklas, o Petriukui abi rankos lūžusios?

Tai… aš vairuosiu, o jis pasakinės man, kaip važiuot.

Bet jis gi negali kalbėt!

Kai sužinos, kad senelis pagelbės su pinigais, iš karto atgaus amą.

Tai pasakyk jam dabar, aš noriu išgirsti savo anūko balsą!

Ė… (Po ilgos pauzės.)Ne, nieko neišeis, atrodo, jam sprogo ausų būgneliai, negirdi…

Tai parašyk jam!

Neturiu su kuo. Be to, aš gi aklas!

Ai, tiksliai. Tai negalėsit atvažiuot…

Mes pėsčiom ateisim, tik pasakykit, kur gyvenat.

Nu, kaip čia tau nupasakoti… Čia aplink daug namų, kairėj matos toks parkas, o priešais yra didelė krautuvė.

O koks adresas?

Nežinau.

Nežinot adreso?!

Aš neseniai atsikrausčiau į šitą miestą, nelabai dar susigaudau.

Tai net nežinot, kokioj gatvėj gyvenat?

Pala, aš, atrodo, buvau kažkur užsirašęs… Tuoj paieškosiu. Nedėk ragelio. (Po 15 minučių grįžta prie telefono.) Alio?

Nu?

Neradau.

Bl..! Tai gal Petras žino adresą?

Koks Petras?

Nu tas, kur kitam kambary miega. Pažadinkit jį.

Kad jam rytoj anksti keltis…

Pažadinkit, – čia labai rimtas reikalas! Tik greičiau, mes gi negalim ilgai laukti. Tuoj švisti pradės…

Nu pabandysiu. Nedėk ragelio. (Po 15 minučių grįžta prie telefono.) Ne, jo neįmanoma prižadint, miega kaip užmuštas.

Ką?!

Sakau, labai kietai miega.

Ai, bl..!

O tai Petras, tas mano anūkas, nežino, koks mano adresas?

Žino, bet… nespėjo pasakyt.

Kaip – nespėjo?

Nu prieš avariją nepasakė. Bl.., ką daryt?!

O tai gal man pervesti jums pinigų? Bus ir greičiau, ir važiuoti nereikės.

Tiksliai!

Bet aš neturiu kompiuterio namie.

Nieko tokio, jūs tik padiktuokit savo prisijungimo duomenis, o aš pervesiu pinigus iš jūsų sąskaitos į anūko Petro sąskaitą, ir viskas.

Gerai. Va čia tie kodai… (15 minučių diktuoja daugiau nei 70 prisijungimo kodų.)

Labai gerai. O kokiam banke laikote pinigus?

Banke iš didžiosios B.

Gerai. Dabar dar pasakykit slaptažodį?

Slaptažodį? Tai gal „Petras“?

Petras? (Po pauzės.) Ne, netinka.

Ne „Petras“? Hm… Tada nežinau.

Pamiršot?!

Turbūt pamiršau.

Tai gal turit kur užsirašęs?

Turiu, bet neieškosiu. Geriau pabandysiu pats prisiminti – tiek neužtruksiu, kiek ieškodamas. Be to, kažin ar dar rasčiau…

Bet mums reikia, kad kuo greičiau prisimintumėt, dar šiąnakt!

Nu aš pasistengsiu. Nedėk ragelio.

Bet mano telefonas baigia išsikraut, o kroviklio… nerandu…

Kroviklio? Tai ten pas jus lauke yra rozetė?

Ė… ne, aš iš akumuliatoriaus bandau… Tai aš paskambinsiu už kokių 15 minučių.

Ne, geriau neblaškyk manęs, aš turiu susikaupti. Kai prisiminsiu slaptažodį, aš pats paskambinsiu.

A, nu gerai.

Pala, o iš kokio tu tinklo?

Aš? Aš iš kito.

Ai, tai negalėsiu paskambinti, nes brangiai kainuos, o mano sąskaita beveik tuščia… O kaip dabar naktį pasipildyti sąskaitą?..

Tai aš galiu padiktuoti papildymo kortelių kodų.

Jo?

Jo. Aš jų daug turiu.

Nu tai tada diktuok.

Štai… (Pradeda diktuoti vieną, antrą, trečią…)

Betgi tu nematai! Kaip tu gali diktuoti?

Ė… aš iš atminties.

A-a. Kaip atsilikėlis, gerą galvą turi.

Aš ne atsilikėlis!

Suprantu, suprantu. Tai aš greit paskambinsiu. (Išjungęs telefoną, 15 minučių galvoja. Paskui pliaukšteli sau per kaktą, skambina.) Prisiminiau!

Prisiminėt?! Sakykit!

Prisiminiau, kad mano banko sąskaitoj dabar nėra pinigų, gal tik keli litai.

Bl..! (Susitvardęs.) Klausykit, o gal galėtumėt pats atvežti tuos pinigus. Aš pasakyčiau gatvę, o jūs kaip nors surastumėt.

Jo, aš gi galiu pasigauti taksi.

Tiksliai!

O kur jūs esat? Kokioj gatvėj?

Palaukit… galvoju, kokia čia gatvė geriau būtų…

Tai gal ta, kur avariją padarėt?

Ai, nu jo. Tai mes būsim Kurmių gatvėj, prie 40 namo.

Aha, aišku. Lekiu!

Tai iki pasimatymo!

Iki pasima… Pala, bet tu gi aklas…

Nesvarbu. Tik paskubėkit! Kiekviena minutė brangi. (Meta ragelį.)

(Po 15 minučių skambina.) Alio?

Nu, kur esat?

Namie.

Namie?! Kaip suprast!?

Žinai, aš neatvažiuosiu. Kai apsirengiau, pamačiau, kad jau pusė penkių, taigi ta valanda jau seniai praėjo, jau per vėlu…

Klausyk, seni…

Aš ne senis!

Arba atveži man pinigus, arba…

Skambinsi į policiją?

Aš žinau tavo numerį!

Aš tavo irgi.

…Arba atveži pinigus, arba daugiau nebepamatysi savo anūko.

Tai kad aš ir taip jo nematęs.

Nebepamatysi savo anūko gyvo!

Tai kad nuo rankos lūžio nemirštama.

Nebepamatysi nei gyvo, nei mirusio!

Ai, tai tada važiuoju.

Ir be juokų man! Ir paskubėk, kol dar nevėlu… (Telefonas išsikrovęs išsijungia.)

(Renka numerį, skambina.) Alio? Policija? Labanaktis! Kuo greičiau važiuokit gelbėti mano anūko Petro!.. Jį ruošiasi žudyti, o jis negalės apsiginti – abi rankos sulaužytos… Kas? Jo draugas Petras… Adresas? Kurmių 40… Kas? Kas skambina? Petras, anūko senelis…