MARIUS PLEČKAITIS. Eilės

naktimis krenta
penkiolika kartų miręs sniegas
ir
penkiolika kartų mirusi saulė

tai galėtų būti puiki daina
raudonajam vilkaviškio
meilės tilteliui

pirma aš, paskui tu
žiūrim pro langą
skirtinguos miesto kampuos

tokie apgailėtini,
kad nematom nei vienas kito,
nei kosmoso šokio

vis dėlto dar turim
po puodelį kavos
ir šiek tiek šokolado

bet, esu tikras,
kaip ir penkiolika praeitų kartų,
juos skirtingai išgersim
ir
atsukę nugaras
skirtingiems pasaulio kampams

verkdami prarysime plytas

.

nepertraukiamas

narcizas nustoja žydėti,
o varlėse paskęsta kvarksėjimas

jei taip,
kuo čia dėta senoji Sofija?

tegul eina apsikuopti namų,
nes pridygo visokių bjaurybių

grybų, kurie kukuoja save,
musmirių, kurios a priori iškreipia vaizdą

ir batonų,
geidulingų kaip
ką tik nuskintas pavasaris

.

apie didybę

aleksas sako:
darykite tai
darykite tai
darykite tai su manim!

pasaulis daro
ir netenkame Afrikos

aleksas sako:
mąstykite taip
mąstykite taip
mąstykite taip su manim!

pasaulis mąsto
ir netenkam rugsėjo

o dabar apie pradžią

tai buvo pats pacifistiškiausias suokalbis,
kai visi tik gėrė,
uodega vizgino katę

o taikos balandžiai
nei iš šio, nei iš to
virto branduolinėm galvutėm

.

būtų pridera

kai pasistoja už lango delčia
o tau kaip visad nuostabiai geriasi

kai į kambarį negrįžta žmona
o tau kaip visad nuostabiai pochui

kai kur buvus kur nebuvus neužklumpa dukra
ir nerodo dešimtukų knygelės – vienodai

vienai minčiai vis tiek
širdingai spustelsi įsivaizduojamą ranką

kad nepasidavei
kad egzist avei

kad ne visos morkos turi būti morkavos
ir ne kiekvienas televizorius privalo būti šilelis

.

2,5×3,5

pirmosios pergalės
pirmieji vonneguto puslapiai

pirmosios žvaigždės
ir paskutiniai elniai kometos

tu esi prokrusto lovoj
ir tau daro šiatsu masažą

harpijų geidulingi sparnai
primena pirmąjį iškeptą broilerį…

na, durneli, sakiau
tau neėsti mėlynių

o tau tualete taip vienodai

kai užsimerkęs
pageltusias sienas
tapetuoji homerais

.

fuga d minor

sukrėskite mane,
duokite pylos, duokit į snukį,
prie kiaušų pritaisykit laidus,
kiškit peilį į panages,
raukit dantis,
kankinkit mylimą šunį,
padekit namus
ir iš mokyklos pagrobkite sūnus

dekit pragare kartu su manim, dvokiantys šunys,
esame jau seniai negyvi
ir amžius vartojami

nelaimingi,
vienodai pikti,
be idėjų ir be laukiančių genijų

kas kolos?

.

santykinai

iš tikrųjų
dantų valymasis
gali būti puikesnis
už tobuliausią eilėraštį

išvalykim kiekvieną kamputį
nepamiršdami dantų siūlo

lėtai
sukamaisiais judesiais, o taip,
išvalykime visą tą šūdą

dabar skalavimo skystis – bur bur –
išspjauk

tavo dantys spindi skaisčiau nei
solono eilutės

tavo tarpdančiai sveikesni nei
goethės tvirtybė

rimtai,
šypsais kaip džulija roberts
kaip supista džulija roberts
o ne kokia nors suodeiva
sylvia-viryklė-plath

.

tas prikimęs noras gyventi

aš noriu tapti akimirka
noriu skrieti kulka į jfk galvą

atleisti fašistui

ir sau