Atžvenk tylią mėnesėtą naktį!

RIMANTAS ŽILEVIČIUS

Dievulėliau, kaip aš geidavau žaislų! Ne, ne aibės. Tik vieno vienintelio – arkliuko. Tokio, kuris stovėjo vaikų darželio kampe. Su puriais karčiais, gerom akim, kiek prasišiepęs iš nekantrumo, laukiantis raitužėlio, kuris su juo pasileis per kambarį iš skudurėlių nuaustu takeliu. Nusižiūrėtas darželio arkliukas turėjo ir šikšninius pavadėlius, dailiai sumeistrautus žąslus. Anie jaukiai sudzinguliuodavo, kai ygagą išsivesdavai pasijodinėti.

Buvo darželyje ir daugiau arkliukų. Tačiau dalis jų apspurę, nudaigoję balnus. Negi su tokiu kultena išdrįsi mandraut.

Kasdien mamunėlės kaulydavau geidžiamo žaisliuko.

– Vieno, vieno, – nulauždamas keturis pirštukus ir atkišdamas smilių, stengdavausi giedoti it cukrinis gaidelis.

Mamunėlė atsargiai jį nulenkdavo ir kaip visada atsakydavo:

– Kas iš tų žaislų! Sulaužysi ir bus tik ašaros. Be to, ir pinigą kainuoja. Nėra ko traidaliot niekams.

Neatlyždamas prisiekinėjau, kad drūčiai saugosiu. Va, Glodeniukų penkios eilės apie krosnį, o kiekvienas kažką turi. Aš, mokytojo sūnus, it vargšas našlaitis.

Neapsikęsdama zyzimo, mamunėlė iš palaikio sijono susuko kukšterą, aprišo marga skarute ir, suveržusi kaspinu krentantį pilvą, atkišo man.

Ar gali būti didesnis pasityčiojimas – vyrui brukti lėlę?!

Didžiai susigraudinęs pasislėpiau sode. Dabar nepasakysiu, ko raudojau – ar iš nevilties, kad negaunu žaisliuko, ar kad mamunėlė bobiškais skudurais įžeidė vyruką.

Girdėdama mano sriūbavimus, ji atnešė šluotkotį su užmegzta ant galo apara. Aną virvutę dabojo tik viena mamunėlė. Kurgi ne – išpinta kaip tautinė juosta, prilaikydavo prasimušančią pilvo baranką.

– Žiūrėk, Rimantėli, kokį tau arkliuką atnešiau. Kamanos kaip tikros! – kaltai šypsojosi.

Nubraukęs ašarą, apžergiau šluotkotį ir, šūkalodamas: „Opa, opapa, Kuzi!“, pasileidau per kiemą. Net Sargis dėl visa ko įlindo į būdą.

Nemanykit, kad aš nenutuokiau apie žaislus. Didžiajame darželio kambaryje kiurksojo lamdyti nesulamdyti sunkvežimiai, raišavo triratės lengvosios mašinėlės, lyg elgeta Ignacėlis maskatavo rankogaliais cirkininkai ir klounai. Lentynoje nutampytomis kasomis pūpsojo Birutės ir Onutės. Invalidai kareivėliai, beveik visi už tėvynę pametę galvas, spaudė šautuvus.

Nepalyginsi, kaip žibėjo žaislų krautuvėje. Jos savininko pavardės nežinojau, mamunėlė ten manęs nesivesdavo. Sykį, einant pro šalį, vėl užtraukiau seną giesmę – noriu arkliuko!

Mamunėlė, drūčiai supykusi, sužaibavo akinių stiklais ir, sukryžiavusi kojas, trypdama pasišaipė: „Noriu, noriu, neišturėsiu.“

Eidamas vienas iš darželio, užsikvempdavau ant kromelio palangės ir skaičiuodavau, kiek čia tų žaisliukų esama. „Gal naujų atvežė?“ – smalsavau. Tiesa, skaičiuodamas pasimesdavau – penkiametis vyrukas sudėliodavo iki penkiasdešimties. Na, bet klaidas ištaisydavo neseniai išmoktas žodis „aibė“.

Vieną dieną kirbinėje klounų pamačiau du obuolmušius žirgus. Šie buvo pakinkyti į geltoną briką, o ant pasostės sėdintis vežėjas traukė švambinę pypkę. Dieve, koks grožis! Visą gyvenimą prasivažinėčiau šiuo kinkiniu. Dievaž, nemeluoju.

Papunėlis perkant žaislus, juo labiau meistraujant, nedalyvaudavo. Liepojos inteligentui užtekdavo čiupinėtis prie bitelių, retkarčiais colinėm vinim užtvatinti kriuksių išverstus gardus ar su kauptuku skubėti į daržo galą, kuriame piktžolės ėjo iš proto.

Sykį radau pailgą papentį su išstorėjusia it kultuvė apačia, plonėjančiu laibagaliu. Išeis šautuvas – pritarė brolis Leonidas. Jis stiklo šuke nugramdė šerpetas, kad strielčius neįsivarytų rakšties. Pariestinyje radom drūtą diržą ir šį pritvirtinę abu džiaugėmės „tikru“ šautuvu.

Nieko neįtariant, artėjo mano žaislų diena.

Grįžęs iš darželio, radau kelis nepažįstamus dėdes ir papunėlį skaičiuojančius… pinigus. Ant valgomojo stalo pūpsojo kelios pilkai melsvos ostmarkių čiupos, o dvi žalsvos 50 pfenigų kupiūrų krūvelės gulėjo stalo gale.

Pasilabinęs, pasiprašiau į vyrų draugiją. Papunėlis linktelėjęs toliau skaičiavo pinigus.

Ne, ne, į inteligento trobą nesusimetė žulikai, šiandien tai nebūtų dyvas. Anie talkino parduodant Kapėnų mišką ir dabar baigė bankines operacijas.

– Ar galima man vieną? – parodžiau į 50 pfenigų banknotą.

Papunėlis šyptelėjo linktelėdamas galva.

Augant žaliajai čiupai, vėl pasiteiravau, ar neleistų priglausti dar vieno vokiško pinigėlio.

Vyrai linksmai sududeno:

– Imk, imk! Būsi piniguočius.

Taip aš sužebravojau pluoštelį banknotų. Žinia, iš kitos krūvos nedrįsau prašyti – markės ne vaikams.

Beje, aš sėdėjau prie dėdės Jono Šiaulio. To paties mamunėlės pusbrolio, kuris, grįžus sovietams, gyveno mūsų ūkyje Kapėnuose. Čekų kaime per karą plazdėjo raudonas gaidys ir, nurūkus trobai, dėdė laikinai apsigyveno mūsų ūkės gryčioje.

Dėdė Jonis atvažiuodavo kartą per mėnesį. Sėsdavo virtuvės stalo galugalyje, gesindavo biculą į tupelės padą ir, pasidėjęs kepurę bei botagą ant suolo, pasinešdavo rypauti.

– Je, je, je, paveizėsim, paregėsim, – nostalgiškai supliaukšėdavo liežuviu. – Javele kap asele, paršele nususėlele, karvelės vos traiškos…

Tą vėl patvirtindavo liežuvio caksėjimu. Atseit viskas blogai, kaip kitaip Lietuvoje.

Mamunėlė jį tiešydavo, primindama Simono Daukanto užrašytą patarlę: „Kas bus, tas nebus, bet žemaitis nepražus.“

Tada Jonis keldavosi, maukšlindavosi lekmę ir išdardėdavo alatijantis Sargiui.

– Dėkou, Pondeivou! Atsikračiau sopulingojo mėnesiui.

Taigi, spausdamas rankoje pluoštelį banknotų, nudūmiau į žaislų parduotuvę. Žinia, apie vaikiškas piniginytes nebuvau girdėjęs, o kišenių bambliui neįsiūdavo. „Nie reikala ronkas murkdyti. Ištompysi“, – tvirtindavo mama.

Kromelyje akys raibo nuo žaislų. Pirmą kartą pirkdamas raudau ir balau, nedrįsdamas prisiartinti prie prekystalio.

– Tai ko norėjai, vaikeli? – iš kažkur atsirado šypsodamasis dručkis.

Nedrąsiai prisiartinau. Mano balta galvelė vos lindėjo virš prekystalio. Pasidėjęs ant jo smakriuką, praradęs amą, žiūrėjau, žiūrėjau…

– Tai ko nori, vaikeli? – nekantraudamas subalabasijo šeimininkas.

– Nieko, – numykiau.

Neatitraukdamas akių nuo žaislų grožybės, nežinodamas, kaip elgtis, padėjau pinigėlius ant stalo.

Krautuvininkas nedelsdamas juos suskaičiavo, kažką numykė ir vėl pasiteiravo:

– Ar išsirinkai, vaikeli?

– Taip! Arkliuką tą, kuris su balnu…

– Neišeina! – užjaučiamai atsakė.

– Kaip neišeina? – perklausiau.

– Maža pinigėlių…

– Ai, ai, ai! – nustebau. – Bet čia jų visa sauja.

– Imk kitą žaisliuką, – paskubėjo patarti, matydamas, kaip virpčioja lūpa.

– O tanką ar galima?

– Tanko taip pat ne.

Šį nukišo į tolimesnį kampą, kad atsivertų pigesni žaislai.

O jergusmėle! Man į akis juokėsi storalūpis, garbanotas negras. Jis tilindžiavo auksiniais auskarais, spoksojo rudom it kaštonai akim, lekavo iškišęs raudoną liežuvį.

– O šitą? – nedrąsiai dūriau pirštuku.

– Žinoma, žinoma! – pradžiugo vyras už prekystalio. – Šis tikras, – demonstravo, patraukdamas nugaroje juostelę.

Negras išvertė akis, iškišo ilgą liežuvį ir virš galvos suplasnojo rankomis.

Greičiau namo visiems parodyti! – suspirgėjau.

Bet palaukit! Ant prekystalio stovėjo šaunūs alaviniai kareivėliai. Su raudonom kokardom prie smailėjančių kepurių, su kardais už diržų, blizgančiais batais, besibaigiančiais žvaigždėtais pentinais.

– O šitą dar galima? – nedrąsiai parodžiau į artimiausiąjį pirštuku.

– Galima, galima! – pritarė prekijas ir neprityrusiam interesantui pristūmė tris kareivėlius. Pirmas buvo vyresnis. Per pečius juosėjo geltoną diržą, o pakaklėje švietė ordino žvaigždė.

Dievulėliau, iš laimės bijojau net kvėpuoti. Daugiau nedrįsau teirautis, o ir krautuvininkas vargiai būtų ką pasiūlęs.

Spausdamas brangenybes per daržus skuodžiau namo. Parodžiau namiškiams, koks protingas negras – rankas kilnoja, liežuvį rodo ir akis moka vartyt. Broliui pasišaipius, kad tokiu tik peles gąsdinti, įsižeidžiau iki širdies gelmių ir su negru nei dieną, nei naktį nesiskyriau, o eidamas į darželį slėpiau po lova. Rikiavau ant palangės kareivėlius, iki baigiau septynias klases.

Tačiau niekas negalėjo atstoti arkliuko…

Kartais brolis Leonidas uždainuodavo:

Girdėjau kartą mažą vaiką,

Kaip meiliai prašė jis mamos.

– Mamyt, nupirki man žirgelį,

Gražiausią žirgą iš visų.

Mamyte, pirk man žirgelį,

Aš josiu saugot mūs šalies.

Nors imdavau timpčioti lūpą, bet, susiėmęs į rankas, prisidėdavau.

Mamunėlė, nusišluosčiusi į prijuostę rankas, šilta ranka perbraukdavo man galvelę ir mes trise traukdavome:

Ir per Kalėdas gavo jis

Gražius molinius arkliukus,

Bet štai pravirksta jis graudžiu balsu:

Ir vėl netikras šis arklys.

Daina baigdavosi nesuvokiamu mažiui minoru:

Ir štai prabėgo daugel metų,

Graži jaunystė jo veide.

Prie vartų žirgas pabalnotas,

Bet motinėlė jo liūdna.

Sugrįšiu, brangioji mamyte,

Žirgelis juk lydės mane.

Sugrįšiu ir šalelė mūsų

Bus laisva.

Tikrasis žaislų sodas išsiskleisdavo jomarkuose. Viekšnių aikštėje, nuo dabartinio Biržiškų šeimos paminklo iki Paventės gatvelės, klegėjo žemaitėliai. Į dešinę nuo vaistinės atvarydavo parduoti arklių, karvių. Avys, kaip didžiausios nenuoramos ir gerbtinos asabos, surištomis kojomis gulėdavo ant šiaudų plakų ratuose. Ūkininkas dar ir apkamšydavo gyvulėlį, su kuriuo lemta atsisveikinti. Anos retkarčiais pakeldavo garbiniuotas galvas ir sielvartingai užbliaudavo: „Nu-si-boo-do.“

Viekšnių didmiesčio gyventojams buvo atvedama viena kita ožka. Jos stypsodavo pririštos prie ratų gardės, iš nuobodumo mėgindamos įsibrauti į vežimą. Žemaitėliams neįtikdavo Stalino karvė – ana, tik nepaveizėk, o jau obelis skabo, iš daržo morkas vagia.

Mamunėlė gindavo baltabarzdes, sakė, kad kava, užbalinta šios pienu, – dangaus gėrimas.

Vokiečių karininkai irgi gyrė šį gėrimą, nors vietoj kavos pupelių (jų paprasčiausiai nebuvo) naudojom džiovintas cikorijų šaknis ir ąžuolų giliukus.

Žurnale „Savaitė“ išslebizavau apie ožį ir kuolą. Tai besąs „kolkoz“ – kolūkis – nei pieno, nei mėsos.

Nei išpūstom akim kačiukų, nei kiauksėjimu sielvartingai šaukiančių kalę šunyčių ratuose nebūdavo. Tais laikais žemaitėliai neturėjo akmeninės širdies – negi imsi pinigus už meiliuosius padarėlius, juos padovanodavo kaimynams, įdėdavo užantin iš džiaugsmo šokinėjantiems vaikams.

Mamunėlė vesdavo į tolimiausią mugės kampą, kur ratuose pūpsojo grūdas į grūdą kviečiai, miežiai, vasariniai rugiai, šalimais krūva virvių, rimorius Žiulpa, kilodamas pakinktus ir kitas šikšnas, plyšavo: „Su mano šikšnom ne tik į peklą nujosit, bet ir namo grįšit.“ Bankelio buhalterei magėjo pašnekėt su raudonskruostėm šeimininkėm, neretai seginčiom žemaitiškus dryžuotus sijonus, užsimetusiom pečius šildančias languotas skaras.

Iš vienos gaspadinės nusipirkdavom geltoną it sėtinys sūrį. Nors šį skanėstą spaudėme patys, turgaus prekeivės būdavo „it iš grafo Zubovo pieninės Dabikinėje“. Niekas tokio nemokėjo pagaminti. Parsineštą sūrį pagarbiai įvyniodavom į drėgną skarelę ir, tik gavę mamunėlės leidimą, lėkdavom į sandėliuką atsipjauti skiltelės. Apsitepus vyšnių uogiene – kaip devyni medūs!

Mamunėlė buvo ūkininkų draugijos pirmininkė, bendrų, kaip dabar sakytumėm, visuomeninių reikalų per akis. Nors taukšti ji neturėjo nei mados, nei laiko. Matydama, kad aš snūstu stovėdamas, paleisdavo prie vaistinės, kur ratuose mirgėjo žaislų aibė.

Dievdirbiai Rušinas ir Perminas atveždavo keliolika dievukų. Prie jų dažytų ir pjaustinėtų vežėčių sugagėdavo pulkas davatkėlių. Pasiderėjusios, paaimanavusios, kad viskas brangu, žiūrėk, po pažastim jau bogina šv. Antaną, patikimiausią sargą nuo ligų ir nepritekliaus. Iš užančio žvalgosi šv. Jonas Krikštytojas, neužmirštąs ir tokioje vietoje šventos pareigos. Dievulio kojos buvo kiek pamėlusios – drūčiai sušalo Jordano upėje.

Rušinas kūrė išsiskiriančiu stiliumi. Jo koplytėlės puoštos gotikiniais medžio nėriniais, o šventieji – liesučiai, rankelėm kaip šakalėliais. Suprask, neina į sveikatą tie amžini pasninkai.

Tiesa, jų ratuose žaislų neieškok. Nepritinka garsiems dievdirbiams „peckiotis su zabovomis“.

Gretimuose vežimuose stypsodavo šyvi, širmi, sarti žirgeliai. Buvo ir tokių, kurie vos palietus supdavosi ant lenktų pavažų. Dar kiti ir dzinguliuodavo prie balnų spindinčiais varpeliais. Žinojau, neperkant nepadoru spitrinti akis išvertus. Kiek pasimuistęs, dūlindavau prie paskutinių vežimų, arčiau bažnyčios, kur gansorius Paulikas išsidėliodavo bandas avinukų, tuntus raitelių, trimituojančius paštininkus, švilpukus-zyles, laukiančius, kol kas papūs į uodegą.

Didelį pasisekimą turėjo Dievo avinėlis pakelta kojele, spaudžiantis prie sprando prilipusią raudoną vėliavą su kryžiumi. Taikydavausi ilgiau pasitrinti prie šios grožybės, nes Paulikas pažinojo mane ir dėdę Untoną Šiaulį, taip pat garsų Viekšnių gansorių. Dėl cechinės pažinties Paulikas man ištiesdavo švilpuką, dažniausiai raitelį, bet taip jau išeidavo, kad šiam ar kardas, ar kepurės kokarda būdavo prašapę. Ką padarysi – dovanotam arkliukui į dantis nežiūrima.

Dėdė žaislų nedarydavo – vos spėdavo keisti tupeles, spirdamas žiedimo ratą, o jo ąsočiai, dubenys, lėkštelės neatsimušdavo pirkėjų. Tiesa, produkciją margindavo dvi mergičkos. Prieš glazūruojant indą, plonais teptukais išraitydavo liesas ramunes, storalūpes tulpes, nematytus žolynėlius. Dėdė Untonas bene vienintelis iš 8 Viekšnių puodžių žiesdavo vazonus aguonoms trinti. Dugnan įberdavo sutrinto persijoto smėlio saujelę, o prieš Kūčias šeimininkės, sukdamos dugnu medžio piestą, džiaugdavosi aguonų pieno gausa.

Žemaitėliai, apgulę vežimus, ramiai traukdavo biculus, neužmiršdami pagirti geriausios tabokos šeimininko.

Moterytės, smagiai papleškėjusios, nugirgsėdavo vaistinėn. Joms visada daugiau kvarabų nei vyrams. Kol Balandėlis gamindavo vaistus, šios ant nutrintų iki baltumo suolų rimdavo gonkelėse.

Neišvydęs netoliese mamunėlės, artindavausi prie kumeliuko, trypčiojančio prie kumelės, įmerkusios galvą abrakinėn.

– Kuziuk, Kuzyti, mano žirgeli, – plonindavau liežuvį.

Kabalda, budria akim tyrinėdama mano artėjimą, kartais neramiai sušnirpšdavo, bet dažniausiai tai palikdavo šiaip sau. Prisigretinęs prie kumeliuko, imdavau glostyti šį didelėm akim mane tyrinėjantį stebuklą. Abu suprasdavom – esam mažiai suaugusiųjų erzelynėje.

Širdies kampelyje vyliausi, kad turėsiu tokį arkliuką, pajusiu karštą alsavimą prie savo ausies ir atsargų minkštų lūpų prisilietimą prie džiaugsmu degančio skruosto.