Apie meditaciją

JIDDU KRISHNAMURTI

Išsilaisvinti iš laiko tinklo

Be meditacijos nėra savęs pažinimo; be savęs pažinimo – nėra meditacijos. Vadinasi, reikia pradėti aiškintis, kas esi. Nenueisi toli, nepradėjęs arti, nepradėjęs suvokti kasdieninio savo minčių, jausmų ir veiksmų proceso. Kitaip tariant, mintis turi suprasti savo pačios veiklą. Išvydęs save veikiantį, pastebi, kad mintis juda nuo žinoma prie žinoma. Neįmanoma galvoti apie nežinoma. O tai, kas žinoma, nėra tikra, nes tai teegzistuoja laike. Išsilaisvinti iš laiko tinklo – štai svarbi užduotis, o ne galvoti apie nežinoma, nes galvoti apie tai – neįmanoma. [...] Kad patirtų tai, kas nežinoma, protas pats turi tapti tuo, kas nežinoma. Protas yra minties proceso išdava, laiko išdava, o šisai minties procesas turi liautis. Protas negali galvoti apie tai, kas amžina, antlaikiška; todėl protas turi išsilaisvinti iš laiko, laikiniai proto procesai turi liautis. Tik tuomet, kai protas yra visiškai laisvas nuo vakardienos ir todėl nesinaudoja dabartimi kaip priemone siekti ateities, tik tuomet jis gali patirti tai, kas amžina… Todėl meditacija yra syte susijusi su savęs pažinimu, ne paviršutinišku, bet nuodugniu viso vidinio, paslėpto savo sąmoningumo pažinimu. Nepažinęs viso šito ir neišsivadavęs iš jo įtakos, niekaip neperžengsi proto ribų. Būtent todėl minties procesas turi liautis, o kad šitai įvyktų – privaloma pažinti save. Todėl meditacija yra išminties pradžia, kuri savo ruožtu reiškia savojo proto ir savosios širdies perpratimą.

Pažinti visą vienos minties turinį

Būti niekuo – štai laisvės pradžia. Tad jeigu sugebi įsijausti, įsismelkti į šitai, susivokęs pamatai, kad nesi laisvas, kad, atvirkščiai, esi susijęs su daugeliu dalykų, bet kad tuo pat metu protas viliasi būti laisvas. Ir regi, kad tai yra prieštaringa. Todėl protas privalo aiškintis, kodėl jis limpa prie to ar kitko. Visa tai – sunkus darbas. Daug, daug sunkesnis negu vaikščioti į įstaigą, negu bet koks fizinis triūsas, negu visi mokslai, sudėti į krūvą. Nes nuolankus, „protingas“ protas yra susitelkęs į save, bet netapęs egocentriškas; todėl jis turi būti be galo budrus, atidus, o šitai reikalauja nepaprastai sunkaus darbo kiekvieną dieną, kiekvieną valandą, kiekvieną minutę… Tai reikalauja atkaklaus darbo, nes laisvė nepasiekiama lengvai. Kliūčių tiek ir tiek: tavo žmona, tavo vyras, tavo sūnus, tavo kaimynas, tavo Dievas, tavo religija, tavo tradicijos. Visa tai kliūtys, bet tu pats jas susikūrei, nes troškai saugumo. O protas, siekiantis saugumo, niekados jo nepasieks. Jei esi bent kiek stebėjęs pasaulį, žinai, kad toks daiktas kaip saugumas iš viso neegzistuoja. Žmona miršta, vyras miršta, sūnus palieka – vis kas nors atsitinka. Gyvenimas nėra statiškas, nors mes norėtume jį tokiu paversti. Jokie santykiai nėra statiški, nes visas gyvenimas – tai judėjimas. Šią tiesą reikia suvokti, įžvelgti, pajusti; ji nėra diskusijų objektas. Tuomet, kai imsite aiškintis, suprasite, kad čia – jau ir meditacija.

Araki Takako. Keraminė biblija

Bet nesileiskite apžavimi šito žodžio. Matyti kiekvieną mintį, suvokti, iš kokio šaltinio jinai kyla ir kokia yra josios intencija, – štai kas yra meditacija. O kai matai visą vienos minties turinį, atsiskleidžia ir visas proto veiklos procesas.

Įdegti savivokos ugnį

Jei jums savivoka – sunkus dalykas, tuomet paeksperimentuokite užsirašinėdami kiekvieną mintį ir jausmą, kylančius per dieną; užrašykite savąsias pavydo, neapykantos, tuščiagarbiškumo, geidulingumo reakcijas, intencijas, slypinčias po jūsų žodžiais, ir kita.

Joms užrašyti skirkite kiek laiko prieš pusryčius – tai, ko gero, vers gultis anksčiau ir atidėti kai kuriuos visuomeninius reikalus. Jei jūs vienu ar kitu metu tai užsirašysite ir vakare prieš miegą perskaitysite, ką užsirašėte dieną, tyrinėkite tai nevertindami, nesmerkdami, taip pradėsite įžvelgti paslėptus savo minčių ir jausmų, savo troškimų ir žodžių motyvus…

Svarbu, kad tai, ką užsirašėte, būtų tyrinėjama nešališku protu: tuomet suvoksite savo būklę. Savivokos, savižinos ugnis apšvies ir sudegins konflikto priežastis. Jūs turite užsirašinėti savo mintis ir jausmus, intencijas ir reakcijas ne porą kartų, bet ilgoką laiką, kol atsiras sugebėjimas jas perprasti akimirksniu…

Meditacija yra ne tik nuolatinė savivoka, bet ir nuolatinis „aš“ atmetimas. Iš teisingo mąstymo randasi meditacija, o iš pastarosios – išminties ramybė; ir tik toje ramybėje pasiekiama tai, kas aukščiausia.

Užrašinėdami savo mintis ir jausmus, savo troškimus ir reakcijas, įgysite vidinę savivoką, pasąmonė ims bendradarbiauti su sąmone, o tai leis pasiekti vientisumo ir supratingumo.

Meditavimo būdas

Ar tiesa yra kažkas galutinio, absoliutaus, nesikeičiančio? Mes norėtume, kad ji būtų absoliuti: tuomet galėtume rasti joje prieglobstį. Mes norėtume, kad ji būtų pastovi: tuomet galėtume jos įsikibti, rasti joje laimę. Bet argi tiesa yra absoliuti, nuolatinė, ta, kurią galima patirti vėlei ir vėlei? Juk patirties kartojimas – viso labo tik atminties ugdymas, argi ne? Rimties akimirkomis aš galiu patirti tam tikrą tiesą, bet jei prisilipinsiu prie šitos patirties atminties klijais  ir paversiu ją absoliučia, nekintančia – ar tai bebus tiesa? Argi tiesa – atminties puoselėjimas? O gal tiesa pasiekiama tik tuomet, kai protas yra visiškai nuščiuvęs? Kai protas nėra įklimpęs prisiminimuose, nepuoselėja atminties kaip atpažinimų centro, bet visa, kas yra sakoma, kas yra daroma mano santykiuose su kitais, mano veikloje, suvokia tiesiogiai, kai jis mato kiekvieno momento tiesą – bet juk tai ir yra meditacija, ar ne? Supratimas ateina tik tuomet, kai protas yra nurimęs, o protas negali nurimti, kol jis neišmano paties savęs. Tuo tarpu neišmanymas negali būti įveiktas pasitelkus vienokią ar kitokią discipliną, pasitelkus senuosius ar naujuosius autoritetus. Tikėjimas tesukuria priešinimąsi, atsitvėrimą, o kai atsitveriama – nėra galimybės rimčiai. Rimtis teateina tuomet, kai perprantu visa, kas vyksta manyje: kaip įvairios esybės, sudarančios manąjį „aš“, kovoja tarpusavyje. Kadangi tai sunkus uždavinys, gręžiamės į kitus, norėdami išmokti įvairių triukų, kuriuos vadiname meditacija. Proto triukai – ne meditacija. Meditacija yra savižinos pradžia, ir be meditacijos nėra savižinos.

Protas, apimtas kūrimo būsenos

Meditacija yra proto išvalymas: išvalyti viską, kas jame sukaupta. Jei tai padarysite (veikiausiai nepadarysite, bet tai nėra svarbu, klausykite toliau), atrasite, kad prote esama nepaprastos erdvės, kuri ir yra laisvė. Tad turite siekti laisvės nuo pat pradžių, o ne laukti, tikėdamiesi įgyti ją gale. Turite siekti, kad laisvė dalyvautų jūsų darbe, jūsų santykiuose, visoje jūsų veikloje. Tuomet jums paaiškės, kad meditacija yra kūryba.

„Kūryba“ yra žodis, kurį vartojame taip lengvai, taip sklandžiai. Tapytojas užtepa ant drobės keletą spalvų ir jau be galo džiūgauja. Tai jo savirealizacija, priemonė, kurią pasitelkęs jis išreiškia save; tai jo prekė, pelnysianti jam pinigų ar pripažinimą, – ir jis vadina tai „kūryba“! Kiekvienas rašytojas „kuria“, ir esama net „kūrybinio“ rašymo mokyklų. Bet visi šitie dalykai neturi nieko bendra su kūryba. Visa tai tėra reakcijos proto, sąlygoto tam tikros visuomenės.

Kūryba, apie kurią kalbu aš, yra kažkas visai kita. Aš kalbu apie protą, apimtą kūrimo būsenos. Jis gali išreikšti tą būseną, gali – ne. Išraiška ne itin vertingas dalykas. Toji kūrimo būsena neturi motyvų. Todėl protas, apimtas šios būsenos, kas akimirką miršta ir gyvena, myli ir būna. Šioji visuma ir yra meditacija.

Padarykite pradžią nedelsdami

Nurimęs protas nesiekia jokios patirties. O jei jis yra nesiekiantis ir todėl absoliučiai ramus, be jokio praeities įsikišimo, vadinasi, be jokio dalyvavimo to, kas žinoma, galite pajusti, jei jau nuėjote taip toli, krustelėjimą to, kas nežinoma, kas neatpažįstama, kas negali būti išversta, nusakyta žodžiais – galite pajusti begalybės krustelėjimą. Tai antlaikiškumo krustelėjimas, nes čia nesama laiko, čia nesama erdvės, nesama nieko, susijusio su patirtimi, nieko, ką būtų galima gauti, pelnyti. Toksai protas žino, kas yra kūryba – ne tapytojo kūryba, ne poeto, ne žodžių meistro; bet kūryba be motyvų, be išraiškos. Šitokia kūryba – tai meilė ir mirtis.

Visa šitai nuo pradžios iki galo ir yra meditacija. Žmogus, panūdęs medituoti, turi perprasti save. Neperpratęs savęs toli nenueisi. Kaip besistengtum pasistūmėti tolyn, tepasistūmėsi tiek, kiek siekia tavo paties projekcija; o toji projekcija yra trumputė, ji tesiekia labai arti, ji neveda niekur. Medituoti – tai padaryti pradžią nedelsiant, tuoj pat ir patirti – natūraliai, be jokių pastangų – ramybės būseną. Ir tik tuomet randasi protas, esantis už laiko, už patirties, už žinojimo ribų.

Tylos atradimas

Jei jūs atidžiai sekėte šį aiškinimąsi – kas yra meditacija, jei supratote visą mąstymo eigą, vadinasi, atradote, kad proto esama absoliučiai ramaus. Toje absoliučioje proto rimtyje nėra jokio stebėtojo, jokio suvokėjo, todėl neegzistuoja ir jokia patirtis; nesama jokios esybės, kuri kauptų patirtį, kaip būna, kai veikia egocentriškas protas. [...]

Tad medituoti – vadinasi, apvalyti protą nuo egocentriškos veiklos. Ir jei jūs meditacijos srityje pasistūmėsite tiek, jūs atrasite tylą, absoliučią tuštumą. Protas bus neužterštas visuomenės normų; jis daugiau nebebus jokių įtakų, jokių troškimų spaudimo objektas. Jis bus absoliučiai vienas, o būdamas pats vienas, švarus – bus nepaliestas, tyras. Šitai ir sudaro galimybę rastis tam, kas yra antlaikiška, amžina.

Visas šis procesas ir yra meditacija.

Iš: J. Krishnamurti. The Book of Life: Daily Meditations with Krishnamurti. New York: HarperOne, 1995

Vertė Alfonsas Andriuškevičius