„Lalagė“: išėjimai

IEVA GUDMONAITĖ

Servizas

„Atvirai kalbant, jis bijojęs staiga sužinoti, kas jo tyko anapus lango ertmės, kam jo, nuolat rašančio, šitaip reikia, kad anie veržtųsi jį nuolat atspėti, gal net įsidrąsinę patys atsidurti jo tekste arba įsigeidę jį per prievartą įrašyti į savąjį“ (Andrius Jakučiūnas, „Lalagė“).

Rodos, net užnugary jutau nuo kažkieno kvėpavimo, šniokštavimo, dūsavimo lašais apsitraukiantį stiklą. Jis virpėjo nuo netoliese esančio širdies dūžių, sutampančių su į kitą pusę many išvirstančia tuštuma, kurios pasekmė ir buvo servizas, neaišku, kur esąs, persikūnijantis iš vieno daikto į kitą, bauginantis savo esatim, sutrikimu, kuriuo jis užkrečia daiktus, kai tu padūmavusiu žvilgsniu įsiskverbi į daiktų tuštumas, negalėdamas apibrėžti nė menkiausios šiukšlytės, kai ji nedelsdama virsta porcelianiniu dariniu ir vėliau būna atrandama kaip „telefono ragelis“, kurio tėvas, norėdamas paskambinti mirusiai savo žmonai, ieškojo gal keturis mėnesius, visą šalčio sezoną, baisiai klejodamas, iš skausmo atrajodamas tuštumas, kurios per daiktus patenka į apnuogintas jo akis. („Tas tąsymasis, drėgmė, apleistumas, nepažįstami numeriai, diktuojami iš pašalių: „Paskambink į daiktą kairėje, paskambink į daiktą dešinėje, paskambink.“ Senas telefonas guli irdamas daiktų krūvoje, jo skaičiai apsinešę rūdimis, ir jų jau nesimato, iš jo sklinda chlorkalkių ir gal mamos lūpų kvapas, nuo tada, kai ji kalbėdavos su kuo nors iš aukščiau. Ir aš atsikeliu, ir blaškaus po tą plynę, po tą nykų klampumą ir ieškau kokio šviesos įtrūkio, bent mažutės žaltvykslės, tačiau visad atsimušu į tuos šiurpius atstumus, sunkius atstumties judesius, baugų daiktų mirguliavimą. Bandau kurti lauželius, bet daiktai taip slegiančiai tyli, kad aš išsigandus nuo jų atsitraukiu, nes jų jau ir padegti neįmanoma, jie taip seniai jau užgesę, nuo raudonųjų milžinių kolapsavę į negyvas juodąsias nykštukes, tokias sunkias svetimkūnes dulkes, o nuo jų nykumo man užgniaužia gerklę, tiek jų nėra“; Ieva Gudmonaitė, „Servizas“, 2009.)

Ramūno Jaro piešinys

Juk šitaip aš, tartum sekdama tėvo man nubrėžtais neurozės, arba tiesiog mūsų gyvenimo namie, punktyrais, ėmiausi ieškoti servizo šiukšlių kalnuose ir sutrūnijusių, apmirusių daiktų viduriuose – tėvas ieškojo telefono, aš ieškojau servizo, mes ieškojom sopančiomis širdimis (slegiantis daiktų sunkis), kurių skausmas tik akimirkai išaugdavo į palaimingą švytėjimą – kol kartą, išlipęs iš dvokiančių syvų, kuriuos išskyrė merdintys daiktai, aplipęs pūkais ir dulkėmis, jis griebė man už rankos (mačiau jo akyse kažkokį ekstazišką, šiurpų spindėjimą) ir pasakė, kad servizas jau nebėra tai, kas buvo seniau, ir jo, jeigu ir įmanoma rasti, neįmanoma užčiuopti, panaudoti materialiai ir net dvasiškai – nes nebėra nei paliečiamas, nei pajuntamas, nei kaip kitaip suvokiamas. Jam tai perteikęs tas, kuris jau buvo jį užrašęs abstraktesnį, negu buvo prieš tai, dabar tiesiog kaip namiškį, netgi nebe kaip tėvą (subtilesniuose lygmenyse mes nebeturim jokių socialinių apibrėžčių) – rašydamas jį, kažkokia dalimi savo vidinių galių suteikė jam apšvietą, kuri leido iš ieškančio tapti tiesiog esančiu. Stebėjau, kaip tėvas pamažu nurimo – sėdėdavo daiktų krūvose ir skrosdavo erdvę nenusakomo gylio žvilgsniu, mąstydamas jau nebe apie servizą, o apie tai, kas sukūrė šią nelaimingą fikciją be išeities, kurioje jam tenka dalyvauti kaip tikrovėje, žinant, kad išsitrinti iš jos nepavyks net atimant sau gyvybę – jei taip atsitiktų, jis tiesiog pereitų į kito rašomą fikciją, kurioje vis vien greičiausiai tektų ieškoti ko nors vis dėlto nerandamo arba neieškant merdėti daiktų krūvose, kas vyko dabar, stebint, kaip mes, jo vaikai, jaunystės siautulio apimti, nardom daiktų krūvose, ieškodami, viltingais žvilgsniais tikėdami savo būties išteisinimu, jei būsim tą kažką be galo ypatingo rasiantys.

Aš iš tikro negalėjau nustoti ieškojusi, nes sužinojusi, kad servizo nėra arba nėra tokio, kokį aš jį sugebėčiau įsivaizduoti, vis viena jo troškau – negalimo, neįmanomo, nerandamo. „Kur yra servizas? Kas yra servizas?“ – kartojau tai daugybę kartų, eidama užmerktomis akimis ir bandydama jį užčiuopti toje nematomybėje, ištraukti jį, glūdintį kažkur tarp oro molekulių ar daiktų susilietime. Ieškojau jo sienų, daiktų įtrūkiuose, krapštinėjau kiekvieną įdubimą, kiekvieną menkesnį plyšelį – jis galėjo būti įsiskverbęs bet kur, glūdėti bet kuriame nelygume, o kartu ir pačiam lygiausiam paviršiuj – jis glūdėjo ir jame, ir už jo, bet žinojau tai, kad jis iš tikro neturi savo vietos ir migruoja beprotišku greičiu, ir aš niekaip negaliu jo pagauti. Bet jaučiau – jis yra kažkur netoli, ir kartais pradėdavau justi trapų, plevenantį jo buvimą – iš pradžių jis atsklisdavo per daiktus – visai netyčia užkliudžius vieno iš jų būtį“ (Ieva Gudmonaitė, „Servizas“, 2009).

Taip visiškai išsekinta beviltiško ieškojimo, netikėdama, kad servizas ir yra tai, kas užrašyta, nepasitikėdama jokia forma, bandančia jį išreikšti, mirtinai išsekusi nuo neradimo, guluos į gremėzdiškų daiktų apsupty glūdinčią tvarkos salą, kur manęs neliečia aštrių dulkių spiečiai, ir esu užliūliuojama sietyno atspindžių, žaidžiančių lubose. Vėliau jau matysiu, kaip jie pradegina lubose skylę ir drebantis nuo mano žiūrėjimo sietynas pakyla pro pragarmę lubose ir išsklendžia į nenusakomo gylio dangaus žydrynę. Juk visa ta jėga, išskraidinusi sietyną tarsi raketą, ir buvo mano žvilgsnio jėga, mano skliauto kitapus degančių akių įtemptis, nes man, būtent man reikėjo, kad šis prabangus, spindintis baroku daiktas išnyktų iš regos lauko, išsinešdintų iš mano visatos – jo dingimas atvėrė nenusakomą gylį, jame kurį laiką buvau maloniai ištirpusi, – tačiau vis vien nerimas grįžo prisiminus, kad kažkur glūdi servizas – spindintis ir begalinis, akiplėšiškai pabėgęs nuo mano žvilgsnio, bandantis išsitrinti tik kūniškai ir taip dar labiau sustiprinantis trauką. Staiga dar suvokiau, kad jis vėl yra bandomas būti užrašomas, taip verčiant mane, gulinčią prieš neseniai atsivėrusį dangaus skliautą, šoktelti ir iš naujo išgyventi neradimą – neradimą to, ko nėra: „Laikydamas priešais save dulkėtas rankas, jas dar ką tik įnirtingai kaišiojęs į visokius plyšius, čia pirštai įkliūdavę į voratinklius, – juk servizas galėjo būti rastas netikėčiausiose vietose, teįstengęs suvokti, jog tai, kas tą akimirką gobia pirštus, neturi formos, vadinasi, tai klasta, kas nors bjauriai iš jo tyčiojasi, vietoj materijos pakišdamas vien prasmę“; „Gali būt, jam atrodę, kad servizas [...] būtų išsprogęs tada, kai jis būtų pradėjęs dusti nuo dulkių, visur  iškaišiojęs pirštus, nusikamavęs, nusivylęs, neįstengiąs“ (Andrius Jakučiūnas, „Lalagė“, „Servizas“, 2011).

Taigi kol gulėjau grindų ir svyrančio sietyno įtemptyje, kai buvo dar neaišku, ar jis kris žemyn, ar kils į viršų, ir vėliau, kai jau nenusakomo lengvumo užtvindyta gėrėjausi lubose atsivėrusia skyle – kažkur vėl vyko „servizas“, intensyviai judant šio velniško daikto molekulėms kažkieno kito sąmonėje, neurotiškai plazdant, tuoj virsiant forma, pasiklosiant paviršiuje ornamentais, kuriuose bus gal to net pačiam rašančiajam nenorint ištransliuota, kad pajuntu iš netoliese jau nežinia kiek parų glūdinčio tėvo atsklindančią bangą, kuri, man rodės, akiplėšiškai ardė iliuziją, kad apskritai reikia ko nors ieškoti, net jeigu tai, kas būtų rasta, perkeistų visą esybę, užlietų ją nenusakoma šviesa – vis tiek tai nekeistų šiurpaus ir tik dabar realiai suvokto fakto, kad esam užrašomi, rašomi kiekvieną vyksmo dabar sekundę. Vienintelis maištas, rodęsi, buvęs aršus nejudėjimas, būti čia, kur esu visados, priešinantis begaliniam norui ieškoti, kylant vidų plėšančiam drebuliui, reiškiančiam, kad kažkas dabar rašo tai, ko tu nedarai, kad, pavyzdžiui, nusprendei vėl ieškoti servizo, atsistojai ir jau žengei per šiukšlių kalnus, o tu tik sėdi stipriai įsitvėręs grindyse tavo paties pradraskytų skylių ir nė neketini pajudėti, viena vertus, jausdamas, kad elgies su savimi destruktyviai, bet kartu patirdamas beatodairišką malonumą dėl to, kad bandai išsiplėšti iš kažkieno gniaužtų, net ir suvokdamas tai, kad tas kažkas tave ir sukūrė, ir tu esi tie judesiai, kuriuos anapus teksto rašantysis bando ištransliuoti (vis dėlto negebėdamas suvokti, kad ir pasipriešinimas rašomiems judesiams yra užrašytas).

Kadangi grįžti į pirminį ieškojimą ir atkartoti beprotiškai plintantį raštą, žinant tiesą, buvo nebeįmanoma – vienintelis būdas mažinti drebulį buvo galimybė susisiekti su abiem rašančiaisiais (jie vienas už kitą stipriau dar išdreba tą patį, ką ir mes), kurių sukurtų fikcijų jungtis vėl leistų užmiršti mus esant rašomus, įstrigusius nepakeliamame žinojime, kad toliau eitume ieškoti, ištirpdami ir vėl susitelkdami švytinčių daiktų kalnuose.

Tarnystės aukštybėse

„Pakylėtumas, kuris šią akimirką tvyrojo tarnuose, užliejęs visą peizažą apokaliptiniu siaubu, jį dar sustiprinusi nerami, baiminga tyla, kylanti suvokiant, jog netrukus į dar kitą vietą persikėlę žvilgsniai vieną parodys išnykusį, o kitą atsiradusį“ (Andrius Jakučiūnas, „Lalagė“).

Prieš akis atsivėrė sustingęs kalnas šiukšlių, spinduliuojantis į akis kone temdančią, plazdančią gyvybę, kurią manoji rega čiuopė ir leido gilyn, leisdama nusėti taškais visus vidaus organus ir užpildyti neramiai tiksinčią širdį arba, tiksliau, ją sukurti, ją suvaldyti – iš nieko, iš krūtinės ertmėje atsiveriančios švaros – sukurti ją gyvą, truputėlį maudžiančią, tartum kažko vis pritrūkstančią, niekada neužpildomą iki galo – norinčią tvarkyti, be perstojo kurti tvarką, žinant, kad švara visada laikina, trumpam sušvintanti zenite ir paskui iškart patirianti krytį (tėvui numetus popierėlį ant žemės, šeimininkei įeinant su batais į kambarį ir panašiai) – bet kokiu atveju, kam nors sujudėjus, papūtus nelemtam vėjui, numetus prirašytus popierius nuo stalų arba, jei nori ką nors suvalgyti, trupiniams skausmingai krentant ant žemės (beveik girdint, kaip Žemės traukos apimti atsitrenkia į grindinį, tartum gaudžiantys meteoritai, kurie krisdami suardo žemės paviršių) – visa tai vėl polėkis išjudėti, patirti erdvę tvarkant, judinant daiktus, priversti ją vėl tapti gyvą, vėl įsitempti nuo krašto lig krašto švytinčiame tvarkos zenite, patirti ekstazę – viskas, aišku, tik prieš daiktų griūtį. Na, o jeigu nustotum tvarkyti – tiesiog sėdėtum ir lauktum, kaip daiktais tarsi išsninga didi neurozė, kaip nervų tinkluose pasklinda juoda magma, kaip atmintis šešėliuojasi, tamsėja ir po truputį teršiasi kartu su kambariu, kad daugėjant dulkėms daugėja nereikalingų minčių – mirusių minčių, kurios niekaip negali virsti į veiksmą ir dėl to yra absoliučiai nereikalingos, priešingai – netgi pavojingos, nes prisikaupusios ligi smilkinių įtempties gali privesti iki beprotybės, kaip dulkių daugėjimas telkia pilkumoje erdvę niokojančias kariaunas ir baisius mikromiestus, nereikalingus gyvybei, pavojingus gyvybei. Ten yra du keliai – arba neurozė sugriauš tave iš vidaus, pasiėmusi visus tavo vidaus syvus, ir liksi kaip nukirsdintas medis, nedavęs vaisių, pats iš savęs negalintis užsidegti laužas ir savęs atsigerti nesugebantis vanduo, išdžiūvęs ir net nepasklidęs ore lašais telkinys, arba neurozė pati save pramuš ir pateksi į dykrą, kurioje išdžiūvimas bus teigiamybė, dykuma bus meilės šaltinis, vakuumas, išsprogęs kitapus, virs naujos visatos pradžia, jai pradėjus plėstis vyzdžiuose, paširdžiuose virpant naujų pasaulių užuomazgoms, pradžiai, kuri niekada neatiduos savęs mirčiai, dusuliui, tam sėdėjimui užspaustais smilkiniais, užtvenktais paširdžiais, nežinojimui, kur padėti tą beprotišką daugėjimą, spengimą, nes jau būsi leidęs savo veidui išspinduliuoti akimirkos šviesumą, akinantį, nepaliekantį nė vienos akimirkos, esantį santykyje, nebe sau, nebe savo egzistenciją plečiantį, bet kažką visuminio, neapčiuopiamo, neužgriebiamo regai nei lytėjimui, nebent mažą sekundės dalį pasivaidenančio kaip kažkas daiktiška ir vėl grįžtančio į sūkuringą erdvę, savy pamažu sutelkiančią pasaulių užuominas, mažytes tik dulkeles, užaugsiančias į kažką, kas pamažu vėl sugrąžins prie pamėkliškai erdvėje stūksančio šiukšlių kalno – jis primins, kad visa, kame buvai, tebuvo fikcija, o ir tas kalnas, būdamas dar didesne išmone, jį bandant pajudinti, sutvarkyti, – tiesiog pasklis į erdvę neįveikiamomis tvarkomis, ir tie mes, dabar jau atsidavę tarnystės malonei, bandysime įveikti palaimingą švytėjimą ir surinkti šiukšles, nors buvo seniai aišku, kad jau nesugebėsime padaryti to „buitiškai“, o tik be galo kilniai, tarsi atliktume didų ritualą, tarsi paaukotume prieš tai smilkinius užgulusią įtampą tam, kas vėl mus galiausiai prives prie skausmo smilkiniuose, nes kai paaiškės, kad iš tikro netvarkėme, o tik vaikščiojom po erdvę tyrinėdami įtrūkius ir plyšius, mus užgrius ta pati dykuma, nes per šitiek laiko apčiuopiamybėje nieks dar nebus pasikeitę, nors kažkur būsim išgyvenę eras, kur tvarka.

Debesų mylėtojos užrašai

„Desperatiškai ieškojęs būdų sustabdyti turinio plėtimąsi ir plitimą, […] kvailai jaučiasi, nesugebėdamas suvesti siužeto galų“ (Andrius Jakučiūnas, „Lalagė“).

Nesugebėdama suvesti siužeto galų (dar ir žinodama, kad iš manęs to labai tikimasi, trokštama – nes, šiaip ar taip, tada būčiau galėjusi būti suvalgoma) – kentėjau, tačiau ta kančia buvo labai sąlygiška ir labiau bandanti pateisinti sau save, nesugebančią sukurti nieko apčiuopiamo, nieko, ko negalėčiau suvalgyti tik pati aš – suryti akimis prieš mane pakylančius reginius, lėtai juos plėšyti kaip vatos pavidalo maną, išsiskleidusią po visą kambarį, primenančią debesis, pakibusius jau nebeleistino gilumo žydrumoje – ir tik jiems pamažu sklaidantis suvokti, kad iš tikro nesukūriau nieko, kas turėtų bent kokį tęstinumą, – nebent kur nors aukštybėse sklandančią pradžią ir pabaigą, dar net nesugebančias susitelkti iš chaotiškose šviesose pasimetusių sąvokų. Tada ir ištinkantis staigus „atsipeikėjimo“ skausmas, bandant kaip nors išgelbėti situaciją – griebtis už žodžių, bandančių desperatiškai apibūdinti situaciją, arba iš nieko prikelti „debesį“, kurio jau nebėra, taigi jis, nesutekėdamas į žodžius tiesiogiai, tampa tik „teoriškas“, dažniausiai atsitiktinai pavykęs ir jau tikrai nebe tas pats debesis, o gal net išvis ne debesis, o tiesiog kažkas slegiantis protą – kartais net koks nors nuodingas juodulys, užkrečiantis daiktus. Bet juk tas noras „parašyti“, paversti savo besisklaidančią sąmonę į kokį nors vos ne porcelianinį darinį, tiksliau, kažką sukultūrinto, „suvalgomo“, išleidžiamo į visuotinybę – kartais buvęs stipresnis už norą žiūrėti į debesis, ir tekdavę palaužti visus savo neapčiuopiamybės dėsnius, kad išspaustum iš erdvės kokią įtaigiai raštuotą vazą ar kad ir patį tikriausią porcelianinį servizą, kurio man iš viso vargu ar reikia – juk man, kaip debesų mylėtojai, išvis nebuvo labai jau svarbu, iš ko gerti, jei gerti, iš ko valgyti, jei valgyti – ar iš pelkių, ar iš vėsių uosio gelmių, ar iš balų, ar iš sužliugusių purvų, įmerkus nuo spindėjimo pavargusį veidą, ar iš lietvamzdžių, ar iš milžiniškų prilytų dubenų – juk jei tuomet man būtų pasiūlę panaudoti servizą – pakvietę, pasodinę prie stalo, padavę į rankas visus tuos spindinčius daiktus, kuriais naudojantis girdi įvairiausią skimbčiojimą, būčiau tikriausiai supratusi kaip „bajerį“ ir virsdama iš juoko savo dažais ir purveliais išteptomis rankomis suskambinusi šakutėmis ir šaukšteliais kokią oratoriją, privertusi visus pasibaisėti ir, ko gero, mane išvaryti arba tiesiog patiems išeiti. Aišku, jiems gal net to galutinai nesuvokiant ir pykstant tik dėl to, kad patys negalėjo padaryti to, ką jie matė mane darant, širstant, kad kažkas jiems neleido kartu su manim paskambinti, beprotiškai išsigrojus iš stiprumo ir neregint net sudaužyti servizą ir išeiti į dieviškus purvynus, atspindinčius debesų tėkmę. Nes mano akyse tie servizai jau seniai buvo iširę ir pakibę kartu su kitais daiktais, kurių molekulės neturi realaus sukibimo – lėtai toldamos vienos nuo kitų daiktus ir paverčia tais neapčiuopiamais dariniais, įvairiaspalviais debesimis – jų apsupty, išsisklaidžius ir kambarių sienoms, kažką apčiuopiamo turiu tik viduje, ten jau telkias miestai, namai, kuriuose galbūt apsigyvensim – vienodai, nebeturėdami liguistų troškimų, išskyrus norą sklaidytis ir telktis – išeiti ir grįžti, nepriskiriant šitų išėjimų savo vardams, savo esačiai plėsti ir dauginti. Kad būtume lengvesni už dulkes, tenai jau visada būsiančias teigiamybe, be jokios aliuzijos į nykimą ir mirtį. Jas rinksim lengvai pirštais vos vos paliesdami, kaip žemuoges prisirpusiuose nuo kaitrų žolynuose, ir tupdysim ant akių, kad lengviau miegotume, kad giliau sapnuotume, kad atsibustume vis kitur, jau žinodami, ką turime veikti.