VYTAUTAS J. STRAIŽYS. Eilės

Tai tik poezija,
gyvsidabrio rutuliukas iš minčių termometro,
riedantis į tamsą ir pavojingas,
nuodingas ir saldžiai kvepiantis vijoklis
atokaitoje, kur nebeauga lepūs augalai
ir tik aistros išdžiovintas žvilgsnis
dar randa atgaivą šitame ore.

Pavasaris pro langą

ateina pavasaris ir ima tirpt dienos akys
liūdesys besimaišantis su viltim
mintys netvarios ir sunkiai sugaudomos
padriki lašai į palangės skardą

kas man svarbu, kai aplink tik tęžtantis sniegas
ir laikini šiugždesiai?
lytėjimas, švelni oda ir šiltas kvėpavimas?
kava, įtekanti į kūną džiaugsmo lašu?

ištikimi daiktai, budintys savo vietose
elektra laiduose ir dujos vamzdžiuose
oru atskrendantys laiškai ir paveikslai
lyg tie žmonės virš Vitebsko

kūno ritmai ir potroškiai braunasi vidun
ir reikalauja teisių
tegul, sveiki atvykę

Neužbaigtas eilėraštis

Šiandien neturėjau ką pasakyti
nieko nepažadėjau, nieko svarbaus
neprisiminiau
išsiuntinėti laiškeliai pasiekė adresatus
ir diena buvo rami

Vakaras galbūt tyliai sugros
tvinksniais smilkiniuose
kol naktis pasiims į sapną
ir pamiršęs save klajosiu
savo nervų koridoriais
įsimylėjęs nežinomybę

O žodžiai vaikščios po mane
tarsi paukščiai po sniegą
su trupiniais iš gražesnio gyvenimo
ir neužbaigto eilėraščio

Vaikystės baimės

Didelis kaip šuo
amsi į dangų, o ten
niekas nestovi vietoje,
vanduo po grumstais gilus.

Žaliomis samanomis apaugęs
išlūžęs riboženklis, –
parsitempiu namo
ir sakau – vilkas.

Jaunystė

Tarsi vėl sėdėčiau ant motociklo,
pasitikčiau rūką vienais marškiniais,
vienas į tamsą, svajodamas,
kad prie nugaros glaustųsi
šiltas kažkas,
pasitikintis mano tiksliais judesiais,
suteikiantis prasmę nakčiai,
greičiui,
šviesos smigimui į nežinią,
į pasaulį,
vienas.

Vasaros impresijos


jūros vanduo sidabrinis, liūdnas ir skaudus
apšlaksto žalius tavo plaukus
balsas ties pabaiga aidi
iš gilumos šalia akmenų

medžiai palei lauką
ribojantys tylą šnaresiu
eilinė vasara
eilinis mėnuo
prasmės pasislėpusios
monotoniškos
tarsi žiogai pievose

nuostabus vaike
tavo šypsena sklendžia
virš naktinio vandens
kol mes po dangumi
saugūs miegame
pliuškenant žuvims

Jėga, kuri trykšta iš laikinumo

Užgesinu šviesą
ir lieka tik tamsios rugiagėlės
virš karpytos šešėlių juostos.

Tyla ima spengti iš nežinios
tarsi būgno oda vis labiau įtempta,
ir artėjantis garsas tuoj tuoj
prasiverš žodžiais,
kurie bus jėga.

Labiau nei griaustinis.
Sustabdantis širdį
mirties taške
pusiausvyroje,
besiskleidžiančioje
rugiagėlėje.

Lapkričio noktiurnas

Lapai bučiuoja ratus
ir aukojasi tėviškam purvui.
Spalvos, išdavusios vasarą, –
viltis godžiam žvilgsniui, –
pačios sudyla į naktį.

Saulėtos dienos,
likusios lašais atminties
voratinkliuose,
grožis – prieš tamsą,
virpantis, bet nepralaimintis,
tik pavirstantis snaigėmis.

Laikas prisimint laikinumą,
musę, bandančią neužmigt ant palangės,
veidrodėlį, žiedus, žirklutes,
monetas, per adatą
slystantį siūlą.

Bėgantis šviesos pluoštas,
monotoniškas gaudesys –
iki namų dar visa naktis.


Žemės prasmė

Kokia prasmė teka per žemės nugarą?
Kad iš jos išaugome ir į ją sugrįšime?
Kad jos smiltys minkštos
lyg vaikystės prisiminimai?
Ir kad keleivis žino, kur jo namai,
o kur svetimi plotai?

Ją dengia pėdos ir lapai,
lapai ir pėdos, o dar ir dulkės.
Ji sutelkta ir sunki, ne tokia,
kaip dangaus debesynai,
šen ir ten besiblaškantys.

Ji glaudžia ir glaudžia,
paskui vėl išaugina,
paleidžia į debesis, vėjus,
nenuolankius jų šuorus,
ir nuolankiuosius vandenis,
tekančius ten, kur leidžiama,
lyg istorija – kraujo ir pieno upėmis.

Tik šventosios dulkės
kantriai viską sulygina, net ir vandenį uždengia,
net ir vėją įdildo į akmenį.
O kiek vardų apgula su meile
ir užmaršties miegu.

Meilė kaip saldžios dulkės
nuo drugelių sparnų
krinta į vyzdžių kameras
ir suspindi vaizdais
iš būsimų gyvenimų.

Basomis kojomis
spyglių viršūnėlėmis,
saldžiakvapių rožių,
nekaltųjų narcizų lapeliais –
karščio ir gėdos spalvų,
susimaišiusių į vieną kasą,
braukiančią per akis,
nesibaigiančią,
banguojančią
kalvomis ir įlomiais
be poilsio, be atokvėpio,
be pabaigos.

Nuodingas vaisius

Kai jo ragausi,
stiprėjantis ilgesys tave persmelks,
karčiųjų migdolų skonio
su tauraus išdidumo prieskoniu.

Augantis tavo šešėlis
bus šiokia tokia prieglauda
nuo deginančios aistros, –
tik neišsigąsk jo,
tįstančio pirštais į šviesą.

Tiesa bus tokia:
kur link beitum – būsi
prikaltas prie savo šešėlio
nematomomis vinimis
iš tvariausio mirties metalo,
kuriame susilieja spalvos,
net balta su juoda,
į vieną eities
švytėjimą.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.