VYTAUTAS J. STRAIŽYS. Eilės
Tai tik poezija, gyvsidabrio rutuliukas iš minčių termometro, riedantis į tamsą ir pavojingas, nuodingas ir saldžiai kvepiantis vijoklis atokaitoje, kur nebeauga lepūs augalai ir tik aistros išdžiovintas žvilgsnis dar randa atgaivą šitame ore.
Pavasaris pro langą
ateina pavasaris ir ima tirpt dienos akys liūdesys besimaišantis su viltim mintys netvarios ir sunkiai sugaudomos padriki lašai į palangės skardą
kas man svarbu, kai aplink tik tęžtantis sniegas ir laikini šiugždesiai? lytėjimas, švelni oda ir šiltas kvėpavimas? kava, įtekanti į kūną džiaugsmo lašu?
ištikimi daiktai, budintys savo vietose elektra laiduose ir dujos vamzdžiuose oru atskrendantys laiškai ir paveikslai lyg tie žmonės virš Vitebsko
kūno ritmai ir potroškiai braunasi vidun ir reikalauja teisių tegul, sveiki atvykę
Neužbaigtas eilėraštis
Šiandien neturėjau ką pasakyti nieko nepažadėjau, nieko svarbaus neprisiminiau išsiuntinėti laiškeliai pasiekė adresatus ir diena buvo rami
Vakaras galbūt tyliai sugros tvinksniais smilkiniuose kol naktis pasiims į sapną ir pamiršęs save klajosiu savo nervų koridoriais įsimylėjęs nežinomybę
O žodžiai vaikščios po mane tarsi paukščiai po sniegą su trupiniais iš gražesnio gyvenimo ir neužbaigto eilėraščio
Vaikystės baimės
Didelis kaip šuo amsi į dangų, o ten niekas nestovi vietoje, vanduo po grumstais gilus.
Žaliomis samanomis apaugęs išlūžęs riboženklis, – parsitempiu namo ir sakau – vilkas.
Jaunystė
Tarsi vėl sėdėčiau ant motociklo, pasitikčiau rūką vienais marškiniais, vienas į tamsą, svajodamas, kad prie nugaros glaustųsi šiltas kažkas, pasitikintis mano tiksliais judesiais, suteikiantis prasmę nakčiai, greičiui, šviesos smigimui į nežinią, į pasaulį, vienas.
Vasaros impresijos
jūros vanduo sidabrinis, liūdnas ir skaudus apšlaksto žalius tavo plaukus balsas ties pabaiga aidi iš gilumos šalia akmenų
medžiai palei lauką ribojantys tylą šnaresiu eilinė vasara eilinis mėnuo prasmės pasislėpusios monotoniškos tarsi žiogai pievose
nuostabus vaike tavo šypsena sklendžia virš naktinio vandens kol mes po dangumi saugūs miegame pliuškenant žuvims
Jėga, kuri trykšta iš laikinumo
Užgesinu šviesą ir lieka tik tamsios rugiagėlės virš karpytos šešėlių juostos.
Tyla ima spengti iš nežinios tarsi būgno oda vis labiau įtempta, ir artėjantis garsas tuoj tuoj prasiverš žodžiais, kurie bus jėga.
Labiau nei griaustinis. Sustabdantis širdį mirties taške pusiausvyroje, besiskleidžiančioje rugiagėlėje.
Lapkričio noktiurnas
Lapai bučiuoja ratus ir aukojasi tėviškam purvui. Spalvos, išdavusios vasarą, – viltis godžiam žvilgsniui, – pačios sudyla į naktį.
Saulėtos dienos, likusios lašais atminties voratinkliuose, grožis – prieš tamsą, virpantis, bet nepralaimintis, tik pavirstantis snaigėmis.
Laikas prisimint laikinumą, musę, bandančią neužmigt ant palangės, veidrodėlį, žiedus, žirklutes, monetas, per adatą slystantį siūlą.
Bėgantis šviesos pluoštas, monotoniškas gaudesys – iki namų dar visa naktis.
Žemės prasmė
Kokia prasmė teka per žemės nugarą? Kad iš jos išaugome ir į ją sugrįšime? Kad jos smiltys minkštos lyg vaikystės prisiminimai? Ir kad keleivis žino, kur jo namai, o kur svetimi plotai?
Ją dengia pėdos ir lapai, lapai ir pėdos, o dar ir dulkės. Ji sutelkta ir sunki, ne tokia, kaip dangaus debesynai, šen ir ten besiblaškantys.
Ji glaudžia ir glaudžia, paskui vėl išaugina, paleidžia į debesis, vėjus, nenuolankius jų šuorus, ir nuolankiuosius vandenis, tekančius ten, kur leidžiama, lyg istorija – kraujo ir pieno upėmis.
Tik šventosios dulkės kantriai viską sulygina, net ir vandenį uždengia, net ir vėją įdildo į akmenį. O kiek vardų apgula su meile ir užmaršties miegu.
Meilė kaip saldžios dulkės nuo drugelių sparnų krinta į vyzdžių kameras ir suspindi vaizdais iš būsimų gyvenimų.
Basomis kojomis spyglių viršūnėlėmis, saldžiakvapių rožių, nekaltųjų narcizų lapeliais – karščio ir gėdos spalvų, susimaišiusių į vieną kasą, braukiančią per akis, nesibaigiančią, banguojančią kalvomis ir įlomiais be poilsio, be atokvėpio, be pabaigos.
Nuodingas vaisius
Kai jo ragausi, stiprėjantis ilgesys tave persmelks, karčiųjų migdolų skonio su tauraus išdidumo prieskoniu.
Augantis tavo šešėlis bus šiokia tokia prieglauda nuo deginančios aistros, – tik neišsigąsk jo, tįstančio pirštais į šviesą.
Tiesa bus tokia: kur link beitum – būsi prikaltas prie savo šešėlio nematomomis vinimis iš tvariausio mirties metalo, kuriame susilieja spalvos, net balta su juoda, į vieną eities švytėjimą.