VYTAUTAS J. STRAIŽYS. Eilės

Tai tik poezija,

gyvsidabrio rutuliukas iš minčių termometro,

riedantis į tamsą ir pavojingas,

nuodingas ir saldžiai kvepiantis vijoklis

atokaitoje, kur nebeauga lepūs augalai

ir tik aistros išdžiovintas žvilgsnis

dar randa atgaivą šitame ore.

Pavasaris pro langą

ateina pavasaris ir ima tirpt dienos akys

liūdesys besimaišantis su viltim

mintys netvarios ir sunkiai sugaudomos

padriki lašai į palangės skardą

kas man svarbu, kai aplink tik tęžtantis sniegas

ir laikini šiugždesiai?

lytėjimas, švelni oda ir šiltas kvėpavimas?

kava, įtekanti į kūną džiaugsmo lašu?

ištikimi daiktai, budintys savo vietose

elektra laiduose ir dujos vamzdžiuose

oru atskrendantys laiškai ir paveikslai

lyg tie žmonės virš Vitebsko

kūno ritmai ir potroškiai braunasi vidun

ir reikalauja teisių

tegul, sveiki atvykę

Neužbaigtas eilėraštis

Šiandien neturėjau ką pasakyti

nieko nepažadėjau, nieko svarbaus

neprisiminiau

išsiuntinėti laiškeliai pasiekė adresatus

ir diena buvo rami

Vakaras galbūt tyliai sugros

tvinksniais smilkiniuose

kol naktis pasiims į sapną

ir pamiršęs save klajosiu

savo nervų koridoriais

įsimylėjęs nežinomybę

O žodžiai vaikščios po mane

tarsi paukščiai po sniegą

su trupiniais iš gražesnio gyvenimo

ir neužbaigto eilėraščio

Vaikystės baimės

Didelis kaip šuo

amsi į dangų, o ten

niekas nestovi vietoje,

vanduo po grumstais gilus.

Žaliomis samanomis apaugęs

išlūžęs riboženklis, –

parsitempiu namo

ir sakau – vilkas.

Jaunystė

Tarsi vėl sėdėčiau ant motociklo,

pasitikčiau rūką vienais marškiniais,

vienas į tamsą, svajodamas,

kad prie nugaros glaustųsi

šiltas kažkas,

pasitikintis mano tiksliais judesiais,

suteikiantis prasmę nakčiai,

greičiui,

šviesos smigimui į nežinią,

į pasaulį,

vienas.

Vasaros impresijos

• 
  

jūros vanduo sidabrinis, liūdnas ir skaudus

apšlaksto žalius tavo plaukus

balsas ties pabaiga aidi

iš gilumos šalia akmenų

• 
  

medžiai palei lauką

ribojantys tylą šnaresiu

eilinė vasara

eilinis mėnuo

prasmės pasislėpusios

monotoniškos

tarsi žiogai pievose

• 
  

nuostabus vaike

tavo šypsena sklendžia

virš naktinio vandens

kol mes po dangumi

saugūs miegame

pliuškenant žuvims

Jėga, kuri trykšta iš laikinumo

Užgesinu šviesą

ir lieka tik tamsios rugiagėlės

virš karpytos šešėlių juostos.

Tyla ima spengti iš nežinios

tarsi būgno oda vis labiau įtempta,

ir artėjantis garsas tuoj tuoj

prasiverš žodžiais,

kurie bus jėga.

Labiau nei griaustinis.

Sustabdantis širdį

mirties taške

pusiausvyroje,

besiskleidžiančioje

rugiagėlėje.

Lapkričio noktiurnas

Lapai bučiuoja ratus

ir aukojasi tėviškam purvui.

Spalvos, išdavusios vasarą, –

viltis godžiam žvilgsniui, –

pačios sudyla į naktį.

Saulėtos dienos,

likusios lašais atminties

voratinkliuose,

grožis – prieš tamsą,

virpantis, bet nepralaimintis,

tik pavirstantis snaigėmis.

Laikas prisimint laikinumą,

musę, bandančią neužmigt ant palangės,

veidrodėlį, žiedus, žirklutes,

monetas, per adatą

slystantį siūlą.

Bėgantis šviesos pluoštas,

monotoniškas gaudesys –

iki namų dar visa naktis.

Žemės prasmė

Kokia prasmė teka per žemės nugarą?

Kad iš jos išaugome ir į ją sugrįšime?

Kad jos smiltys minkštos

lyg vaikystės prisiminimai?

Ir kad keleivis žino, kur jo namai,

o kur svetimi plotai?

Ją dengia pėdos ir lapai,

lapai ir pėdos, o dar ir dulkės.

Ji sutelkta ir sunki, ne tokia,

kaip dangaus debesynai,

šen ir ten besiblaškantys.

Ji glaudžia ir glaudžia,

paskui vėl išaugina,

paleidžia į debesis, vėjus,

nenuolankius jų šuorus,

ir nuolankiuosius vandenis,

tekančius ten, kur leidžiama,

lyg istorija – kraujo ir pieno upėmis.

Tik šventosios dulkės

kantriai viską sulygina, net ir vandenį uždengia,

net ir vėją įdildo į akmenį.

O kiek vardų apgula su meile

ir užmaršties miegu.

• 
  

Meilė kaip saldžios dulkės

nuo drugelių sparnų

krinta į vyzdžių kameras

ir suspindi vaizdais

iš būsimų gyvenimų.

Basomis kojomis

spyglių viršūnėlėmis,

saldžiakvapių rožių,

nekaltųjų narcizų lapeliais –

karščio ir gėdos spalvų,

susimaišiusių į vieną kasą,

braukiančią per akis,

nesibaigiančią,

banguojančią

kalvomis ir įlomiais

be poilsio, be atokvėpio,

be pabaigos.

Nuodingas vaisius

Kai jo ragausi,

stiprėjantis ilgesys tave persmelks,

karčiųjų migdolų skonio

su tauraus išdidumo prieskoniu.

Augantis tavo šešėlis

bus šiokia tokia prieglauda

nuo deginančios aistros, –

tik neišsigąsk jo,

tįstančio pirštais į šviesą.

Tiesa bus tokia:

kur link beitum – būsi

prikaltas prie savo šešėlio

nematomomis vinimis

iš tvariausio mirties metalo,

kuriame susilieja spalvos,

net balta su juoda,

į vieną eities

švytėjimą.