Tikras bohemininkas

KEVIN JACKSON

Alastair Brotchie. Alfred Jarry: A Pataphysical Life. Cambridge, Massachusetts: MIT Press, 2011. 405 p.

Alfredas Jarry, pripažintas Europos avangardo milžinas, buvo menko stoto vyrukas – 1,62 m ūgio. Kartais tai būdavo trūkumas, ypač todėl, kad jis turėjo švelnią odą ir nešiodavo ilgus plaukus – kol neprasižiodavo, jį lengvai galėdavai palaikyti vaiku. Bet mažumas turėjo ir gerų pusių – tai lėmė, kad jam buvo visai patogu savo keistame Paryžiaus bute antrame su puse aukšto, kur lubos buvo tik 1,65 m aukštyje nuo grindų ir dauguma lankytojų turėdavo gūžtis arba ropoti. Kaip ir dauguma jo kitų būstų, šis pusės aukšto butas buvo neapsakomai apterštas, atsiduodantis daugybės pelėdų išmatomis – jis jas priviliodavo žalios mėsos gabalais.

Jo apskretusios buveinės buvo tik vienas iš dalykų, padariusių Jarry savo meto ir laiko (fin de siècle Paryžiaus) kvintesenciniu bohemininku. Jis rengdavosi prastais drabužiais, su ekscentrišku akcentu, susibūrimuose mėgdavo pasirodyti žaliai nusidažęs veidą arba vilkėdamas popieriniais marškiniais. Beveik nieko neuždirbdavo ir gyveno nuolat skęsdamas skolose. Svarbiausia, lakdavo kaip saksų vadeiva ir neretai įjunkdavo į eterį; mažai tikėtina, kad paskutinius dešimt savo gyvenimo metų kada nors buvo visai blaivas. Bet kai 1907 m. mirė, skrodimas parodė, kad jį pribaigė ne girtavimas, o smegenų dangalo infekcija, sukelta nediagnozuotos tuberkuliozės – bohemininkų ligų karalienės.

Nors gyveno taip pakrikai ir varganai, Jarry per šį trumpą gyvenimą nuveikė daug. Pasaulyje jis labiausiai žinomas – jei apskritai žinomas – kaip „Karaliaus Juobos“* autorius: šis kūrinys daugelio laikomas pirma moderniojo teatro pjese, o per premjerą 1896 m. spektaklis išprovokavo itin smagias riaušes. Bet ši pjesė ir jos tęsiniai apie kitus to groteskiško Juobos nuotykius tėra Jarry ledkalnio viršūnė. Jis rašė žurnalistinius straipsnius, kritiką, esė, poeziją ir sukūrė keletą romanų, kaip antai Le Surmâle („Supervyras“), Les Jours et les nuits („Dienos ir naktys“) ir Gestes et opinions du docteur Faustroll, pataphysicien („Daktaro Faustrolio, patafiziko, darbai ir nuomonės“) – šį turbūt galima laikyti jo šedevru.

Šiame paskutiniame kūrinyje Jarry plačiausiai išaiškino tą savo vadinamąjį mokslą – patafiziką. Paulas McCartney šį terminą, nors gal ne jo suvokimą, pateikė plačiajai visuomenei, paminėdamas šį mokslą savo dainoje „Maxwell’s Silver Hammer“ albume „Abbey Road“. Du paprasčiausi Jarry pateikti patafizikos apibrėžimai buvo šie: tai esąs „išimčių mokslas“ (paprastai mokslas siekia nustatyti bendruosius principus, o patafizika ieško reiškinių, nepaisančių dėsnių) ir „įsivaizduotų sprendimų mokslas“. Be to, patafizika nepripažįsta prieštaravimų reikšmingumo, tad kai žmonės klausia – o tai daro dažnai, – ar visa tai pokštas, patafizikos atsakymas būna ir „taip“, ir „ne“.

Jarry mirė daug anksčiau, negu jo išradimą žaismingai perėmė kiti talentai, nors tokia mintis, be abejo, būtų palinksminusi jį. Netrukus po Antrojo pasaulinio karo būrys prancūzų menininkų ir intelektualų įsteigė Collège de Pataphysique, klestintį iki šiol. Tarp jo pirmųjų narių buvo Raymond’as Queneau, Borisas Vianas, Maxas Ernstas, o broliai Marxai tapo garbės nariais. Porą pastarųjų dešimtmečių tarp jo narių buvo Italo Calvino, Umberto Eco ir (nors apie savo narystę nesipasakojo) Jeanas Baudrillard’as.

Gana įspūdingas sąrašas, rodantis, kad Jarry buvo toks pokštininkas, apie kurį britams ir amerikiečiams vertėtų sužinoti daugiau ir išmokti jį vertinti ne tik linksmai, bet ir rimtai. Tai viena iš priežasčių, dėl kurių stambi Alastairio Brotchie [Alisterio Broči] biografija nusipelno pripažinimo. Tai ne tik pirmas angliškai išleistas išsamus Jarry gyvenimo aprašymas – jis pranoksta ir pavyzdines prancūziškas biografijas.

Prieš audringus plojimus turiu perspėti. Autorius – ne tik mano draugas, bet mudu esame Londono patafizikos instituto nariai ir, negana to, priklausome Collège de Pataphysique valdybai. Kad aš šią knygą neigiamai recenzuočiau, tikėtina maždaug tiek pat kiek iš Engelso sulaukti blogo žodžio apie „Das Kapital“. Saugokis, skaitytojau.

Vis dėlto, kaip pabrėžia patafizikai, priešingybės susieina, ir ta pati aplinkybė, kuri man neleidžia būti deramu draugo knygos recenzentu, leidžia man kokybiškai atlikti šią užduotį: aš išmanau šią temą. Tai štai keli šios knygos pranašumai. Joje gausu naujos tyrinėjimų medžiagos ir archyvinių lobių, tarp jų – raštelis, parašytas Jarry mirties patale. Ji dailiai iliustruota to laikotarpio dokumentais, tarp jų yra žavių atvirukų, pvz., trobelė, kurioje Jarry gyveno Senos krante, prasimaitindamas sužvejotomis žuvimis.

Joje galutinai atsakoma į klausimus, kurie nedavė ramybės kitiems biografams, pvz., ar Jarry pažinojo Picasso. (Taip.) Ir joje, kaip niekada anksčiau, gerai papasakota apie keistus Jarry santykius su baisinguoju Juoba, kuris iš pradžių buvo pasibaisėtina visko, ką jaunasis autorius niekino šlykščioje buržuazijoje, karikatūra, bet palengva pavirto lyg ir alter ego, ponu Haidu, kuris užvaldė drovų, mandagų Jarry ir privertė jį elgtis kaip nesusivaldančią kiaulę**. Kruopšti ir sausu humoru nuspalvinta Brotchie biografija yra plačiausias Jarry ir jo svarbos pristatymas anglų kalba, mažai tikėtina, kad ji kada nors bus pranokta. Bet aš gi kitaip ir negaliu sakyti, ar ne?

„Literary Review“, 2011, lapkritis

Vertė L. J.

___

* Ankstesnis lietuviško teatro spektaklio pavadinimas buvo „Karalius Ūbas“ (vert. past.).

** Nuoroda į R. L. Stevensono apysaką „Nepaprasta daktaro Džekilo ir pono Haido istorija“ apie asmenybės susidvejinimą (vert. past.).