Rankų apsaugai
AUGUSTAS SIREIKIS
Salės grindys neatrodė pavojingai. Šiaip ne taip įveikęs ledinę žiemą, jau besidžiaugiąs, kad sėdmens nepapuošiau nė viena mėlyne, mat tuo metu visi Šiauliai griuvinėjo ant slidžių šaligatvių, sugebėjau išsaugoti nesužeistą savo trapų kūną ir atgabenti iki pat rusų mokyklos, į kurią įeidavom pro sunkias užpakalines duris. Plačiu mostu jas užtrenkęs, palikęs snaigių ir vėjo žaidimus bei visus apledėjusius takus užnugary, pasijutau saugus ir atsipūčiau. Pagavau ironišką blondino žvilgsnį, nebyliai traukiantį mane per dantį, nejau nėkart nepargriuvau lauke. Praėjau tepaspausdamas jam ranką, tikėdamasis, kad šaižiom akim kaip ir jis atsikirsiu stipriau nei žodžiais. Prie administracijos staliuko padėjau abonementinę kortelę ir apsigręžiau. Pamatęs jį prie rūbinės durų, nusprendžiau švelniai kumštelti į apledijusius jo pilvo raumenis. It niekur nieko, paprastai ir kasdieniškai. Akimirksnį sąmonės užkampy nutapiau visą paveikslą, kaip susijuoksiu prieš smūgį ir po smūgio.
Pabudau matydamas savo kojas, vaikštančias lubomis. Užversti aukštyn juodi batai apsimainė su mano rankomis, pečiais ir galva, gulinčiais ant žemės, su pasturgaliu, ant kurio parkritau. Bjauriai pilkšvas patirpęs sniegas varvėjo nuo padų žemyn per vos kelis sprindžius, per vos mano delną nuo apledijusių jo pilvo raumenų. Ir nors pirmas pradėjo blondinas, net baisiausiom valios pastangom nesulaikiau juoko, nesugebėjau tramdyt prunkštimo, šypsenos, džiaugsmo pliūpsnių, sušildančių žiemos vidury. It sekundę būčiau matęs save veidrody, it režisavęs būčiau žingsnius ir žvilgsnius, gracingą griuvimą ant geltonų salės grindų.
Tačiau krist dažnai aš nekrisdavau. Pirmuosius metus apskritai sportavau basomis ir, nors tai privaloma tik varžybose, jausdavau norą grūdint save, treniruot, imituot sunkumus ir duot šiek tiek absurdo lengvam vaiko gyvenimui. Tylūs balsai galvoje kužda, jog kovos sportą rinkaus, kad suteikčiau kliūčių ilgoms nuobodulio valandoms ir pabėgčiau nuo raudonų kilimų, kuriuos jaunam būnant visi nenustodavo tiesti. Galbūt kiek nesąmoningai vildamasis gauti tą kliūtį, kuri įprasmina, mat gyventi be priešų gali būti baisiau už pralaimėjimą jiems.
Kalba jau susenęs ir sustabarėjęs pseudointelektualas, didžiuodamasis savo racionalizacijom. Žiūrėkim tiesai į akis – tuo metu nė viena mintis, jokia konkretybė negyvendavo mano galvoj. Tik jausmas, instinktas, tas, kur nuo kūdikystės liepia ginti save, sumišęs su išugdytu. Veidas ir išraiška blankdavo kaskart su smūgiu, vaizdai ir garsai aplink nykdavo, sprausdavos tarp sienų, grindų, slėpdavos už sunkvežimių dydžio langų, palikdami mane tik su priešininku. Likdavo žvilgsnis, it šnipas išduodantis lėtesnius jo veiksmus, rankos ir kojos, abstrakcijos, imančios kūno vadžias iš sąmonės rankų.
Karštas jaudulys prakaitu bėgdavo nuogom mano rankom, šios skrisdavo iki svetimo pilvo ir išsiliedavo ten liepsnų aitriais liežuviais. Sūrūs lašeliai išsitaškydavo į šalis, pasklisdavo it saulės spinduliai ankstų rytą – į visas pasaulio puses, plačiau, nei pagalvotum. Tada nelyginant nakčiai atėjus jaudulys grįždavo tom pačiom rankom. Jų raumenim ir jų venom, prakaito upėm prieš srovę pildydamas jau mano kūną keisto azarto, kur perprasti neišeina. Stipriai pučiant įsidegusį laužą, į šalis plaikstant ryškias jo liepsnas, audrinant jauną sielą adrenalino bangom.
Taip banguodavau diena iš dienos ne tiek geltono parketo salėj, kiek kovoj prieš absurdą. Rūbinėj kelnes žemyn maudavos ir sportbačius rišdavos draugai, artimieji, prancūzų egzistencialistai, retkarčiais klasikai. Balzacas, pamenu, mušėsi kavos puodelius laikydamas, raiščius ant krumplių iškeitęs į bemieges naktis prie savo romanų. Camus tepdavo riešus rašytojo dalia, mėgdavo girtis prieš treniruotę, visiem rekomenduodavo. Sakydavo, mirtų, jei tik kada pasibaigtų, kovot nebegalėtų nė karto. O mums, racionalistams, nieko kito nelieka – tikėt. Descartes’as apmaudavo savo grubius krumplius logika, daužydavo juos vieną į kitą, šitaip gąsdindamas, tačiau tik naujokus. Pamatę milžiniškas jo pirštines šie retai kada pagalvodavo, kad didesnės jos būdamos minkštai tekutena kiekvieną.
Būdavo, kovoja ir plikom rankom. Tačiau tik į kriaušę, į skudurų prikimštą maišą tespardyt jiems treneris tuomet leisdavo.
Aš – išsiblaškęs. Kiek kartų pamečiau savo rankų apsaugus, sunku beatmint. Ieškojau jų, rasdavau, bet retai, vėl pamesdavau, pirkdavau naujus, nepametęs pirkdavau, tada pamesdavau, bene daugiausia iš visų aš turėdavau. Ir vis vien svetimi visad tvirtesni, skaudesni rodydavos. Perdėm švelniai apglėbiantys kito krumplius ir perdėm skaudžiai limpantys prie absurdo kūno vidury kovos. Norėdavau ir aš tokių. Raudonas žymes, mėlynes paliekančių. Pramušančių ritmingą kvėpavimą ir išmušančių iš vėžių tvirtą jo kūną. Priverčiančių svirduliuot, prarast pusiausvyrą ir leidžiančių patikėt, kad tai aš padėties šeimininkas. Kad tai aš tvirtas. Leidžiančių užmiršt, kad kovoju pats su savim.
Lyg veidrody. Tą žiemą miesto duobės ir balos tapdavo sklidinos vandens ir, jei tik šiaurys būdavo gailestingas, krištoliniai debesų veidrodžiai guldavo palei žmonių kojas ir atspindėdavo giedrą dangų bei kartais saulę, ryškesnę nei aukštai ten danguj. Sugulę stiklo ovalai nuleisdavo begalinę žydrynę ant žemės ir apimdavo jausmas, kad, sustojęs trumpam ir atsargiai pritūpęs, galėtum ją nukabint. Kaip kaštoną rudenį ar sudžiūvusį lapą, bent įmerkt pirštų galiukus, tuomet nutirpusius iš šalčio, į šviesų melsvumą tarp baltų ir minkštų pūkų.
Giedros dienos žiemą būdavo keista. Žmonės vaikščiodavo su akiniais nuo saulės. Kūnus paslėpę po storais kailiniais ar striukėmis, užsimaukšlinę raštuotas kepures ant savo plaukų, jie kartu ir akis paslėpdavo už nakties juodumo stiklų. Nuo tų saulės šuolių, kai, nuo sniego atsispyrusi, akis degindavo. Su akiniais nuo saulės žiemą visos merginos tapdavo gražios, galbūt nesąmoningai apimdavo lyg vasaros ilgesys. Šiltų popiečių, kupinų intrigos. Po tamsiais veidrodžiais ne tiek šventas, bet žadą kartkartėm atimantis žydris slypėdavo. Stiklai atspindėdavo gatves ir žmones, ištisos alėjos tilpdavo tiesių plaukų apgaubtuos akiniuos. Tamsių, rusvų, nepamenu nė vienos moters su akiniais nuo saulės. Labiausiai nepamenu morkiniais raudonais plaukais, baltu dideliu šaliku ir mažais, siauro sijono suvaržytais, bet subtiliais žingsniukais skrajojančios.
Grožio ir jaudulio paieškos – ar tai vieninteliai mano rankų apsaugai? Žiemą juk švenčia Kalėdas, ne tik Šiauliai, visi švenčia, manau. Atsiranda šeima ir giminės, amžinosios vertybės, traukiančios sėslumu ir ramybe. Sentimentai, gražūs žodžiai, vakarai, kai skaičiuot galėtum ašaras, arbatos puodely paskendusias, jei nebūtų verkti per šalta. Maišyti jas šaukšteliu, tirpinti ilgus metus, skiriančius švenčiančiųjų kartas. Tirpinti skirtingus patyrimus ir visa tai, kas atitolina, kad galėtum ramia sąžine pasijaust šeimos dalimi.
Ne, niekuomet nemokėjau aprašinėt objektyvaus grožio. To, kas visuotinai liaupsinama. Ar tai jaunystė, sijono nevaržoma, bėgioja mano kūnu, ar tiesiog moralinis sugadintumas, bet man reikia intrigos. Man reikia jaudulio ir apsaugų, kurie arba mane, arba absurdą dusintų. Suteiktų kovai azarto.
Vienąkart vaikščiojau Vilniuj. Filosofijos olimpiada suteikė nakvynę neblogam viešbuty, turėjau galimybę pailsint kūną ir protą po ilgų postringavimų Šliogerio ir Camus garbei. Tačiau rusvaplaukė tuo metu viešėjo senajam mieste, tad vakarą paskyrėm senamiesčiui. Akmenim grįstos gatvės vedė siaurais skersgatviais tarp aukštų namų, kur galėjai pasijust it tarpeklio dugne. Iki stogų, apdengtų morkinėm čerpėm, stiebės geltonas tinkas su retais mažyčiais langeliais. Sodriai raudonos plytos įsitempusios laikė ilgus langus, už kurių matėsi kambariai aukštom lubom ir dideliais paveikslais išpuošti. Nuo durų vesdavo siauri takeliai, vinguriuojantys tarp medžių, parkų, medinių suoliukų, spauste spaudžiančių žmones artyn. Taip namas po namo lipdėm žingsnius, palikdami už savęs ilgus šešėlius žibintų geltony, dešimtis nuorūkų, tylų aidą apie literatūrą ir antiką. Sustojom trijose vyninėse, į skaidrias taures oranžinėj vakaro šviesoj, skambant lengvam džiazui, pylėm nelaimingas meilės istorijas ir atsainiai, pasigardžiuodami gėrėm. Palikom raštelius padavėjai.
Kaip Šiauliuose man trūksta tiltų. Sustojom ant vieno, mat sakėsi man parodysianti Užupio konstituciją, ir prisėdom sulig pirmosiom žvaigždėm. Švelniai po kojom bėgo tamsus vanduo, su savim nusinešdamas dangaus atspindį. Be gailesčio, nepalikdamas man įsižiūrėt į šviesulius upės dugne, į mėnulį, į veidus ar miesto stogų kampelius. Ant geležinių turėklų suregistruotos kabojo spynos, saugančios tos nakties tylą.
Jei ten kybotų mano mintys, bėdos, vargai, likčiau išvis nematęs atspindžio po kojom ir tiltu. Viena po kitos jos atrakintų save nuo aprūdijusių ornamentų ir skambėdamos nuo aštrių susidūrimų triukšmingai sukristų į upę. Viena po kitos taškytų tamsų vandenį į šalis, keltų bangas ir tik tada grimztų į žemę. Svorio netekęs tiltas išsiriestų į viršų it sparnus įgavęs. Išsilenktų lengvumo apimtas taip aukštai, kad galėtum nuo dangaus savom rankom rinkti žvaigždes. Vieną po kitos imti jas, dėti į delnus ir pasilenkęs dėlioti ant jau nurimusios upės. Kokiom tik nori formom, pačiom keisčiausiom figūrom.
Net kai parvežė mane jos brolis į viešbutį, ilgai neišbuvau. Išėjau tamsiom gatvėm jau visai susivėlinęs bent porai žingsnių aplink rajoną. Nors vos vos tepadirgint save ištroškęs, taip velniškai nenorėdamas nakties iš savo gniaužtų paleist. Paskutinius štrichus sudėt, juk žinojau, kad visa praeis, juolab jau nujaučiau, kaip prisiminsiu vakaro gilumą, gatvių siaurumą, žibintų geltonio kvapą, sumišusį su jos tabako aromatu. Išėjau, kad suduočiau paskutinius smūgius. Jau žinodamas tąkart kovą laimėjęs, tik malonumui. Išėjau pasidžiaugt savo pergale, jos laikinumu ir rankų apsaugais, dievaži, juk ne taip dažnai tokius gerus atrandi.
