Mstislavo Dobužinskio meno studija
DONALDAS STRIKULIS
Einant Kauno Maironio gatve, norom nenorom dėmesį patraukia efektingas trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečių sandūros namas. Tai architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio suprojektuotas tų laikų būdingos architektūros pastatas – vienas pirmųjų modernizmo pavyzdžių Lietuvoje. Pastatymo metu tai buvo pats aukščiausias pastatas Kaune, mat miesto centre vyravo dar caro laikų privalomi dviaukščiai statiniai. Namo savininkas buvo stambus verslininkas M. Chaimsonas. Todėl miestiečiai pastatą iš karto „pakrikštijo“ Chaimsono dangoraižiu. Namas penkiaaukštis, su mezoninu ir aukštu pusrūsiu, kuriame taip pat buvo įrengtos gyvenamosios patalpos. Tai simetriškas stačiakampis su erkeriu gatvės pusėje ir rizalitu kieme. 1–3 aukštuose įrengta po du didesnius butus, 4–5 – po keturis mažesnius.
Profesorius Mstislavas Dobužinskis buvo vienas pirmųjų namo gyventojų. Rengiant namo interjerą, dailininkas kruopščiai prižiūrėjo darbininkų darbą, dėl kiekvienos smulkmenos tarėsi su žmona Jelizaveta. Ji tuo metu dar gyveno Paryžiuje. „Užėjau į mūsų namus, kur mūsų butas, – rašė jai dailininkas, – bet iki buto nepriėjau, nėra laiptų! Kiti butai jau ištinkuoti. [...] Aplankiau ir mūsų sklypą“ (1930.VIII.21). (M. Dobužinskis buvo įsigijęs sklypą Žaliakalnyje, prie pat skardžio, tarp E. Ožeškienės gatvės ir Savanorių prospekto. Ruošėsi statyti namą. Tačiau 1939 metais (?) po didelės liūties skardis nuslinko ir sklypas „pradingo“. Iki šiol toje vietoje nėra namų. M. Dobužinskis vėl tapo „keliaujančiu entuziastu“.) Ir vos už poros dienų vėl klausia žmonos patarimo: „Aš šiandien mačiau ponią Karužienę, Vienožinskio mokinę, ji labai pataria [...] bandyti įsteigti savo nuosavą studiją“ (1930.VIII.23). Netrukus ir pats Justinas Vienožinskis kreipiasi į M. Dobužinskį, siūlydamas steigti bendrą studiją. Tačiau šis laiške kolegai dėkoja už pasiūlymą steigti studiją bendromis jėgomis ir, iš patirties žinodamas, kaip sunku dviem skirtingų pažiūrų dailininkams vadovauti mokiniams, atsisako. Sakosi sumanęs „na sobstvennyj strach i risk“ steigti savo studiją (Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Rankraščių skyrius F30-1-3005).
M. Dobužinskis puikiai žinojo, ką sako. Dailininkas pedagoginę veiklą pradėjo dar 1906 metais Peterburge, privačioje mecenatės E. Zvancevos dailės mokykloje, labiau žinomoje kaip Baksto ir Dobužinskio mokykla. Prieš atvykdamas į Lietuvą, jis dėstytojavo net vienuolikoje (!) studijų, mokyklų, institutų ir garsiojoje Peterburgo dailės akademijoje, kurioje gavo profesoriaus vardą, į kurią kadaise taip ir nesugebėjo įstoti, nors turėjo paties I. Repino rekomendacijas. Įdomiausia tai, kad profesorius M. Dobužinskis pats neturėjo aukštojo mokslo diplomo!
Jau spalio pradžioje jis raštu kreipėsi į Švietimo ministeriją, prašydamas leisti steigti privačią meno studiją. Ilgai laukti atsakymo nereikėjo. Spalio 10 dieną Švietimo ministerijos III departamento direktorius A. Daniliauskas jam atsakė, jog, „vykdydamas Pono Švietimo Ministerio 1930 X 7 d. rezoliuciją, turi garbės pranešti, kad Ponas Švietimo Ministeris nenumato principinių kliūčių, kad Tamsta įsteigtum privatinę dailės studiją“ (NMMB RS F30-2-979). Netrukus pagrindiniuose Kauno laikraščiuose pasirodė žinutė, kad duris atveria „Švietimo Ministerijos leista prof. M. Dobužinskio Meno studija. Tapyba, grafika, dekoratyvinis menas. Maironio gatvė Nr. 5, but. 11.“
Išlikusioje studijos programoje Dobužinskis rašo: „Kadangi studija negali tikėtis turėsianti pastovų mokinių kontingentą, tad ir nenustatytas laikas, per kurį kursas studijoje išeinamas. Studijoje mokau aš pats – individualiai, atsižvelgdamas į mokinių gabumus ir pasiruošimą. Einamųjų dalykų programa yra ši:
1) Tapyba iš natūros (negyvosios) [...];
2) Paišyba iš natūros [...]; toninės (tapybos) piešinys ir grafiškas;
3) Eskizai iš gyvojo modelio – paišyba ir tapyba;
4) Kompozicinės užduotys [...];
5) Tapyba ant farforo (porceliano – D. S.). Užsiėmimas prasidėjo 1932 m. kovo mėn. Techniški nurodymai buvo daromi pakviestojo specialisto. Farforo apdeginimas buvo daromas privatiškoje įmonėje Kaune. Šios meno šakos tikslas taip pat yra supažindinti su lietuvių ornamentika, pritaikant ją tapybai ant farforo;
6) Meno klausimų gvildenimas. Kurso vadovo buvo skaityta eilė paskaitų, liečiančių dekoratyvinį meną, tarp kitko, apie keramiką, aprėdo istoriją ir teatralinę tapybą“ (NMMB RS F30-1-3186).
Visą programos kursą buvo numatoma išeiti per dvejus metus. Oficialiai Švietimo ministerija įsipareigojo išduoti baigimo pažymėjimus. Mokestis buvo gana didelis – nuo 50 iki 90 litų mėnesiui. Galbūt neatsitiktinai M. Dobužinskio mokiniais tapo turtingų kauniečių atžalos, neturinčios ką veikti ponios ir pan. Tačiau studijoje mokėsi ir gabus jaunimas. Kai kurie jų tapo puikiais dailininkais: J. Penčyla, R. Krinickas, V. Petravičius, J. Bulaka, A. Kulakauskas, P. Tarabilda; trumpai mokėsi ir linksmasis Pulgis Andriušis (jis buvo gana drastiškai išmestas iš meno studijos). 1931-ųjų sausį–gegužę studiją lankė apie šimtas mokinių.
1932-ųjų pavasarį gastrolių į Kauną atvyko garsus rusų aktorius ir režisierius Michailas Čechovas. M. Dobužinskis sukūrė scenovaizdžius Valstybės teatre jo statomam „Revizoriui“ ir „Hamletui“. Dažnai lankydamasis pas dailininką jis atidžiai stebėjo studijos mokinių darbus, net užstalėje aptarinėjo piešinius ir kompozicijas. Po daugelio metų M. Čechovas prisiminė: „Ir štai Mstislavas Valerijanovičius sugundė mane nuodėmei: aš įsigeidžiau piešti. [...] Aš gana dažnai lankydavausi pas jį aptarti spektaklius [...] ir ilgesingai žvilgčiodavau į paslaptingas duris, už kurių slėpėsi laimingieji – Dobužinskio mokiniai. Neilgai svyravęs, kartą atėjau pas jį prašyti priimti mane į studiją. [...] Ir štai aš – Dobužinskio mokinys. [...] Dobužinskis pats pritvirtino popieriaus lapą prie molberto lentos, pastatė prieš mane natiurmortą ir pasišalino. Angliuku aš greitai ir drąsiai apmečiau dėžutę, vazelę, drobės klostes ir pradėjau laukti. [...] Dobužinskis įėjo, žvilgterėjo, ir vėl – lyg ir „mm?“, lyg ir „aa!“, bet šį kartą tvirtai ir aiškiai pridurdamas – „mm, taip!“ ir po to:
– Dėžutė įvažiavo į vazelę, o lemputė kukliai pasitraukė į kampą. Nėra kompozicijos.
Ir staiga aš pamačiau, kad ne tik dėžutė įvažiavo į vazelę, bet ir vazelė įvažiavo į lemputę, o lemputė, prieš dėžutę, prisispaudusią prie popieriaus krašto, tapo siauresnė ir aukštesnė. [...]
O, siaube! Ir po antrosios pamokos aš išgirdau tuos pačius Mstislavo Valerijanovičiaus žodžius: nėra kompozicijos. [...] Tai buvo mano paskutinė pamoka. [...] Be dėžutės pasidarė gyventi lengviau.“
1931 metų birželio pradžioje M. Dobužinskis ir J. Vienožinskis surengė savo studijų mokinių darbų parodas, anot H. Kairiūkštytės-Jacinienės, „metinius jų veiklumo vaisius, gerai iliustruojančius ne tiktai jų mokinių stropumą ir pažangą, bet ir jų mokytojų pedagogiškus sugebėjimus“. Savo recenzijoje „Lietuvos aide“ (1931.VI.12) ji labai profesionaliai ir taktiškai aptarė abiejų studijų mokinių darbų parodas, atskleidė abiejų pedagogų panašumus ir skirtumus. „Iš išstatytų įvairaus charakterio darbų matyti, kad J. Vienožinskio esama rimto tapybos meno pedagogo, kuris ne tiktai neslopina kiekvieno savo mokinio individualybę (kaip tai neretai būna platesnio masto mokyklose), bet, priešingai, auklėja ją meniškai, leidžia jai laisvai ir savarankiškai plėtotis, teikdamas kiekvienai tiktai bendrus tapybos meno pamatus ir dėsnius.“
Apie M. Dobužinskio mokinius ji rašo: „M. Dobužinskio meno studijoj (kurios kai kurie lankytojai yra lygiagrečiai ir meno mokyklos mokiniai), sprendžiant iš išstatytų darbų, jaučiamas didesnis mokinių pasidavimas paties mokytojo įtakai ir jo paties kūrinių dvasiai. [...] Čia dirbama mažesniu mastu, elegantiškiau, korektiškiau, smulkiau, sakyčiau, moteriškiau, kreipiant daugiau dėmesio į pačią techniką, faktūrą ir jų virtuoziškumą, labiau atsižvelgiant į gražią, švarią ir išbaigtą paties paveikslo išvaizdą. [...] Dobužinskio meno studijos mokinių darbai rodo, kaip iš pačių prozaiškų, kasdienių daiktų – šluotų, bonkų ir dėžių – vadovaujant kultūringam mokytojui, galima išmokti piešti dailius ir skoningus paveikslėlius.“
Tai buvo pirmoji ir vienintelė M. Dobužinskio meno studijos mokinių paroda. Neaišku, dėl kokių priežasčių, tačiau netrukus labai sumažėjo mokinių. 1931 metais studiją lankė apie šimtas mokinių, o jau kitais metais – tik dvidešimt du (pagal paties M. Dobužinskio sudarytą sąrašą), 1933-iaisiais – tik šešiolika. Pastarųjų metų rugsėjo mėnesį į M. Dobužinskio meno studiją atėjo tik vienas (!) mokinys (NMMB RS F30-1-3187).
Tai buvo galas.
Liko tik Valstybės teatras, kuriame jis sukūrė scenovaizdžius net trisdešimt aštuoniems spektakliams!
M. Dobužinskio meno studija, nors gyvavo palyginti trumpai, paliko ryškų pėdsaką mūsų dailės ir kultūros istorijoje.
P. S. Kauno miesto valdžia galėtų pakeisti paminklinę lentą, kabančią ant Maironio g. 5 namo, – joje neteisingai nurodyti M. Dobužinskio meno studijos gyvavimo metai.
