Moterų spektaklis: rūkoma, gėraliojama ir atviraujama

RIMA POCIŪTĖ

Glorijos Montero pjesės „Frida K“ pastatymas Rygos Dailės teatre, pavadintas „Aš – Frida Kahlo“ (premjera įvyko 2011 m. pavasarį), tikriausiai yra labiausiai šiuo metu Rygoje pripažintas spektaklis – sprendžiant iš kainos, kurią už bilietus pasiruošę sumokėti žiūrovai, iš to, kaip greitai jie išperkami, kiek šoninių kėdžių dar įgrūdama į kamerinę salę ir iš unisonu skambančių aktorės liaupsinimų. Tai pirmasis garsios ir publikos itin mėgstamos aktorės Rėzijos Kalninios monospektaklis, jis suvokiamas kaip „Rėzijos solo“ ir iš tiesų aktorės darbas yra vykusio šiuolaikiško pjesės interpretavimo pagrindas.

1994 m. parašyta pjesė „Frida K“ pirmą kartą tais pačiais metais pastatyta Toronte, monospektaklyje suvaidino autorės dukra Allegra Fulton, kuriai ši pjesė ir buvo skirta. Tai reiškia, kad daug galvota apie aktorių. Vėliau ji „persikėlė“ į Europą (2005 m. statyta Ispanijoje (pelnė Kritikos prizą), Prahoje (vaidinta tris sezonus); 2007 m. Švedijoje; 2008 m. Lenkijoje). Visur pjesė ir Fridos vaidmens atlikėja sulaukia didžiosios dalies žiūrovų susižavėjimo. Tenka paminėti, žinoma, kad apie spektaklį atsiliepiama ir kaip apie atgrasaus intymumo demonstravimą. (Taip buvo kalbama apie pastatymus Kanadoje. Bet ką daryti – to meto seksualumas buvo, šių laikų požiūriu, savaip nesuvaržytas. Antra vertus, mūsų laikais nebe toks atgrasus ir slėptinas atrodo neįgalus žmogaus kūnas.)

Šios pjesės pastatymų banga pastaruoju dešimtmečiu persirito per Europą – nuo jos autorės gimtosios Ispanijos iki Europos šiaurės. Dailės teatro spektaklio pagrindinės autorės yra režisierė Laura Gruoza, kostiumų dailininkė Ilzė Vytuolinia ir, žinoma, Fridos Kahlo vaidmens atlikėja, kuriai režisierė nekėlė daug vaidybos reikalavimų (bet spektaklio neišeina vadinti moterišku vien todėl, kad jo auditorija yra mišri).

Montero pjesėje siekiama sukurti atskleistos uždangos efektą – pakviečiama į privačią erdvę ir atkuriamos kelios valandos tos 1953 m. pavasario dienos, kai Kahlo rengėsi pasirodyti viešumoje. Kuriama teatrinė iliuzija, kad žiūrovui teks kartu lūkuriuoti tas pusantros valandos, kol Kahlo išsiruoš į svarbiausią savo gyvenime parodą – vienintelę personalinę parodą gimtinėje jai esant gyvai. Išsiruoš – vadinasi, pati apmaldys sukilusią nuoskaudą, kad vyras net tokią dieną nežinia kaip sugebėjo ištrūkti iš namų, palikdamas tarno-šešėlio malonei, parūkys, išgers kelias mažas taureles tekilos, išsirinks suknelę bei papuošalus ir „susitvarkys“ tai, kas būtina neįgaliajai… Psichologiškai įtikinama, kad tą dvilypę – triumfo ir graužaties – akimirką užplūsta atsiminimai, kyla noras išsikalbėt bent su savimi. Tokia spektaklio kolizija. Per visą spektaklį išlieka skirtingi Kalninios vaidybos aspektai: ironija – tokie pat šarvai psichikai kaip gipsas jos kūnui – ir neverbalinėmis priemonėmis perteikiamas vidinis pažeidžiamumas, tarsi įtemptas naujo likimo smūgio laukimas.

Aš – Frida Kahlo

Rygoje Montero pjesė pastatyta tokiu pavadinimu. Akcentuojant „savęs vertę“, kuri būdinga feminizmo savimonei (vis pora žodžių kur nors paminima, kad Kahlo vadinama feminizmo ikona, tenka paaiškinti, kad vėliau feminizmas jos gyvenime rado iliustracinės medžiagos, galinčios patvirtinti emancipuotų moterų gyvenimo sudėtingumą).

Pažeista, bet ir pati provokuojanti, reikalaujanti, ji atveria savo egzistencijos prieštaravimus. Pjesės autorės teigimu, jos mitas, kurį ji sukūrė pasinaudodama savo gyvenimo tragedija, lygintinas su senaisiais Medėjos, Antigonės ir Elektros mitais.

Kahlo tapyba jai gyvenant buvo pripažinta kritikų, tačiau Meksikoje ji buvo užgožta savo garsiojo vyro Diego Riveros, tai iš dalies atsakymas, kodėl Kahlo gyvenimas parūpo šiais laikais, taip mėgstančiais visokias šešėlines istorijas. Tačiau kaip žiūrėsime – iš tiesų ji daugeliu prasmių buvo kaip vijoklis prie stambaus medžio kamieno. Vis dėlto šalia dailininkės savamokslės, kuri „tapyti“ išmoko retušuodama tėvo fotografo nuotraukas, tris dešimtmečius buvo profesionalus dailininkas Rivera. Iš tiesų jų santykiai po impulsyvių skyrybų (jos tuoj pat buvo pakoreguotos susituokiant iš naujo (!)) buvo kuo artimiausi, bet šiuolaikinis teatras juk tik laimi, kai realybę galima pakeisti sąlygiškumais. Todėl latvių spektaklyje Frida, vaidinama Kalninios, palengva puošiasi, padedama be žodžių patarnaujančio itin žavaus Cielito, kurio vaidmenį atlieka Dainis Grūbė (nors biografiniuose pasakojimuose teko skaityti, kad išsiruošti tą dieną jai padėjo moteris). Jų scenos asocijuojasi su baletu. Kalninios Frida atrodo judri, plastiška ir jokiu būdu ne suvaržyta, – ji tik nevaikšto, nuo vienos plokštumos ant kitos glėbyje ją perneša Cielitas. Jis labai jautriai asistuoja partnerei, kurią reikia dar ir pažadinti, ir pėdas nuplauti, ir nešioti ant rankų kaip bejėgį kūdikį, jai stūgaujant iš skausmo. Frida prašo savo pasiaukojantį antrininką – jos animus – neįtikėtinų dalykų, ir jis nenoriai, bet vykdo net tokias užgaidas kaip užsivilkti suknelę ir pabūti „antrąja Frida“, taip vizualizuojamos jos prieštaringos būsenos. Grūbės atliktas vaidmuo pripažintas ypač vykusiai papildančiu Kalninios.

Bendriausia spektaklio potekstė tokia: gyvoji Frida mūsų akyse virs reprezentaciniu savo pačios vaizdiniu. Ji aprengiama, papuošiama tais egzotiškais meksikiečių drabužiais, kuriuos išsirinko savo vaizdiniui: jos skaudančios kojos sugrūdamos į raudonus suvarstomus „ilgaaulius“, kaip ant gipsinio kuolo per galvą užtraukiamas sunkus rauktas sijonas. Ji virsta kažkuo panašiu į manekeną, prarasdama apnuoginto – nors nesveiko, bet itin moteriško – kūno plastiškumą.

Spektaklyje rūkoma

Taip įspėjama spektaklio programėlėse ir afišose, kad nebūtų nesusipratimų, nes žiūrovai jau pripratę prie „nerūkymo politikos“ viešosiose erdvėse. Kalninios kuriama patrakėlė Frida neįsivaizduojama be rūkymo. Kaip ir be tekilos gurkšnojimo iš mažytės taurelės. Ir be tiesioginio žvilgsnio kontakto su žiūrovais, kurių kėdės pernelyg įstumtos į miniatiūrinę spektaklio erdvę (Latvijoje jau yra kino teatrų, kur vieną eilę sudaro vos penki masyvūs krėslai). Taigi, atmosfera nedidelėje kamerinio teatro salėje, atrodo, žiūrovo gali būti jaučiama kaip grėsminga todėl, kad „važiuota“ aktorė, teatro kritikų juokais giriama už „laisvojo stiliaus važiavimo rungtį“, vis labiau artėja prie žiūrovų. Daug ir įnirtingai suka ranka varomąjį ratuką važinėdamasi neįgaliajai skirtu vežimėliu, atrodo, grasina tuoj pervažiuoti per pirmoje eilėje sėdinčiųjų kojas. Atrodo, kad ant grindų numesta taurelė stiklams džeržgiant tuoj žus po vežimėlio ratais. Tas įnirtingas sukimas yra tikrasis vidinis spektaklio ritmas, nustelbiantis visus kitus neįkyrius jo „efektus“. Ir tai nėra judėjimas dėl paties judėjimo – kaip kartais susidaro įspūdis stebint vieno aktoriaus spektaklį.

Gal todėl, kad monospektaklis yra sunkus žanras (aktoriai statydami tokius spektaklius renkasi prozą, nes joje yra siužetas, pasakojimas), gal dėl aktorės įpratimo būti su dialogo partneriu jai taip natūraliai publika virsta šiokia tokia vaidinimo partnere (to dažniausiai siekiama Rygos kamerinėse teatro salėse matytuose spektakliuose). Taigi, net žiūrovų skaičiui artėjant prie šimto, nors tikriausiai turėtų būti apie penkiasdešimt, Kalninia ne prislopsta nuo prisotintos interakcijų erdvės, o tarsi naudoja jos energiją.

Vaidinimo dalyvių partnerystė prasideda nežymiai, pro užpakalines salės duris įslenka pati Kalninia, pastovi salės pakraštyje ir tyliu, dar „nesceniniu“ balsu prabyla, rodydama keistą lėlę, panašią į Fridos figūrėlę su ilgu sijonu. Ji tuoj pademonstruoja mažytę šios lėlės paslaptį: apvertus ją žemyn galva, sijono baltas pamušalas išsiverčia ir pasirodo, kad vietoj kojų yra pritaisyta antroji lėlytės pusė – giltinė. Tai Frida ir nuo jos neatskiriama mirtis. Tada kaip lėlių teatre laikydama ant rankos pamėklišką lėlę aktorė patraukia link scenos. Įėjusi kaip Kalninia, aktorė įžengia į ratą už persišviečiančių užuolaidų, užsideda peruką, nusipiešia vešlius Fridos antakius, ir Grūbės veikėjui atitraukus užuolaidas vaidinimas prasideda nevisiškai realistine maniera.

Scena labai įspūdinga. Spektaklį teko žiūrėti tuo metu, kai Rygos miestas buvo jaukiai išpuoštas metų sandūrai, ir iš pirmo žvilgsnio pasirodė, kad kalėdinis jaukumas – daugybė degančių grupėmis sustatytų žvakių, namų atributikos akcentavimas, gausybė tradicinių smulkmenų – dėl kažkokio nesusipratimo perkeltas į sceną. Tokia scenografija glumino: čia bus vaidinama Frida Kahlo? Balta marle iš visų pusių apsuptas mažytis kambarėlis, kuriame stačiu kampu sustatyti ilgi paaukštinti stalai, primena barą suapvalintais kampais. Kaip prieita iki tokios naivios buduaro stilistikos idėjos?

Tačiau scenografė pateikia staigmeną ir tikrai sukuria sceninį efektą. Viskas greitai transformuojama taip, kaip likimas transformavo Fridos gyvenimą. „Buduaras“ virsta patalpa, kurioje svarbiausia yra medicininė įranga (lova, primenanti kankinimo įrankį ar ginekologo kėdę), o visa ko centre esanti – kaip atrodė – kalėdinė instaliacija išnyksta, kitoje šviesoje išryškėjus meksikiečių „šventosios mirties“ altoriui. Spektaklio metafizinis simbolis – ratas. Tas ratas išsiplečia, atitraukiant užuolaidas ir suardant jaukiąsias erdves. Iki spektaklio pabaigos veiksmas jau aprėps sceną iki tamsiausių jos pakraščių, ir Fridos ratas nutols nuo žiūrovų, persikels ten.

Neįgalaus kūno šokis

Kūrybingų teatro žmonių fantaziją išlikusi dokumentinė medžiaga gali ir varžyti. Tai, kas vyksta tos pusantros valandos, iš tiesų yra naujų simbolinių prasmių sukūrimas. Ir Kalninios šio vaidmens interpretacijoje mažiausiai to, ką būtų galima laikyti greitu sceniniu sprendimu. Atrodo, kad specialiai eliminuojama viskas, ko žiūrovas galėtų tikėtis. Lengva imituoti dailininkės ekstravagantišką išvaizdą (įspūdingais meksikietiškais tautiniais sijonais pridengiama luoša koja) – jos sceniniai kostiumai didžiąją laiko dalį nepanaudojami.

Prisimenant, kad Kalninia virto Frida demonstratyviai parodydama „virsmo“ procesą, – aktorė lieka su baltais apatiniais marškiniais, jos torsą dengia gipsinis korsetas. Teko girdėti nusivylusios žiūrovės komentarą, kad didžiąją dalį laiko scenoje aktorė turėjusi praleisti vis dėlto ne taip, o „aprengta“. Apie priekaištus, ar aktorės minimalistinis kostiumas atrodys estetiškas ir tinkamas teatrui (kuris vadinasi Dailės, t. y. grožio), kūrybinės grupės moterų pagalvota. Apatinė marškinukų dalis gudriai suraukta, suformuojant sijonkelnes, teatrinį drabužį, ne tik leidžiantį Kalniniai pasinaudoti visomis kūno (vaidybos instrumento) galimybėmis, bet ir užtikrinantį, kad bus išlaikytas nerašytas Rygos inteligentijai būdingas griežtas kuklumas. Jis susikerta su šio didmiesčio „gatvinės“ laisve, bet latviškoji bendruomenė su gatvės nesutampa. Prieš spektaklį atsigręžusi ir nužvelgusi publiką, kurią daugiausia sudaro rygiečiai, nepamačiau nė vienos ryškesnės drabužio dėmės, vien santūrūs „žemės“ spalvų tonai.

Vis dėlto norint pritraukti šią publiką reikia ne patvirtinti, o sulaužyti jos tabu. Arba bent – sakykime – parodyti, kad jie nesunkiai paklibinami. Todėl gipsas ne pridengia, o dar labiau išryškina jame išduobtas moteriškas kūno formas. Vienu metu Frida piešiasi per visą krūtinę raudoną „širdies“ kontūrą, žvelgdama ne į ką vedžioja ranka, o į tuštumą priešais save – tarsi į didelį veidrodį.

Įprasta, kad psichologiškumo nestokojančiuose spektakliuose, teatrinėse realiai egzistavusių asmenybių gyvenimo interpretacijose išlukštenamas personažo gyvenimas. Iki spektaklio pabaigos jis tarsi apsinuogina, o čia – atvirkščiai. Ji aprengta rateliuose išvažiuoja į užkulisius (atseit į viešumą, jau „paruošta“), o ir atrodo, kad „išgabenama“ kaip supakuota iš tikrosios savo gyvenimo plotmės. Virsta viešumos būtybe, susitapatina su savo istoriškai susiklosčiusiu vaizdiniu. Netgi – kiek teatriška didele lėle. Kokią minutę Kalninia tarsi apmiršta, jos veidas portretiškai sustingsta. Tai „ta“ Frida, kurią galime matyti išlikusiuose paveiksluose, ir nebe „ta“, su kuria buvo susitapatinęs žiūrovas.

Tarp meilės ir nevilties buvo išmėginti visi žmogiškų išgyvenimų tonai, kurių net nepasitaiko ir netrūksta „normaliame“ gyvenime, todėl nenuostabu, kad Fridai negalėjo pakakti niekieno draugijos, kai ką galėjo paliesti iš naujo savyje tik tapydama. Ji, kraujuojanti, verkianti, išmėsinėta, tikroji savo pačios tapybos tema. Nebijojimas atskleisti savo fantazijų ir įpratimas viską šiek tiek ironizuoti lėmė tai, kad ji tapo pripažinta kaip viena autentiškiausių XX a. menininkių.

Vis dėlto pjesė rašyta prieš du dešimtmečius, o mūsų supratimas apie daug ką – oi, kaip keitėsi. Todėl spektaklio kulminacija netampa viena paskutinių aktorės ištariamų frazių: „Gal ir nutapiusi būčiau daugiau, jeigu gyvenimas būtų buvęs kitoks.“ Juk iš karto pagalvojame, kad nebūtų ir buvę tos Kahlo individualybę iškeliančios frazės: „Aš – Frida.“ Beje, tikrieji jos atsisveikinimo su šiuo pasauliu žodžiai buvo: „Tikiuosi, kad išėjimas bus lengvas… Tikiuosi, kad niekad negrįšiu…“