Liga

JURGA TUMASONYTĖ

Odeta sėdėjo priešais stalelį su ovaliu veidrodžiu. Nervingai įkišo pirštą į miniatiūrinį indelį. Balzganu, žmogaus gleives primenančiu kremu patepė kairį paakį, tada – dešinį. Atsistojo, užgesino šviesą ir atsigulė į savo prabangų, plačiakraštį guolį. „Nustok žliumbt, kvaile, nustok žliumbt“, – murmėjo Odeta, įrėmusi nosį į kvepiančią pagalvę. Už lango švito šeštadienio rytas, kai ji pagaliau ėmė tolygiai alsuoti ir užmigo. Atsibudo plyštančia galva ir iš įpratimo, dar gulėdama lovoje, sugriebė nagais nuotolinio valdymo pultelį. Per televizorių rodė Komodo varaną, kuris ropojo po sausą žolę, kaišiodamas dvišakį liežuvį, kitame kadre Odeta pamatė ant šono drybsančią kanopinę būtybę, desperatiškai judinančią paralyžiaus kaustomas grakščias kojas. „Driežo burnoje tiek bakterijų, kad vienu įkandimu jis gali nužudyti net stambiausią galviją“, – pasakojo už kadro. Odeta pasibjaurėjo ir perjungė kanalą. Atsikėlusi iš lovos, greitai apsirengė ir nulipo į pirmą aukštą.

Nesitikėjo, kad šitai ateis taip greitai. Nors ir žinojo. Viską, ką dabar galėjo padaryti, – tai pranešti artimiesiems. Tegul sužino, tegul pratinasi prie naujos Odetos. „Ir niekada nebus mirties karalijos“, – galėjo aidėti jos dailioje, aukštai pakeltoje galvoje. Moteris įėjo į buvusį sūnaus kambarį. Apieškojusi rašomojo stalo stalčius, kaip ir tikėjosi, rado suglamžytą tabako maišelį. Atsiplėšė laikraščio skiautelę ir vargais negalais susisuko pirštuką primenančią suktinę. Prisidegė virtuvėje ir giliai įtraukė. Pirmą kartą po dešimties nerūkymo metų. Užsikosėjo ir greitai užgesino. Tada paėmė telefoną.

– Kęstuti, labas.

– Nu labas, – sugergždė apsimiegojusiu balsu.

– Kaip gyveni?

– Normaliai.

– Vis dar Marselyje?

– Aha.

– Kaip darbas?

– Mieloji, aną savaitę rašiau tau netrumpą laišką apie viską.

– O kas šiaip naujo?

– Odeta, klausyk, gal tu iškart sakyk, jeigu nori ką nors pasakyt, nes aš baisiai neturiu laiko.

– Ne, nieko, – griežtai pasakė ir išjungė telefoną.

„Niekada gyvenime šitam žąsinui nebeskambinsiu“, – galėjo pagalvoti Odeta, akimirką įsmeigusi ašarotą žvilgsnį į tolį. Virtuvėje, ant šaldytuvo, vis dar stovėjo dulkėmis apkibusi fotografija. Išraudusi Odeta su besišypsančiu Kęstučiu, o už nugaros – spiečius apsnigtų eglių. Tai buvo pirmieji jų pažinties metai. Prisiminė, kad skrisdami lėktuvu visą laiką laikė vienas kito ranką. Atvykę slidinėjo nuožulniais kalnais, griuvinėjo į pusnis, gėrė karštą vyną. Nuotraukoje matėsi oranžiniais skaičiais pažymėta data – devyniasdešimt penktieji. Kęstutis – jos paskutinis turėtas vyras – išsiskyrė prieš trejetą metų, kai paaiškėjo, kad jam nebepatinka šeimyninis gyvenimas ir labiau už viską vyras trokšta daužytis po pasaulį verslo reikalais. Neturėjo bendrų vaikų, bendrą turtą paliko Odetai – jiedu liko draugai. Kartais jis, kaip senas draugas, grįždavo pas ją ir atveždavo dailiai įpakuotų saldumynų. Mokėdavo Odetą prajuokinti, paprašytas parodydavo savo kurvų nuotraukų.

Taigi ji trejus metus nematė vyro. Tiesa, pamiršo, kad praeitą rudenį buvo bendradarbis. Toks trumpas ir nemalonus epizodas: sprangūs mėsos gabalėliai graikų restorane, jo prigludusi, riebi šlaunis Operos ir baleto teatre, besisūpuojantis pakabutis-kryželis mašinoje, sraigės minkštimą primenantis liežuvis, pūvančių kiaušinių kvapas iš gerklės ir žieduota ranka, spaudžianti jos ranką po jo užkritusiu pilvu. Nė už ką nenorėtų pakartoti. Visgi keista, kad treji metai praėjo be ilgesio. Nors nepasakysi, kad ir anksčiau būtų vertinusi seksą – kulminacijos paprastai vis tiek nepatirdavo.

Nusišluosčiusi ašaras ir susikaupusi, Odeta paskambino savo suaugusiems vaikams. Pirmiausia berniukui, tada mergaitėms. Pasakiusi, kad reikalas labai rimtas, kaip ir tikėjosi, gavo iš jų pasižadėjimą atvažiuoti dar šįvakar. Tada užsiplikė stiprios arbatos ir atsiduso.

– Labas vakaras! – pro gyvatvorės kraštą Odetai šūktelėjo kaimynas.

– Labas, – burbtelėjo ji ir toliau rinko obuolius: kiekvieną vartė delne lyg krištolinį daiktą ir atsargiai dėjo į pintinę.

– Atostogaujat? – vėl paklausė įkyriai dėbčiodamas pro tvoros kraštelį.

Odeta retai pasirodydavo sode: augalais už nedidelį užmokestį rūpinosi namų tvarkytoja. Ji nieko neatsakė. Pasisuko į kaimyną nugara ir nuėjo su puspilne pintine į vidų.

Kai pradėjo maišyti tešlą, suskambo durų skambutis. Moteris pakišo rankas po tekančiu vandeniu ir nuėjo atidaryti durų. Žvilgtelėjo pro akutę, džergžtelėjo raktas.

– Mama, – pasakė rūkalais dvokianti Ramunė, bučiuodama Odetai į sukąstas lūpas.

Dukra nusivilko striukę: prietemoje subolavo didžiulės baltos krūtys, besiveržiančios iš gilios suknelės iškirptės.

– Labai ankstyva, – tarė Odeta ir apsisukusi ant kulno grįžo į virtuvę.

Jaunėlė nusekė iš paskos. Dar labiau pastorėjusi, kvailai išskustais smilkiniais. Ramunė buvo tikra Remigijaus kopija: perdėtai savimi pasitikinti vidutinybė. Sąžiningai nieko nedirbo, kol baigė magistro studijas, o baigusi taip ir nesusirado dorai apmokamos tarnybos. Būdama dvidešimt penkerių, vis dar gyveno viename bute su kažkokia studijų drauge ir kartais parašydavo Odetai graudų laišką, prašydama paremti finansiškai.

– Imk šitą, – padavė dukrai peilį Odeta ir toliau minkė tešlą.

– Niekada nesu mačiusi tavęs kepant pyragą, – šyptelėjo Ramunė ir, nesulaukusi atsako, pradėjo lupti obuolius, baikščiai žvilgčiodama į motiną.

Jos tylėjo: Odeta barstė cinamoną į tešlą, Ramunė atsidėjusi pjaustė obuolius. „Ji kaip visada nenormali. Visiškai nenormali“, – tikriausiai galvojo dukra, jausdama gerklėje kylantį graudulio guzą.

– Girdi, skambina? – sudrumstė tylą motina ir parodė smakru į koridoriaus pusę.

Ramunė lengviau atsikvėpė ir, siūbuodama stambiais klubais, nužingsniavo link durų.

– Labas, mamyt, – nusišypsojo baltais kaip prakąstas alyvinis obuolys dantimis Simona ir apsikabino motiną.

Sūnus atvyko, kai pyragas jau aušo ant stalo, o dukros serviravo stalą brangiausiu Odetos porcelianu.

– Blemba, tikiuos, kad kažkas tokio atsitiko, nes man dėl šito atvažiavimo reikėjo paaukot žiauriai svarbų verslo susitikimą, – sumurmėjo Ignas, sėsdamas prie stalo.

– Na, žinai… Jeigu ne aš, jokių verslo susitikimų nebūtų. Jeigu ne aš, apie jokius, atsiprašant, sušiktus aparatus tu kalbėtis nevažiuotum. Niekas tu būtum, jeigu ne aš! Bet pamiršai, nes žiūri tik savo šiknos. Pamiršai, kad…

– Užteks! Nepradėkim, – kažkuris iš vaikų nuramino įsiplieskusią motiną.

– Ramune, įpilk mums visiems kavos, – po kelių minučių ramiu balsu paprašė Odeta, ji suraikė pyragą, tada įdėjo vaikams ir sau po keturkampį gabalėlį, šakute gnaibė mažyčius kąsnelius, lėtai kišo į burną ir skrupulingai kramtė.

– Mamyte, – pradėjo Simona, – ar kažkas nutiko?

– Valgyk, – paliepė Odeta.

Įdėjusi burnon paskutinį trupinėlį, ji pakėlė akis į savo suglumusius vaikus ir krenkštelėjusi gurkštelėjo kavos.

– Norėčiau, kad nakvotumėt. Taip kaip anksčiau, kai dar gyvenome visi kartu. Gerai?

Ignas atsuko brendžio dangtelį: pirma įpylė motinai, tada sau ir seserims. Odeta lėtai vertė aksominio albumo puslapius. Vaikai sėdėjo aplink ją.

– Žiūrėkit, čia aš jaunesnė už jus visus, – kalbėjo Odeta versdama albumo puslapį.

Jie sėdėjo apšviesti krištolinio šviestuvo, už lango temo. Fotografijos nedrąsiai girtėjančiai šeimai liudijo, kad žmogus panašus į drugelį, kuris per gyvenimą daug kartų pakeičia pavidalą. Nuotraukoje toks putlus, tešlainį primenantis padaras – tai barzdotas Odetos sūnus, trisdešimčia kilogramų sunkesnis ir visa galva didesnis už tą, iš kurios įsčių išėjo. „Tik jie kirminais prasidėjo, o mes pasibaigsim“, – galėjo skambėti Odetos galvoje kažkur nugirsta eilutė. Simona, įsitaisiusi arčiausiai motinos, kaip užsukta linkčiojo arba lingavo galva, kikeno, gaudė Odetos žodžius. Nuo pat vaikystės stengdavosi patikti ir įtikti. Motina niekada neturėdavo jai apčiuopiamų priekaištų. Išvaizda ji labiau priminė Odetą negu Liną – pirmąjį vyrą, prasigėrusį fiziką, tais laikais, kai gimė Simona, vis dar perspektyvų ir žavų vaikiną.

– Žiūrėk, mam, čia aš sėdžiu ant Senio Šalčio kelių, o tu ten, šalia, tokia graži graži. Visos mergaitės man tada pavydėjo tokios gražuolės mamos, – pasakė Simona, bet niekas negalėjo žinoti, kas iš tikrųjų dedasi jos dailioje galvelėje.

Ignas gėrė jau ketvirtą brendžio stiklą ir siaubingai nuobodžiavo. Ramunė vis dar jautė gerklėje tūnantį guzą. Kai Ignas atsuko trečią brendžio butelį, visi pasijuto kaip reikiant apšilę.

– Mama, būk gera, pasakyk, kodėl tu mus visus čia sukvietei? – paklausė sūnus, pildamas sklidiną stiklą.

Odeta prarijo didelį gurkšnį ir pakilo nuo sofos:

– Norėčiau, kad padėtumėte man nusiprausti. Kaip senais laikais padėdavau jums. Gerai?

Jos akys buvo girtos.

Erdvus vonios kambarys kvepėjo prabangiais tepalais, ant lentynų tvarkingai sudėlioti stovėjo įvairūs kosmetikos butelaičiai – lyg pomirtinės statulėlės. Svirduliuojantis Ignas įkišo į vonią kamštelį, Simona atsuko indelį su tirpiais perlais ir pabarstė ant vonios dugno. Vanduo lėtai tekėjo. Tada į vonią įėjo motina ir Ramunė pajuto, kaip guzas gerklėje pakyla ir išsiveržia pro akis: karštas skystis sruvo įkaitusiais skruostais, grindys aplink kojas šiek tiek sukosi. Odeta nusiėmė kaštonų spalvos garbanas ir vaikai pamatė po peruku slėptą, oda aptrauktą kaukolę, apaugusią skystais žilais plaukeliais.

– Ramune, staigiai baigi, kad negirdėčiau čia tavęs! – sukliko Odeta verkiančiai dukrai ir prisėdo ant vonios krašto.

Kita dukra priėjo ir drebančiomis rankomis ėmė drėgna vata valyti motinai veidą. Balti gumulėliai nusidažė juoda, gelsva ir rausva spalva. Nepasidažiusi motina buvo visiškai į save nepanaši: bruožai kažkokie užkritę ir išsikreipę. Motina nusisiautė chalatą ir dvi gyslotos kojelės paniro į rausvai nusidažiusį vandenį. Ignas žvilgtelėjo į menką jos kūnelį ir išbėgo garsiai trenkdamas durimis. Simona švelniai trynė kempine balkšvą mamos nugarą, o Ramunė plėšė tualetinį popierių ir maigė savo ašarojančias akis.

– Ignai, grįžk į vonią, reikia, kad padėtum nunešti Odetą į lovą, – pasakė ant sofos susmukusiam broliui Ramunė.

– Sorry, man buvo labai šlykštu. Vos neapsivėmiau.

– Senatvė yra senatvė. Tik labai netikėta, kad šitaip greit.

– Blet, aš tiesiog negaliu patikėt, kad ji mums visa tai parodė!

Apgobta rankšluosčiu Odeta sėdėjo Simonai ant kelių: dukra lėtai sūpavo drebančią motiną ir šnabždėjo paguodos žodžius. Lyg kine – taip įsijautusi, kad nebereikėjo stebinčios publikos. Vaikai nunešė senolę į jos didelį ir šaltą guolį.

– Tilpsim šioj lovoj visi. Gerai? – nusišypsojo sudžiūvusiomis lūpomis Odeta.

Jie miegojo keturiese. Ramunę visą naktį pykino, ji gulėjo prie krašto – toliau nuo anų susispietusių kūnų.

– Vaikai, kelkitės, iškepiau blynų, – vidurdienį pasakė Odeta, vėl dėvinti savo peruką, pasidažiusi ir žvali.

Paprastai moteris niekada neruošdavo savo vaikams pusryčių, nes būdavo užsiėmusi. Jie susėdo prie stalo, vaikai pasakojo apie savo kasdienybę ir planus. Visi perdėtai džiaugsmingai valgė šventadienio maistą – lyg nieko nebūtų atsitikę. Kai vaikai išvažiavo, Odeta išmetė tuščius brendžio butelius ir užsiregistravo prabangioje kosmetologijos klinikoje.

– Manau, kad praeis dar penkeri metai, ir tada ji praras viltį, – pasakė Ramunė savo kambario draugei, baigusi pasakojimą apie pasibuvimą pas atostogaujančią mamą. – Garantuoju.